Miglės Markulytės įspūžiai iš Neapolio dailės akademijos (2019)
Erasmus rudens semestras Neapolio dailės akademijoje.
Ši patirtis yra viena įsimintiniausių bei tikriausiai svarbiausių mano gyvenime, tad norėdama bent kiek aiškiau ją perteikti negalėjau sutrumpinti teksto. Rašiau ne tik apie ABANA, bet ir Neapolį, nes bandymas apibūdinti šią akademiją nieko nepasakant apie miestą būtų kaip bandymas ištraukti monetą iš fontano nesusišlapinant rankos. Beje, kol prisiruošiau parašyti atsiliepimą, praėjo maždaug metai nuo šios patirties- tik dabar jaučiuosi galinti ją adekvačiai įvertinti bei perteikti įspūdžius konstruktyviu tekstu. Įspėju, kad nors ir bandžiau pateikti kuo daugiau naudingos informacijos apie akademiją, tai yra refleksija, pagrįsta asmeniniu požiūriu ir subjektyvia patirtimi.
Miestas.
Neapolis- pietų Italijos miestas, esantis (veikiančio) Vezuvijaus ugnikalnio papėdėje, Tirėnų jūros įlankoje. Tai trečias pagal dydį miestas Italijoje, talpinantis daugiau gyventojų nei visa Lietuva (3mln) ir pastoviai (ypač sezono metu) užtvindytas turistų. Siauros senamiesčio gatvelės, tokios purvinos, kad plaunamos kas naktį, aikštės, nusėstos rankų darbo suvenyrų prekeivių, pop-up turgūs, rytais besidriekiantys per ištisus kvartalus ir kiti specifiniai Neapolio bruožai sudaro įspūdį, tarsi būtumei nusikėlęs laiku į viduramžius. Tačiau šiukšlių kalnai visur, naktimis tankiai benamių nugultos metro angos ir prekybcentriai, įsikūrę architektūros paveldo pastatuose neleidžia pamiršti kapitalistinės realybės. Sudėtinga vieta gyvenimui, tačiau viena derlingiausių dirvų meniniam įkvėpimui. Šiandieninis Neapolis dvelkia pankroko dvasia- įvairūs protestai, revoliucionierių renginiai bei streikai vyksta ko ne kiekvieną savaitę, tad tokiam kontekste gyviausia meno šaka tampa gatvės menas- graffiti, fakirų bei kitų artistų pasirodymai, gatvės muzikantų (kurie nesibodi išsinešti visos aparatūros su kolonėlėmis į gatvę) jam‘ai. Institucinis menas tokioje aplinkoje tampa pakankamai uždaru buržua reikalu, o parodų atidarymuose reta išvysti jauną veidą.
Accademia Belle arti di Napoli.
VDA studijuoju fotografiją ir medijų meną, esu labai patenkinta šia studijų kryptimi, tad rinkdamasi akademiją užsienyje daugiausiai dėmesio skyriau įstaigų siūlomoms programoms, konkrečiai domėjausi fotografija, medijų menu ir kinu.
Dar Lietuvoje, iš mentorystės metu išgirstų italų erasmus studentų pasakojimų ir jų susidomėjimo mūsų fotolaboratorija buvau padariusi prielaidą, kad Neapolio akademijoje (ABANA) daugiau dėmesio skiriama šiuolaikinei fotografijai ir kinui. Ši prielaida labiau sustiprėjo peržiūrėjus katedros siūlomas paskaitas (lighting, experimental photography, installation art, film directing, cinematography, film history). Pasirinkimai mane itin žavėjo, o dar labiau intrigavo galimybė pusmetį mokytis šalyje, kuri laikoma meno ir kultūros židiniu, bei pamatyti kaip šiuolaikinis menas skleidžiasi daugiasluoksnės meno istorijos akivaizdoje.
Prieš išvažiuojant VDA tarptautinių ryšių centre buvau įspėta, kad italai nepasižymi atsakingumu, tad man reikės susirinkti visus dokumentus pačiai ir užtikrinti, kad jie būtų laiku pasirašyti ir sutvarkyti. Komunikacija su ABANA buvo labai sudėtinga, ilgai laukiau atsakymų, negavau jokios informacijos apie bendrabutį ar mentorius, tačiau gavau laišką apie akademijos siūlomus italų kalbos kursus erasmus studentams, trunkančius tris savaites iki mokslų pradžios. Beje, ir tą laišką gavau likus mėnesiui iki studijų pradžios, kai jau buvau nusipirkusi bilietus, bet laimei, planavau atvykti dviem savaitėmis anksčiau, kad galėčiau susirasti kur gyventi ir lengviau integruočiausi į aplinką.
