Dailės istorijos ir teorijos katedra buvo įkurta 1945 metais siekiant suteikti meno istorijos pagrindus būsimiesiems dailininkams ir architektams. Tuometinė katedra iš dalies rėmėsi panaikintų Vytauto Didžiojo ir Stepono Batoro universitetų ištekliais. Pokario neramumams grimstant į praeitį, 1951 metais katedrai ėmė vadovauti Tadas Adomonis (1910–1987), kurio pastangų dėka 1959 metais į neakivaizdines studijas buvo priimta pirmoji pokario dailėtyrininkų karta. Iš pirmosios, 1965 metais studijas baigusių absolventų neakivaizdininkų laidos žymiausia menotyrininkė – dr. Marija Matušakaitė. 1969-aisiais dailėtyra tampa dieninėmis studijomis.

Faktiniu katedros įkūrėju laikomo Adomonio vadovavimo laikotarpis (1951–1976) tapatinamas su palaipsniu Lietuvos pokarinės dailėtyros mokyklos formavimu. 1953 metais katedroje pradėta rengti Lietuvos dailės istorijos programa, kurios sudarytojais buvo visi tuometiniai dėstytojai: Tadas Adomonis buvo atsakingas už laikotarpį iki XIX amžiaus pabaigos, Juozas Umbrasas – už XX amžiaus pirmąją pusę, Genovaitė Kęstutytė-Jasiulienė – už XX amžiaus antrosios pusės taikomąją dailę. Programa buvo parengta apie 1958 metus. 1955 metais pradėta kaupti Lietuvos dailės istorijos fototeka, imtas leisti periodinis katedros dėstytojų mokslinių straipsnių rinkinys „Menotyra“ (iki 1988 m. išleista 16 knygų, dabar leidžia LR MA leidykla). Greta dailės istorijos tyrimų ir dėstymo, parengtos ir pradėtos dėstyti specialios disciplinos – tekstilės, keramikos, grafikos, interjero istorija.

1976 metais katedros vedėja buvo paskirta Nijolė Tumėnienė. Jos vadovavimo laikotarpiu katedroje išaugo dėmesys XX amžiaus dailei. Iki 1980 metų dailės istorijos ir teorijos specialybę baigė 106 žmonės, iš jų 28 stacionare, 78 neakivaizdiniame skyriuje. Devintajame dešimtmetyje susiformavo faktinės, nors dokumentais neapibrėžtos, studentų specializacijos: dailės ir architektūros istorija ir šiuolaikinės dailės klausimai bei dailės kritika. Tuo laikotarpiu išaugęs studentų susidomėjimas senąja, ypač XVII–XIX amžių, Lietuvos daile yra dr. Irenos Vaišvilaitės, gebėjusios sudominti studentus istoriniu palikimu ir iki tol neįprastais tyrinėjimų metodais, nuopelnas. Iš šio laikotarpio studentų išsiskyrė 1985 metų absolventų karta, pasižymėjusi kokybiškai nauju moksliniu baigiamųjų darbų lygiu, ypač paminėtinos Lolita Jablonskienė ir Jolita Mulevičiūtė.

1987–1993 metais katedrai vadovavo Liudvika Žeruolytė, šiose pareigose ją pakeitė Alfonsas Andriuškevičius. Jo vadovavimo pradžia sutapo su aukštojo mokslo struktūrine reforma: suformuota tripakopė studijų sistema, magistrantūros studijose įvestos specializacijos – Dailės ir architektūros istorija ir Dailės ir architektūros teorija ir kritika. 1999–2004 m. katedrai vadovavo Aleksandra Aleksandravičiūtė, 2004–2009 – Giedrė Mickūnaitė, 2009–2014 – Agnė Narušytė,  2015-2019 Helmutas Šabasevičius, nuo 2020 katedros vedėja Rasa Butvilaitė.

2003 metais po vidinės VDA reorganizacijos Dailės istorijos ir teorijos katedra tapo naujo Humanitarinių mokslų fakulteto padaliniu ir yra atsakinga ne tik už savo specialybes, bet ir formuoja visos VDA Vilniaus fakultetų bendrauniversitetinių studijų bloką.
Katedroje suburti geriausi Lietuvoje dailės istorikai ir kritikai, kurie nuolat kviečiami dėstyti kituose universitetuose, aktyviai dalyvauja doktorantūros ir meno aspirantūros studijų procese, rengia parodas Lietuvoje ir užsienyje.