• Naujienlaiškis
  • Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino absolventė Rūta Kvaščevičiūtė „Jaunojo dizainerio prizo“ parodoje pristato kolekciją „Skreitas“, įkvėptą vaikystės prisiminimų ir ją auginusių keturių giminės moterų portretų. 

    VDA Dizaino inovacijų centro surengtame konkurse ši kolekcija pelnė pagrindinį prizą mados kategorijoje. Apie svarbiausius kolekcijos niuansus ir kūrybą kalbamės su „Skreitas“ autore R. Kvaščevičiūte.

    Kaip gimė kolekcijos „Skreitas“ idėja? Ką ja nori pasakyti pasauliui?

    Kolekcijos idėja gimė iš mano kaip kūrėjos identiteto paieškų. Nuo pat studijų pradžios, kai kolegos grynino savo estetiką, aš su kiekvienu darbu bandžiau atsakyti sau į klausimą, kas esu. Paieškas lydėjo bandymas pritapti prie Akademinių normų, dėstytojų lūkesčių pildymas. Drabužių kolekcija „Skreitas“ yra mano bakalaurinis darbas ir keturių studijų metų vainikavimas. Ieškant kolekcijos estetikos, atsigręžiau į save, savo šeimą, namus, kuriuose užaugau, į kvailas ir juokingas, gėdingas istorijas. 

    Vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių yra keturios šeimos moterys, kurių asmenybės ir gyvenimo būdas formavo mane, mano estetiką. Visa kolekcija jau buvo sukurta - ji kūrėsi dvidešimt trejus metus. Reikėjo tik be pataikavimo, meilikavimo sau ir kitiems pasižiūrėti atgal. 

    Nežinau, ar pradinis tikslas buvo kažką pasakyti pasauliui. Gal, greičiau, pasakyti sau, savo šeimai - padėkoti... Kolekcija yra apie susitaikymą ir priėmimą. Tikiu, jog kolekcijos idėją atpažįsta kaip savo patirčių atspindį daugelis panašiai užaugusių žmonių. Mano istorijos kelia šypsenas, juoką, matau, kad žmones randa sąsajų, prisimena, jog turėjo tokį pat „adijalą“ ar mano vestuvinė suknelė kabėjo ir jų namuose - tik kaip užuolaidos. Jei ir noriu ką nors pasakyti pasauliui - tai, kad mūsų patirtys, kad ir kokios skirtingos bebūtų, nėra gėda. Net, jei esi kostiumo dizaino studentė, kuri spalį mokosi mados subtilybių, o dar prieš mėnesį ravėjai burokus... 

    Tavo darbas – labai asmeniškas: kolekcijos aprašymas tarsi iš dienoraščio puslapių, panaudojai daiktus iš savo vaikystės namų, savo artimųjų drabužius. Ar nebuvo baisu prieš visuomenę stoti tarsi „apsinuoginus“, be jokios kaukės, parodant savo tikrąjį veidą?

    Buvo žiauriai baisu. Bet lygiai tiek pat buvau pavargusi nuo vienodų „fashion“ temų ir kolekcijų „konceptų“ apie nieką. Kurdama kolekciją, nesirėmiau jokiomis teorijomis, ar spalvų derinimo, medžiagiškumo principais. Ties kiekvienu klausimu turėdavau pasikalbėti su savimi ir atsakyti labai paprastai - gražu man ar ne? Dera man, ar ne?... Būtent man, nes visas darbas, kaip minėjote, labai asmeniškas. 

    Tiesa pasakius, tiek asmeniškas, kad net nejauku... Iš to nejaukumo, pirmiausia, ėmiau kikenti aš, tada ir dėstytojos. Pateikti viską su humoru, per saviironiją, man buvo būdas apskritai išdrįsti. Nežinau, ar būčiau „atstovėjus“ šitą tem be dėstytojų R. Maldutienės ir D. Gudačiauskaitės palaikymo. Jos juokdavosi ir žinodavau, kad einu į tą pusę. Bet tai buvo geras juokas. Norėjau, kad kolekcija būtų lengva, būtų gera ir linksma klausytis, nors mano pasakotos istorijos tokios ir nėra. 

    Buvo momentų „čia viskas nesąmonė, manęs nesupras“, bet tada prisimindavau, kad čia mano nesąmonė ir tai darau, jog padėčiau pliusiuką prie šito etapo ir eičiau toliau. Tas „tikrasis veidas“ man atrodo, ir yra tai, kas tikrai įdomu, kas skiria mus vienus nuo kitų. Dar nerandu savo santykio su mada, atsakymo, apie ką ji, ar apie ką turėtų būti, bet žinau, kad labai nenoriu meluoti. 

    Kokių atsiliepimų sulaukei iš savo artimųjų? Juk kolekcijoje „dalyvauja“ ir tavo šeimos moterys?

