• Naujienlaiškis
  • Tarptautiniai ryšiai

    Pavasario semestras Monterėjaus universitete (UDEM), Meksikoje

     

    Pasiruošimas

                                 Į Meksiką išvykau su nerimu, iki galo nesupratusi, kur pakliuvau, ir nežinodama, kas manęs laukia šaly, apie kurią tiek nedaug žinome ir sklando gandai apie skurdą bei pavojingas jos gyvenimo sąlygas. Monterėjaus universitete pavasario semestras prasideda mėnesiu anksčiau nei mūsų dailės akademijoje, todėl reikėjo tvarkyti begalę įvairių reikalų vienu metu ir labai greitai. Į Meksiką vykau nei trupučio nežinodama vietinės (ispanų) kalbos. Taigi klausimų ir jaudulio buvo nemažai, o patarimų ar informacijos gauti iš kitų studentų negalėjau - buvau pirma keliaujanti į Monterėjų ne tik iš Vilniaus dailės akademijos, bet ir iš visos Lietuvos.

     

    Sutikimas, ,,iLink’’

                                 Nežinau, kaip būčiau išgyvenusi ir viską susitvarkiusi, jei ne universitete specialiai įsikūrusi mainų programos studentams padėti skirta studentų organizacija, vadinama ,,iLink’’. Monterėjaus universitete mainų programos studentų suvažiuoja labai daug, netgi keli šimtai, todėl ,,iLink’’ padeda įvairiais klausimais ir supažindina su vietos taisyklėmis bei kultūra. Jai priklausantys mentoriai (vadinami ,,iBuddy”) gelbsti tau viso buvimo metu, o mano ,,iBudd’is’’ ne tik mane pasitiko oro uoste, ar leido apsistoti savo namuose, kol susirasiu nuolatinę gyvenąmąją vietą, bet ir pats dalyvavo būsto paieškose ir  kartu su manimi vaikščiodavo po apylinkes, dairydamasis po gatves skelbimų, kas nuomotų kambarį, skambinėdamas ir tardamasis su savininkais dėl įvairių sąlygų kiekvieną vakarą visą pirmąją atvykimo savaitę. 

                                 ,,iLink’’ organizacija ne tik padeda bet kokiu klausimu ar iškilus menkiausiai problemai, bet ir organizuoja nuostabias išvykas po įvairius Meksikos kampelius bei linksmus vakarėlius ar užsiėmimus. Norintiems patirti dar daugiau nuotykių ir susipažinti su dar daugiau žmonių, galima dalyvauti ir kitos studentų atstovybės renginiuose ir ekskursijose, kuri yra dar didesnė už Monterėjaus universiteto, nes apjungia keleto Meksikos miestų universitetus. O per šią organizaciją galima susipažinti ir su to paties miesto kito vieno didžiausių unversitetų, vadinamo TEC, studentais ir kartu smagiai praleisti laiką.

     

    Pirmosios savaitės

                                 Pirmosios pora savaičių Meksikoje nebuvo labiai ramios. Prieš išvykdama iš Lietuvos buvau gavusi paskaitų anglų kalba katalogą Monterėjaus universitete, kuris šiek tiek guodė galimybe išsisukti ir be ispanų kalbos žinių, tačiau vėliau paaiškėjo, kad didžioji dalis jų buvo atšauktos ir liko tik pora, kurias pasirinkus, vis tiek neužtektų surinkti reikiamų kreditų. Kasdien teko lakstyti po įvairius kabinetus, tikrinant paskaitas, klausinėjant dėstytojų, ar jie galėtų man svarbiausius dalykus bandyti paaiškinti anglų kalba. Be kalbos žinių trūkumo kita kliūtis buvo ir tai, jog dauguma klasių buvo jau užpildytos ir negalėjo priimti daugiau studentų. Taip pat dalykus buvo galima rinktis tik pirmąją atvykimo savaitę, todėl galimybės buvo labai apribotos. Vėliau, suradusi keletą kursų, kuriuos norėčiau lankyti, juose dalyvauti nebegalėjau, nes dėstytojai nepriėmė į auditoriją žmonių, kurių nėra sąraše, o sąrašo koreguoti po pirmosios savaitės nebeįmanoma. 