Atvykus mane pasitiko italas, kurį sutikau būdama mentore VDA. Jei ne tas žmogus, manau, kad mano būtis Neapolyje ir ABANA būtų buvusi sudėtingesnė, nes ten nėra mentorystės programos ir, kaip vėliau paaiškėjo, apskritai nelabai kas iš studentų ar net dėstytojų supranta anglų kalbą. Taigi, pirmas kelias savaites lankiau kalbos paskaitas akademijoje ir tvarkiausi įvairius dokumentus, bandžiau priprasti prie itališko, tiksliau, Neapolietiško (svarbi specifikacija) gyvenimo ritmo, kuris labai, LABAI skiriasi nuo lietuviško. Per tą laiką jau spėjau pavargti nuo niekad netylančio triukšmo, siaurų gatvelių, sausai užkimštų lėtai tekančia turistų mase, neveikiančios itališkos biurokratijos sistemos ir bendrai visų kitų jų „ultra broken“ sistemų, su kuriomis teko susidurti bandant susiorganizuoti banko kortelę ir gyvenamąją vietą. Su didžiausiu nekantravimu laukiau studijų pradžios.
Deja, kaip jau galima buvo nuspėti, ABANA sistema neišsiskiria iš kitų itališkų sistemų. Pirmą savaitę akademijoje radau tik daugybę švenčiančių studentų ir gan kasdieniniu itališku ritmu plaukiančią suirutę. Niekas nieko nežino, o paskaitų tema dar neskamba akademijos kiemą užpildančiam kliegesy. Per kelias dienas pavyko išsiaiškinti, kad daugybė dėstytojų dar negrįžę iš atostogų, o mano studijų krypties paskaitos neoficialiai prasideda tik kitą savaitę. Kadangi mano tikslas iš pat pradžių buvo per pirmą mėnesį, kol dar galima keisti pasirinkimus, išnagrinėti akademijos studijų pasiūlą, aš nutariau prisijungti prie bet ko, kas jau vyktų akademijoje. Taip klaidžiodama atradau tikriausiai vienintelę tuo metu veikiančią- skulptūros katedrą, kurioje skulptoriai jau tašė marmurą. Nors niekad per daug nesidomėjau skulptūra, tačiau buvau išsiilgusi bet kokios akademinės veiklos, tad susitarusi su dėstytoja tuoj pat kibau į darbą. Dėstytoja, kaip ir beveik visi ABANA darbuotojai nemokėjo nei žodžio angliškai, tačiau tai buvo itin praktiška paskaita, kurioje mokymasis vyksta per klaidas arba stebint kitus.
Sekančią savaitę vėl bandžiau susirasti savo pasirinktas paskaitas. Po ilgų klaidžiojimų akademijos koridoriais ištaikiau užeiti į tarptautinių ryšių skyrių tą retą valandą, kai ten buvo darbuotoja (labai paslaugus ir pareigingas žmogus- visiška išimtis ten) ir jos pagalba išsiaiškinau, kad pusės mano pasirinktų paskaitų iš viso nebus (egzistuoja tik ant popieriaus arba prasideda kitą pusmetį). Nors to nesitikėjau, tačiau jau šiek tiek susipažinus su akademijos aplinka tai per daug nenustebino, tad kaip ir buvau suplanavus- ieškojau kitų vykstančių paskaitų. Per kelias savaites paaiškėjo, kad ABANA kino studijos tik teorinės, fotografijos (ne tik analoginės, bet ir skaitmeninės) studijos gerokai atsilieka nuo VDA kurso, o medijų meno ir instaliacijos sąvokos (taip, kaip jas suprantame mes) atrodo, dar nepasiekusios Neapolio. Po fotografijos kita mane dominusi studijų kryptis buvo „New media art“. Po „fotografijos atradimų“ ši kryptis kėlė vilčių, kad galbūt ten atrasiu naujesnį, laisvesnį požiūrį į meną. Vėlgi, katedros paieškos užtruko ilgai, tačiau tai, ką radau mane itin nustebino. Sekdama studentų nurodymais (čia labai padėjo tos 2 savaitės italų kursų) atsidūriau atskiram akademijos korpuse, kuris, pasirodo, visas dedikuotas tik tai katedrai. Atvėrus duris pamačiau didelę auditoriją su ilgu apvaliu bendru stalu, prie kurio susėdę kompiuteriais dirba gal 50 studentų, jos gale- projektoriaus ekranas per visą sieną, kuriame atverta instagramo paskyra. Visi studentai atsivėrę photoshop ar kitas redagavimo programas apdoroja „selfius“ ar kolegų portretus.