    Kurdama kolekciją nei vienam šeimos nariui nesakiau apie ką ji. „Kažkas ten apie kaimą“ -  tiek jie težinojo. Mūsų šeimoje saviironija yra būdas bendrauti vienai su kita, nes kitaip tiesiog išprotėtumėme. Skirtingi charakteriai, dar skirtingesnės pozicijos visais klausimais ir didžiulė neapsakoma, „smaugianti“ meilė. Mes viena kitos dažnai nesuprantam, bet besąlygiškai pasitikim. Taip ir mano šeima per šiuos metus neklausinėjo, bet pasitikėjo, kai iš garažo ištempiau šimtametę spintelę ar, kai į Vilnių vežiausi krištolinį sietyną. Džiaugiuosi, jog mano darbą sugebėjo priimti ne asmeniškai, matydamos didesnį paveikslą ir pasidžiaugdamos nueitu keliu. 

    Ar pati siuvinėjai drabužių detales?

    Viską siuvinėjo mano Močiutė, lengvai kvestionuodama, kam viso šito reikia, bet vėlgi pasitikėdama. Man tai pats gražiausias kolekcijos momentas - artimas, tiesioginis šeimos prisilietimas prie mano darbo. 

    Kodėl močiutės prašei išsiuvinėti būtent gaidį, burokėlius?

    Net ir pačios smulkiausios detalės kolekcijoje turi savo reikšmę, ar net atskirą istoriją. Kolekciją kūriau pasiremdama prisiminimais, kaip aš mačiau gyvenimą būdama vaikas, ir naudojau tuos momentus, kurie įsiminė geriausiai. 

    Mano prosenelę (babą) vienintelę iš visos šeimos persekiodavo gaidys ir kirsdavo į kojas. Ji visada skųsdavosi, jog koja prakirsta ir į ją „įsimetė rožė“, o tai reiškė, kad žaizda tiesiog užpūliavo. Niekaip negalėdavau suprasti, kur jos kojoje tos rožės ir slapta ieškodavau. Šio momento kolekcijoje atsisakiau, tai liko tik gaidžiai. 

    Burokai - tokia įprasta ir banali daržovė kaime, visiškai neišvaizdi ir ne poetiška, jos atvaizdas retai naudojamas madoje. Bet kalbant su dėstytojais, kolegomis tas atvaizdas jiems pasirodė kone egzotiškas. Man tai buvo vienas iš atradimų, jog mūsų buitis, kažkam gali būti verta įrėminimo. 

    Ar ką nors simbolizuoja būtent šios parinktos spalvos? Laisvai interpretuojant čia galima net tautinių kostiumų spalvas įžvelgti?

    Darbo pagrindinis tikslas buvo mano kaip kūrėjos estetikos paieškos. Ir tai buvo visiškai ne pritempta, o labai man reikalinga ir svarbi tema. Todėl rėmiausi principu gražu-negražu ir pasąmoniniais sprendimais. Kolekcijos spalvyną inspiravo prosenelės degančiai violetinis, pats svarbiausias, gražiausias ir ypatingiausiai progai (sekmadieninėms mišioms) saugomas bažnytinis kostiumėlis. Visas kitas spalvynas susidėliojo intuityviai.

    Etno motyvai man visada kėlė kažkokį estetinį katarsį, bet jų studijų metu bijojau. Vėliau jiems priešinausi. Nuo pirmo kurso pora dėstytojų kiekviena proga pasitaikius kišdavo etno tematikas ir visi jau „springo“ nuo priverstinės meilės tautiniam paveldui. Panašiai jaučiausi Eduardo Balsio menų gimnazijoje su tema „Eduardas Balsys“. Vis dar šiurpas nukrečia išgirdus, kad kažką reikės daryti susijusio su Čiurlioniu. Tačiau, kai nebėra prievartos gerbti ir vertinti, tai ateina savaime. Kolekcijoje yra tautinio kostiumo motyvų, net gi konstrukcinių sprendimų, kurie atėjo iš manęs pačios, iš mano grožio suvokimo, prisiminimų. Šiuos sprendimus perleidau per save, interpretavau savaip - be prievolės apie kaimą kalbėti, užsidėjus tautinę juostą.

    Ką simbolizuoja įsiuvai ties krūtine? Gal čia tas kūmos seksualinis laisvės pareiškimo atvaizdavimas?