                                 Praėjus dar vienai savaitei, galiausiai likau tik su vienu dalyku vykstančiu anglų kalba, nes animacijos paskaita, kuri vyko anglų kalba ir iš pradžių atrodė kaip įdomus ir daug žadantis dalykas, pasirodė esantis visiški pradmenys, kuriuose galėjo dalyvauti ir studentai, neturintys nieko bendro su menais, pavyzdžiui, medicinos studentai, ir gyvenime nebandę dirbti su Adobe Illustrator pragrama, ar kitais įrankiais, reikalingais animacijos kūrimui.  

     

    Universitetas

                                 Pirmiausia atvykus į universitetą pribloškia jo dydis - universiteto teritorijoje rasi kelis milžiniškus futbolo laukus, žaidimų aikštes, sporto sales, parduotuves, prabangų bendrabutį, kavines, maisto zonas, begalines mašinų stovėjimo aikšteles, poilsio zonas, laboratorijas, spaustuves, atskirą bibliotekos pastatą  ir keletą milžiniškų pastatų skirtų paskaitoms įvairių specialybių studentams - nuo gydytojo, teisininko, žurnalisto iki menininko, dainininko ar šokėjo. Menų specialybės studentams skirtas pastatas yra viso universiteto pasididžiavimas savo architektūra, jame patalpų daug ir aprūpintų naujausia įranga bei technoologijomis. Tame pačiame pastate rasi ir viskuo aprūpintą dailės prekių parduotuvę, todėl ko nors prireikus bet kada čia pat gali įsigyti.

     

    Mokymo sistema

                                 Paskaitos vyko tokiu principu, kad paskaitos metu dėstytojas rodo, kaip tam tikras programos įrankis, funkcija, technika veikia, demonstruoja, kaip kažką sukurti ar pritaikyti, vėliau studentai bando tai atkartoti. Po paskaitos dėstytojas užduoda namų darbus, kurie būna susiję su tuo, kas buvo veikiama paskaitoj, t.y. reikia atkartoti, arba sukurti kažką panašaus, kas buvo daroma paskaitos metu, taip geriau įsisavinant ir užtvirtinant žinias. Pabaigtus namų darbus, juos reikia išsiųsti dėstytojui el. paštu, ar parodyti gyvai per savaitę iki kitos paskaitos.  

                                 Atsiskaitymai (egzaminai/peržiūros) kiekvieno dalyko per semestrą vyksta tris kartus, du iš jų vadinami tarpiniais, o trečias galutiniu, nors iš tikrųjų visi trys yra vienodos reikšmės, nes galiausiai semestro pabaigoje vedamas bendras trijų pažymių vidurkis. Atsiskaitymui būna duodama viena nauja užduotis likus savaitei ar porai iki duotos atsiskaitymo datos ir ji turėtų apimti visą iki tol išmoktą medžiagą paskaitose. Į atsiskaitomo dalyko balą įeina dalis taškų, gautų už anksčiau vykdytus namų darbus, kita dalis - už darbą klasėje bei lankomumą. Į baigiamojo darbo vertinimo kriterijus įeina dalis kūrybiškumo, tačiau svarbiausia yra technika ir kaip studentas sugebėjo įsisavinti ir pritaikyti žinias, įgytas paskaitų metu. Taip pat svarbu paminėti, jog šiame universitete labai griežtai žiūrima į lankomumą - per semestrą galima praleisti ne daugiau kaip dvi savaites paskaitų, studentui peržengus šią ribą, jis yra nebeprileidžiamas prie baigiamojo atsiskaitymo ir taip praranda galimybę išlaikyti dalyką ir gauti reikiamus kreditus. Be to, kad dalykas būtų laikomas išlaikytu, studentas negali surinkti mažiau nei 70 procentų taškų.

                                 Vienas labiausiai mane nustebinusių dalykų Monterėjaus universitete buvo tai, jog jame nėra peržiūrų, dėstytojas asmeniškai peržiūri darbą ir jį vėliau per savaitę įvertina. Savo pažymį gali sužinoti tik internetu pasibaigus visiem atsiskaitymams. Lankiau ,,Study of Drawing and Multiple Woks Integration” kursą ir vienos paskaitos metu manęs paprašė papasakoti apie savo akademiją ir jos mokymo sistemą, man užsiminus apie akademijoje vykdomas darbų peržiūras ir visą jų procesą, dėstytojas pradėjo juoktis ir man prasitarė, jog jeigu jie kažką panašaus surengtų Monterėjaus universitete, studentai pradėtų verkti.