Pasirodo, kad „new media art“ ten labiau linksta prie reklamos, multimedijų dizaino bei socialinių komunikacijų, nei meno. Kita vertus, studijų formatas pakankamai įspūdingas- nėra konkrečių paskaitų ar kursų, dėstytojai atlieka labiau konsultantų vaidmenis, o užduotis (metų trukmės projektus) sugalvoja, kuruoja ir rezultatus vertina patys studentai. Tiesa, viskas vyksta komandinio (daugiau nei 100 žmonių) darbo principu ir kiekvieno asmeninė pareiga yra surasti kaip prisidėti.
Kadangi vis dar turėjau vilčių atrasti tai, ko tikėjausi- šiuolaikinio meno ar bent „senamadiško“ mokymo būdo, kai meistrystė iš mokytojo perduodama mokiniui intensyvaus, individualaus darbo metu, tęsiau savo paieškas. Šį kartą klausinėjau vyresnių kursų studentų apie dėstytojus ar konkrečias paskaitas, kurios jiems buvo naudingiausios. Taip mano keliai vėl sugrįžo į skulptūrą- mane supažindino su dėstytoju, kuris yra pripažintas šiuolaikinio meno kontekste ne tik Italijoje bet ir kitose šalyse. Tačiau jo paskaitos buvo toli gražu nieko panašaus į meistrystės ar patirties perdavimą- paskaitos vyksta vienoje didelėje auditorijoje, keliems kursams vienu metu. Viename kurse ~30 studentų, kol tie studentai kopijuoja Dovydo skulptūrą, dėstytojas turi suspėti visus apibėgti ir dar konsultuoti tuos, kurie daro bakalaurinį.
Kita mano išnagrinėta sritis buvo grafika. Grafikos laboratorija ypač maža, maždaug 1/5 to, kas yra VDA, tačiau bent ten nebuvo per daug studentų, o dėstytoja laboratorijoje buvo ir ne paskaitų metu, tad turėjau galimybę gauti privačias konsultacijas. Žinoma, ir ten buvo savų niuansų, kaip pavyzdžiui, pusmečio viduryje sugedus oro ventiliacijai studentai neteko galimybės dirbti su technikomis, kurių procese naudojami chemikalai, nes iki mano išvykimo to ventiliatoriaus taip niekas ir nepataisė.
Taigi, Neapolyje kardinaliai pasikeitė mano meninis interesų laukas- fotografijos neapleidau, tačiau turėjau išskirtinę galimybę semdamasi idėjų ir mokydamasi naujų technikų judėti tarpdisciplininio meno link. Neturėdama konkrečios užduoties buvau priversta pati ieškoti savirealizacijos lauko, pasirinkti augimo ir mokymosi kryptį. Įkvėpta miesto ir jame atėjusių suvokimų, integruodama paskaitose gautas žinias ir jau turimą patirtį fotografijoje pradėjau asmeninį projektą, kuris lyg šiol diktuoja mano pasirenkamą meninio tyrimo lauką. Žinodama, ką rasiu Neapolyje ir ABANA, mažai tikėtina, kad būčiau pasirinkusi šias studijas, tačiau būtent tas netikėtumas man leido gerokai praplėsti savo suvokimo bei interesų sritis bei gauti neįkainojamą patirtį. Tai, kad nuo pat pirmos iki paskutinės buvimo ten dienos neturėjau komforto zonos (suplanuotos gyvenamosios vietos, aiškios studijų programos, mentoriaus pagalbos ir t.t.) privertė mane pačią ieškoti būdų integruotis ir būtent tokiu būdu galėjau geriausiai pažinti aplinką. Nepaisant visų sunkumų, džiaugiuosi pasirinkusi Erasmus pusmetį praleisti Neapolyje ir nors ir anksčiau buvo kilusi mintis siūlyti TRS persvarstyti fotografijos studijų mainų programą Neapolio akademijoje, dabar suprantu, kad šis pasirinkimas privalo būti, tačiau studentai, pasirinkę šią programą turi suprasti kokios rūšies patirtį jie renkasi.