    Visiškai teisingai - krūtinės įsiuvai yra Kūmos momentas, bet ne vien jos. Augant tarp keturių moterų, natūralu, jog neišvengiama grožio temos. Apart skundų, kad visos per storos ir per senos, girdėjau ir komplimentus viena kitai. Smėlio laikrodžio figūra, aiškiai išreikštas liemuo, didelė krūtinė ir apvalūs klubai visada buvo pateikiami kaip siekiamybė. Grožio suvokimas mano šeimoje turi net kažkokį „davatkišką“ atspalvį (tik tai negalioja Kūmai). Bet visada tame mačiau paslapties ir seksualumo: nuo galvos iki kojų užsagstyta suknelė, mažas, kuklus rankinukas, aiškiai išreikšta krūtinė, kūno spalvos pėdkelnės su juoda linija nugaroje, be proto raudonos mamos lūpos… Taip ir krūtinės įsiuvai kolekcijoje - aiškiai matomi, bet nieko neparodantys, suknelė su šimtu keturiasdešimt sagučių, nepaliekanti nuogos odos lopinėlio, bet daug pasakinti savo siluetu.

    Kodėl pasirinkai perkurti drabužius? Gal tau artimos ekodizaino idėjos? Ką manai apie greitąją madą?

    Pirmiausia, tai buvo idėjinis sprendimas - norėjau panaudoti sentimentalias detales, taip suteikdama joms „antro gyvenimo“ galimybę. Stengiuosi save auklėti ir pratinti prie tvarios mados principų - suprantu jog tai yra neišvengiamybė, tačiau man tai vis dar yra sudėtinga. Šis darbas konceptualiai buvo dėkingas perdirbimui, jei galėjau rinktis nepirkti medžiagų, taip ir dariau. Tačiau tolimesniuose darbuose žinau jog, turėsiu save spustelti nesirinkti lengviausio kelio Geležinio Vilko gatvėje. 

    Greitosios mados problemos yra visos mados industrijos problemos. Mes kaip jauni dizaineriai privalome ne tik domėtis situacija, kalbėti apie tai, bet ir savo ruožtu tas problemas padėti spręsti. Būčiau visiška veidmainė dabar postringaudama apie greitosios mados žalą, kai ketverius metus medžiagas pirkau „Danesoje“. Ieškoti santykio tarp tvaros ir kūrybos man yra iššūkis. Esu užsispyrusi ir dažnai noriu daryti priešingai, kai mane įstato į rėmus. Tvarus dizainas yra šiokie tokie rėmai kūrybai, tad ieškau kelių juos panaikinti.

    Mes esame greitosios mados fenomeno varomoji jėga. Noras turėti, turėti daugiau, atrodyti madingiau, įrodyti savo vertę drabužiais turi psichologinių problemų atspalvį. Ir be jokio teismo galiu tai sakyti, nes dar ką tik buvau toje pusėje, kai prieš kiekvieną didesnį įvykį reikėjo naujos suknelės. 

    Parodai pateikei įdomų video. Kokią istoriją bandyta sukurti šiuo video? 

    Įpusėjus kolekcijos darbus, pažvelgus iš šono į tai, kaip į mano darbą reaguoja kolegos, dėstytojai, į bendrą kolekcijos nešamą emociją, įvaizdį, spalvyną, pastebėjau ryškų komedijos atspalvį. Saviironija, lengvumas buvo siekiamybė, tačiau norėjau, jog žiūrovas, pamatytų ir kitą koncepcijos pusę. 

    Šis dabar nėra vien, kaip sakau „chi chi, cha cha“ apie mano šeimą. Aš tai pasakoju ne iš noro pašiepti ar įkasti. Šis darbas yra iš didžiulės meilės ir dėkingumo. Tačiau istorijoje yra ir labai daug mano, kaip vienintelio šeimos vaiko vienatvės... Nėra lengva augti vienam su devyniasdešimtmečiu žmogumi, nekalbančiu bendrine lietuvių kalba, ar nesuprasti apie kokius žaidimus, filmukus kalba vaikai mokykloje. Neturėjau kuo dalintis su bendraamžiai, nebuvo galimybės būti populiariu, mėgstamu vaiku, tad galėjau būti mėgstama tik mokytojų. Įsivaizduokite kaip noriai vaikai bendrauja su mergaite, kuri pamokos pabaigoje primena apie namų darbus, ar sako: „Mokytoja, juk negalime praleisti poezijos skyriaus“... 

    Dar vienišiau šeimoje tapo paauglystėje, kai mano požiūris, estetika, poreikiai prieštaravo bendrai namų tvarkai. Mes esame mamos ir dukros, o tai niekada nėra lengvas ir paprastas ryšys. Kolekcijos video tikslas ir buvo perteikti tą emociją, šalia juoko visada yra liūdesio... 