                                 Ilgiau pabuvus Monterėjuje taip pat sužinojau, kad Meksikoje labai prastas išsilavinimo lygis, neturtingiems žmonėms labai sunku gauti gerą išsilavinimą - mokyklose vaikai per dieną daugiausiai gauna 4 valandas pamokų, dažniausiai net ir tiek nesulaukia, nes mokytojai nepasirodo pamokose ir pan., todėl UDEM kai kurie dėstytojai rengia įvairias akcijas ir su studentais eina kartu į miestą ar mokyklas skleisti žinias ir padėti gyventojams, vienoje iš jų teko dalyvauti ir man - kartu su grafikos studentais rengėme mieste workshop’ą ir supažindinome vaikus su grafikos viena iš spausdinimo technologijų.

                                 Kartu su vietiniais UDEM studentais mainų programos studentai taip pat galėjo dalyvauti savanoriškuose projektuose,  kurių metu buvo dažomos mokyklos, sodinami augalai ir medžiai, renkamos šiukšlės ir pan., taip stengiantis nors šiek tiek skirti dėmesio aplinkinių teritorijų ir mokyklų gerinimui.

     

    Orai

                                 Prieš išvykdama klausinėjau keleto vietinių gyventojų (visi žinome, kad Meksikoje turėtų būti be galo karšta, bet vis dėlto, kokio oro galima tikėtis šalčiausią žiemos mėnesį, sausį?), koks oras, kokius drabužius rekėtų atsivežti. Sulaukiau atsakymo, jog ryte gali prireikti palto, o įpusėjus dienai gali tekti visus šiltus drabužius nusimesti ir nešiotis kartu visur su savimi. Kad ir kiek žmonių beklausiau, iš visų gavau tą patį keistą, man nesuprantamą atsakymą - kaip gali per dieną oras taip kardinaliai pasikeisti ir ko man ištikrųjų reikėtų tikėtis.

                                 Atvykus į vietą paaiškėjo, kad orai čia yra būtent tokie, kokius ir apibūdino man prieš išvykstant - rytais ir vakarais, sausio, vasario mėnesiais oro temperatūra gali siekti 5 laipsnius, pūsti žvarbus, šaltas vėjas, o atėjus pietų metui oras gali sušilti iki 20 laipsnių ir kepinti saulė. Kartais oras galėjo kardinaliai pasikeisti per valandą ir keletą kartų per dieną. Todėl šiuo metu dauguma žmonių serga, sunku prisitaikyti ir nuspėti, kas tavęs kitą dieną laukia. Į oro prognozes geriau iš viso nežiūrėti, nes liksi apgautas, kai oro sąlygos tokios permainingos, gerai jį prognozuoti beveik neįmanoma. Bet toks oras būdingas būtent Monterėjaus regionui, dėl jį supančių kalnų, neleidžiančių orui pasiskirstyti tolygiai. Todėl ir pačiame mieste skirtinguose regionuose gali vienu metu oras labai stipriai skirtis. Vėliau, prasidėjus karščiams, gali tekti retkarčiais susidurti su liūtimis, bet dažniausiai diena bus karšta, tvanki ir drėgna, be gaivaus oro -  kadangi Monterėjaus miestas turi didžiausią oro taršą, jei ne visoje Lotynų Amerikoje, tai Meksikoje tikrai (tarša didesnė net už Meksikos sostinės, kurioje gyventojų skaičius keletą kartų didesnis nei Monterėjuje), kas karštą dieną tikrai negelbsti. Jeigu Monterėjaus miestą supa kalnai iš visų pusių ir dažniausiai juos gali matyti kad ir kokioje miesto vietoje bebūtum, tai reiškinys, kad porą dienų per savaitę jų beveik negali įžvelgti per purviną ,,miglos’’ sluoksnį, nestebina, nes būtent taip gali pamatyti, kokia didelė šio miesto tarša yra iš tikrųjų.

