Vasario 17 d., trečiadienį, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) be atidaromojo renginio pradės veikti grafikės Kamilės Jadevičiūtės kūrybos paroda „Ateities fosilijos“.
Keletą metų kultūriniame bei moksliniame lauke nerimsta diskusijos antropoceno tema. Siūloma išskirti naują geologinę epochą, kurios centre atsiduria žmogus. Antropoceno idėjos šalininkai teigia, kad žmogaus veikla yra tarsi geologinė jėga, daranti įtaką Žemės ciklams bei paliekanti žymę stratigrafiniuose žemės sluoksniuose.
Jaunosios kartos menininkė Kamilė Jadevičiūtė kūrė naująją parodą „Ateities fosilijos“ šių diskusijų fone, į temą žvelgdama per litografijos prizmę. Parodos autorė – viena nedaugelio Lietuvos grafikos meno atstovių, savo kūryboje konceptualiai puoselėjanti itin sudėtingą, nykstančią litografijos techniką. Litografija (gr. lithos - akmuo + grapho - rašyti) – tai grafikos spaudos technika, kai atspaudas daromas nuo klinties – nuosėdinės uolienos, susidariusios prieš šimtus milijonų metų nusėdus karbonatiniam dumblui arba mikroorganizmų kalcitinių skeletų liekanoms.
Parodą sudaro du litografijų ciklai „Ateities fosilijos“ bei „Plastiglomeratas“ (2017-2018), kurie per litografijos techniką kalba apie žmonių paliekamus pėdsakus Žemės sluoksniuose bei brėžia paralelę tarp atspaudo (estampo) ir fosilijų. Į fosilijas (lot. fossilis - iškastinis) čia žvelgiama kaip į Žemės mediją, įrašą. Originalas, kopija, atspaudas – fosilijas bei grafiką jungiančios sąvokos.
Mineralizacijos (organinės medžiagos virtimas neorganine – mineraline) būdu, fosilijos susidaro iš organinių gyvūnijos ir augalijos liekanų, aktyviai veikiant bakterijoms. Tokiu būdu gaunama fosilija yra originali suakmenėjusi organizmo kūno dalis. Pakeitimo būdu pamažu ỹra organizmo medžiagos ir jos pakeičiamos uolienos mineralais, taip gaunama fosilija yra tikslus akmeninis originalo modelis / kopija. Aplink tokią fosiliją susidaro jos formos atspaudas. Tada taip susidariusi fosilija yra tarsi atlieja savo formoje.
Serijai „Ateities fosilijos“ sukurti buvo panaudoti sulūžę ir dėl to brokuoti litografiniai akmenys. Aptrupėję netaisyklingos formos litografiniai akmenys savo gamtišku medžiagiškumu primena apie savo geologinę kilmę. Litografijai naudojamos klintys pasižymi ypač smulkiu grūdėtumu, dėl to kasant jas randamos ypač gerai išlikusios fosilijos.
Serija „Plastiglomeratas“ prasidėjo nuo vaikščiojimo Nidos pajūriu ir objektų rinkimo. Žvilgsnį patraukė ryškiaspalvės šiukšlės ir kiti objektai, panirę smėlyje. Plastikas, jūrinės virvelės, akmenukai, nugludinti medžio gabaliukai – šie radiniai tapo kūrinio inspiracija. Objektai patraukė dėmesį savo klaidinančia išvaizda. Atsidūrę gamtoje objektai yra asimiliuojami, perkeičiami, nyksta riba tarp kultūros ir gamtos. Kamštelis primena akmenį, virvelė – medžio šakelę. Projekto pavadinimui pasiskolintas Patricia Corcoran, Charles J. Moore ir Kelly Jazvac terminas – plastiglomeratas. Plastiglomeratas – tai antropoceną žyminti uoliena; konglomeratas iš plastiko lydinio su smėliu, akmenimis, kriauklėmis.
Ekspoziciją papildo eksponatas iš Vilniaus universiteto Geologijos muziejaus – smiltainis su ruzgomis (bangelėmis). Šis smiltainis susiklojo kaip upių sąnašos (smėlis) prieš 1,4–1,3 mlrd. metų. Suakmenėjusios vandens suformuotos bangelės primena, kad egzistavo pasaulis prieš mus – jis egzistuos ir po mūsų.
Atspaudai kurti bakalauro studijų Vilniaus dailės akademijoje metu (dėstytojas prof. Kęstutis Vasiliūnas). Parodos autorė Kamilė Jadevičiūtė šiuo metu tęsia studijas grafikos magistrantūroje (dėstytoja doc. Marija Marcelionytė-Paliukė).
Parodos autorė ir rengėjai dėkoja Vilniaus universiteto Geologijos muziejui bei dr. Eugenijai Rudnickaitei už paskolintą eksponatą su ruzgomis.
Kamilės Jadevičiūtės kūrybos paroda „Ateities fosilijos“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki kovo 6 d.
Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
