• Naujienlaiškis
  • Juozas Algirdas Pilipavičius. Ankstyvoji tapyba, ciklas „Stereo“

    2019 03 19 - 2019 03 30

    Maloniai kviečiame  apsilankyti  JUOZO  ALGIRDO  PILIPAVIČIAUS  parodoje „ANKSTYVOJI TAPYBA. CIKLAS „STEREO”  (kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė).

    Atidarymas  įvyks  kovo 19 d.  (antradienį) 17 val. VDA galerijoje  “Akademija” (Pilies g. 44, Vilnius).

    Paroda veiks iki kovo 30 d. 17 val.


    „Saulės užtemimas“
     

    Ciklą ,,STEREO“ (1975 – 1985) kūriau  ieškodamas naujumo.  Norėjosi atitrūkti nuo tradicijos, kad vėl prie  jos anksčiau ar vėliau grįžčiau, bet jau kitoks. STEREO - tai tokia erdvė drobėje, kai priklausomai nuo įsižiūrėjimo, tie patys elementai vienu metu gali būti suvokiami skirtingose vietose, panašiai kaip stereo garsas. Erdvės kūryba man buvo labai svarbi. Vargu ar kuri nors kita meninė  priemonė - spalva, potepis, faktūra - gali būti paveikesnė, nei erdvės galia.

                         JUOZAS ALGIRDAS PILIPAVIČIUS

     


    „Horizonto linija“

    VIKTORAS LIUTKUS

    Tyla yra nerami.

    ,,Literatūra ir menas”,  1980 m. vasario 16 d.

                    Jaunųjų tapybai šiandien didelių komplimentų nesakome. Priekaištų ar pastabų pareiškiame kur kas daugiau (,,gyvybės  stoka”, ,,jaunųjų tapytojų kūryba yra prieštaringa”, ,, tapytojui būtina stovėti ant žemės”, ,,trūksta didesnių drobių”, ,,vis labiau nusiraminama”, ,,prasidėjo atokvėpio periodas” ir t.t.) …

               …  Prieš kiek laiko J. Pilipavičius personalinėje parodoje eksponavo vadinamojo Stereo ciklo darbus. Kūriniai rodo individualią kūrybos kryptį, nesisiejančią nei su jaunųjų, nei su mūsų tapybos praeities pavyzdžiais. Tradicinė erdvės, judėjimo problema  sprendžiama  savitai, mėginant rasti abstrakčios  formos ir realaus motyvo santykį, spalvos, formos, linijos reikšmę meninio vaizdo struktūroje.  Vertintina pati ieškojimų kryptis, kuri, atmetusi lengvą žaismą ir sutelkusi dėmesį į gilesnes vaizdo elementų reikšmes, gali praplėsti mūsų tapybos horizontus.

              …  Atrodo, pernelyg siaurai tradiciją suprantame. Tapatiname ją su mokykla, atskira, paprastai pagrindine  tapybos kryptimi, tos krypties stilistiniais bruožais. Taip tradicija tampa vienos kurios grupės privalumu, nuosavybe. O į lietuvių tapybos tradiciją ( daugeliu požiūrių tai būtų mokykla) įeina ir V. Kairiūkštis, S. Ušinskas, A. Švėgžda, I. Piekuras, V. Ostrauskienė… Todėl ir jaunųjų tapytojų ieškojimai – nesvarbu kokio pobūdžio jie būtų (sakysime J. Pilipavičiaus,  R. Sližio ar Š. Saukos ) – sudaro ir formuoja mūsų tapybos tradiciją.

    ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

    Ir gražu, ir...   1979 m. liepos 27d.

                    Birželio pabaigoje ir beveik visą liepą Vilniaus dailės parodų rūmuose vyko  pirmoji Pabaltijo jaunųjų dailininkų kūrybos paroda ,,Jaunystė“.

                 ...Ilgokai mūsų parodose neturėjusi ,,balso“ abstrakčioji tapyba įį sykį buvo pateikta trijų autorių: estės  Sirjės Lapin, latvės Helenės Heinrichsonės  ir lietuvio Juozo Pilipavičiaus.

    ...Neblogą įspūdį darė sudėtingas erdvių žaismas, komplikuota dinamika  J. Pilipavičiaus triptike  ,,Judėjimas“.  Autorius neakcentuoja spalvos, bet ja  pasinaudoja  gana  vykusiai. Įdomiai bando derinti organines ir geometrines formas, realų vaizdą su abstrakčiomis formomis.


    „Senyvo žmogaus pasivaikščiojimas“            

    JUOZAS ALGIRDAS PILIPAVIČIUS

                 Ciklą ,,STEREO“ (1975 – 1985) kūriau  ieškodamas naujumo.  Norėjosi atitrūkti nuo tradicijos, kad vėl prie jos anksčiau ar vėliau grįžčiau, bet jau kitoks. STEREO,- tai tokia erdvė drobėje , kai priklausomai nuo įsižiūrėjimo, tie patys elementai vienu metu gali būti suvokiami  skirtingose vietose, panašiai kaip stereo garsas.

                 Erdvės kūryba man buvo labai svarbi. Vargu ar kuri nors kita meninė  priemonė,-  spalva, potepis,  faktūra gali būti paveikesnė, nei erdvės galia. Juk vienas reikalingiausių žmogaus būčiai dalykų yra horizonto linija. Ją matydamas žmogus niekada nepraranda atramos taško. Tačiau šiuo atveju erdvės kūryba nėra tapati perspektyvos vaizdavimui. Perspektyvos elementai čia egzistuoja ne patys sau, o tik kaip  pagalba  erdvės  poveikiui  stiprinti. Panašiai galima sukurti šviesos įspūdį, nevaizduojant šešėlio.

                  Kai kurios priemonės pvz. ,,formos aidas“,   išplėstinė toninė spalvos gradacija ar linijinės struktūros  mūsų tapyboje tuomet nebuvo naudojamos. 

                Tada žavėjausi Escherio matematinės dailės poezija, Vasarelio pulsarais, bet vengiau  grynos abstrakcijos. Man idealas,- galimybė dirbti visoje meno erdvėje, be pavaldumo braižui ar konkretaus laiko reikalavimams.

    Galerija „Akademija“, Pilies g. 44