     

    Maistas

                                 Meksikos virtuvė, žinoma, kaip visi ir tikisi, yra labai aštri, tačiau dažniausiai trijų ar daugiau skirtingų aštrumų padažai yra patiekiami atskirai nuo pagrindinio patiekalo, todėl gali pats pasirinkti, kaip (ne)aštriai valgyti, nors dažnai galima susidurti ir su atvejais, kada norėdamas įsitikinti, jog patiekalas nebus per aštrus ir pasiteiravęs apie tai padavėjo, jo nuomone geriau nepasikliauti, nes padavėjo atsakymas ,,no pica’’ (dabar jau virtęs mainų programos studentų juoku), galios tik asmeniškai jam, o ne europiečio liežuviui. Mano ir daugumos nuomone, meksikietiškos virtuvės pagrindą, galima sakyti,  sudaro keletas pagrindinių nesikeičiančių ingridientų - kukuruzų tortilijos, mėsa, avokadas, svogūnai, pupelės, čili pipirai ir citrina - daug įvairių patiekalų skirtingais pavadinimais, tačiau visų skonis beveik vienodas. Citrinos sultis, ko gero, meksikiečiai naudoja netgi dažniau nei čili pipirus - keletą citrinų gausi šalia kiekvieno patiekalo ar gėrimo, nors iš tikrųjų sunku nusakyti, kas iš šių dviejų ingridientų naudojama dažniau, čili pipirus gali sutikti taip pat ne tik karštuose patiekaluose, bet ir saldainiuose (visi vietiniai saldumynai yra apibarstyti jų geru sluoksniu) bei gėrimuose - vietinių mėgstamiausias gėrimas (žinoma, po tekilos) yra alus sumaišytas su pomidorų sultimis ir čili pipirais.

                                 Taip pat neatsiejama meksikietiško gyvenimo dalis yra gatvės maistas. Iš pradžių, laikomas ir gaminamas atvirai maistas ant didelių kaitlenčių prieš tavo akis vidury gatvės be jokios pastogės, gali gąsdinti, bet pagyvenus ilgesnį laiką tai tampa svarbia tavo gyvenimo Meksikoje dalimi, be kurios neįsivaizduotum dienos. Šių vietų rasi ant kiekvieno kampo ir visos jos pradeda veikti antroje dienos pusėje. Čia atėjęs pajusi tikrą meksikietišką dvasią - tacos, kampačianos, avokadai, padažai, dūmai, ugnis, muzika, dainos, pokalbiai, šeimos ir kaimynai susirinkę ne tik čia skaniai pavakarieniauja, bet ir linksmai drauge praleidžia laiką.

     

    Gamta

                                 Monterėjaus didžiausia puošmena - kalnai. Be proto gražūs ir įspudingi milžiniški kalnai apsupę miestą yra iš visų pusių. Kad ir kokioje Monterėjaus dalyje bebūtum, visur matysi kalnus. Praleidus šešis mėnesius šiame mieste meilė kalnų vaizdui ne mažėjo, o tik augo - kiekvieną dieną einant nuo namų iki universiteto, nuo universiteto iki parduotuvės, draugų namų, važiuojant į miesto centrą ar bet kokią kitą vietą, vienintelis dalykas, kuriuo tuo momentu būni užsiėmęs - tai nepaliaujamu stebėjimu ir analizavimu šios kalnų virtinės, kuri kiekvieną kartą atrodo lyg ir tokia pati ir jau pažįstama, bet lyg ir kitokia, žvilgsnis užkliūna vis už kitokių reljefų, šešėlių ir ritmo žaismo. Dar įdomiau keičiantis orams (užėjus rūkui, pliaupiant lietui) ar paros laikui, gali pamatyti vis kitokį kalnų veidą. Nors yra mieste keletas vietų, kur galima rasti žalumos, bet apskritai jos šiame regione nedaug, o per visą miestą einantis milžiniško pločio griovys - tai išdžiūvusios upės vaga, kurioje galbūt kartą per metus gali atsirasti vandens. Išvažiavus iš miesto ir palikus kalnus, aplinkui atsiveria dykumos su kaktusais, o norint pamatyti daugiau augmenijos ar netgi paklaidžioti nuostabiose džiunglėse su upėmis ir vandens kriokliais bei egzotiškais gyvūnais, reikėtų keliauti į Meksikos pietinę dalį.