• Naujienlaiškis
  • Rugpjūčio 14 - rugsėjo 14d. VDA Telšių galerijoje eksponuojama VYTAUTO POVILAIČIO (1927 - 2009m.) tapybos paroda „Laisvės link“.
    Parodos atidarymas rugpjūčio 14d. 17val.

    Tapybos ekspozicija Telšiuose sudaryta iš Kauno modernaus meno fondo (KMMF) kolekcijos. Šiuo metu KMMF turi per 30 V. Povilaičio kūrinių, pirmas tapytojo darbas, kurį įsigijo fondo įkūrėjai, Eglė ir Giedrius Andziukevičiai, buvo „Šokis“ (1992 m.).

    „Šokis“ – labai asociatyvus paveikslas, žiūrovai dažnai jam sugalvoja savus pavadinimus: bundanti saulė, akis, skęstanti žara, aušra, bangžuvė, ryjanti saulę ir daugelį kitų. Ši gausybė interpretacijų būdinga ir visam fonde esančiam V. Povilaičio rinkiniui.  Nors ir buvo plačiai žinoma, kad V. Povilaitis puikus įvairių žanrų meistras (portreto, peizažo), bet kolekcijos sudarytojai,  Andziukevičiai, visad rinkdavosi link abstrakcijos artėjančią tapybą arba grynąją abstrakciją. O abstrahuotą tapybą, tarsi žvaigždynus tenka perskaityti ir suprasti pagal atskirus spalvų ir formų išsidėstymus.
    Rinkinyje daugiausiai XX a. pabaigos kūriniai, tai ir paties tapytojo paskutinysis kūrybos etapas (tapė iki 2004 m.), bet yra ir ankstyvesnių XX a. 7 dešimtmečio abstrakcijų (Švytėjimas, 1967 m., Abstrakcija 1965 m., Kompozicija, 1963 m.), ir Atgimimo, Nepriklausomybės atgavimo laikų kūrybos, kuri susimbolinta iki kolektyvinei atminčiai lengvai atpažįstamų jautrių ženklų (Rezistencija, 1989 m., Baltų pavasaris 1993 m., Karys 1994 m.).

    Peržiūrėjus fondo sukauptą V. Povilaičio darbų kolekciją, matosi kokias skirtingas temas, atlikimo stilius, paveikslų dydžius išbandė tapytojas. V. Povilaitis kameriniame, į delnus telpančiame kartonėlyje galėjo nupasakoti ryškią ir ilgą istoriją (Tauras, 1990, kartonas, aliejus, 24 x 35 cm), o vos ne dvimetrinėje drobėje (Tremtinių madona, 1992, drobė, aliejus, 187 x 163 cm) vienu kontūru atskleisti naują epochą.
    Tokioje tapyboje šalia atsiduria ir priešingi poliai, ir skirtingos prasmės. Pvz., „Rezistencija“: čia dailininkas viską užtemdo, surimuoja, pripratina žiūrovą prie niūraus fono, bet harmoningai, ritmingais potėpiais atskleisdamas mums fasadinį vaizdą – jis kartu teigia: tai, kas niūru ir baiminga, neišsprendžiama tarsi miško tankuma ir raizgalynė, gali išgelbėti nuo pražūties ir suteikti vilties. Taip regėjo ir kūrė paradoksalią tikrovę tapytojas.