    Video, kaip ir pačia kolekcija, nesiekiau atkartoti praeities ar pavaizduoti pačios istorijos. Priešingai, norėjau darbą „ištraukti“ į kitą šviesą, parodyti su kita perspektyva ir interpretacijų galimybėmis. Dirbome su nuostabiais, jaunais profesionalais „Falmute“. Būtent dėl kitos perspektyvos palikau daug laisvės ir nesikišau į režisierius Martyno Mikalonio darbą. Muziką kūrė Lukas Tarvainis. Komanda išklausiusi mano istorijas, jas interpretavo savaip ir tuo labai džiaugiuosi. Dizaineriui paleisti ir perleisti darbus, net tuos, kuriems jis neturi kompetencijos yra žiauriai sunku, bet būtina. Suvokiu, jog negaliu būti viskas, o taip norisi...

    Video galima pamatyti mažas istorijas, mano prisiminimų detales, tačiau nenoriu visko sukramtyti ir pateikti žiūrovui. Kolekcija - labai detali, tegul video būna paskirtas kiekvieno skirtingai interpretacijai. 

    Viena tavo kolekcijos suknelė labai patiko „Lietuvos balsas“ komisijos narei Monikai Liu. Ji netgi buvo pasiskolinta iš parodos fotosesijai. Ar tave džiugina tai, kad tavo kūrinius pastebi?

    Žinoma, norėčiau jog jie ir po pristatymo ar parodos gyventų savo gyvenimą. Dėmesys kūriniams, įvertinimas – yra paskata eiti į priekį. 

    Kurie Lietuvos ir pasaulio mados dizaineriai tau yra autoritetai?

    Alessandro Michele yra vienas didžiausių pastarųjų metų įkvėpimų. Labai ilgai, greičiausiai, cypaujančiu iš susižavėjimo balsu, galėčiau kalbėti apie jo kuriamą kitokį mados pasaulį. Lietuvoje estetinių įkvėpimų sau nerandu. Tačiau daugelis mūsų dizainerių yra labai nuosekliai, sunkiai dirbantys žmonės, kurie savo pasišventimu, be abejo, yra autoritetai – tai Vida Strasevičiūtė, Ugnė Martinaitytė, Sandra Straukaitė ir daugelis kitų. 

    Kodėl pasirinkai studijuoti kostiumo dizainą?

    Kodėl įstojau į kostiumo dizainą esu pasakojus dešimtis skirtingų istorijų, nes buvo labai gėda. Jeigu jau nemeluojant, tai mano didžiausia gyvenimo svajonė buvo aktorinio meistriškumo studijos LMTA. Ten po mokyklos ir įstojau, bet po pusmečio mane išmetė. Buvau nepasiruošusi emociškai, kiekvieną dieną verkdavau ir drebėdavau, o kurso studentai mėgaudavosi kūrybos procesu. Dabar džiaugiuosi, kad kurso vadovas neleido man kankintis -  turbūt būčiau labai nelaiminga aktorė, nesuprantanti, kodėl neturi to „kažko“. Po savaitės verkimo ir žiūrėjimo į sieną mama priminė nuo dešimtos klasės kampe stovėjusią siuvimo mašiną. Ji, pasirodo, buvo apdulkėjus kelrodė žvaigždė.

    Mama žinojo, kad jei pradėčiau dirbti kokį nors darbą, kur parduotuvėje ar restorane reikia bendrauti su žmonėmis, o tai būtų pragaro sinonimas mano introvertiškai natūrai, tad stumte išstūmė mane į studijas. Atėjau į Akademiją metu viduryje kaip laisvas klausytojas su naujais „Zaros“ batais ir nusiteikimu užkariauti pasaulį, nors nemokėjau siūlo į adatą įverti.

    Kaip toliau ketini dirbti mados srityje? 

    Dabar esu liūdnas bedarbis su menininko diplomu po pažastimi. Ruošiuosi  tęsti mokslus magistro studijose ir ieškoti įdomios veiklos. Nežinau, kur tiksliai mane nuves mada, noriu išbandyti save įvairiose plotmėse ir tikiuosi išsigryninti, kur yra mano vieta mados pasaulyje. 

    Kaip išleisi gautą premiją?

    Premija yra didžiulė paskata naujiems darbams. 

    Labai ačiū už nuoširdžius atsakymus. Geriausios kloties ir įkvėpimo ateities kolekcijoms!

    Jau tradiciniu tapusį VDA Dizaino inovacijų centro (DIC) rengiamą konkursą vainikuoja „Jaunojo dizainerio prizo 2019” ekspozicija (VDA parodų salėse „Titanikas“), kurioje galima apsilankyti iki š. m. liepos 27 d.

    Šį šeštadienį, liepos 27 d. 12.00 val., vyks nemokama edukacija, kurią ves „Vilnius Art Walk“ gidė ir pristatysi visus jaunųjų dizainerių darbus. 

    Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija, LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Konkurso rėmėjas – Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras.

    Apdovanojimų nuotraukų autorius - Tomas Kapočius, kolekcijos - Rūta Kvaščevičiūtė.