„Studijos pranoko vaikiškas vizijas“

 

Tokia keista kasdieniška poezija - per šiuos ketverius metus abėcėlės tvarkos dėka buvau priversta atsiskaityti paskutinė, gintis paskutinė ir šiandien teko proga suvesti viską į pabaigą kaip dailėtyros bakalaurei. Perspėjimas - be patetiškumo neapsieisiu.

Asmeninė nata - apie studijas svajojau nuo dešimties, tai normalu, jog jas buvau spėjus idealizuoti, tačiau stebėtinai pasiekus šią svajonę supratau, kad vaikiškos vizijos buvo pranoktos. Pranoktos dėl katedrą sudarančių žmonių. Sutikti draugai ne tik tapo tais su kuriais geri Elytės kavą tarp paskaitų ar daliniesi konspektais, o leidi ir likusį, už akademijos sienų egzistuojantį laiką. Jei kas prieš ketverius metus būtų pasakęs, kad šios studijos taip visais aspektais persmelks gyvenimą sunku būtų patikėti net ir dabar sunku paaiškinti, bet akivaizdu, kad mūsų kursas draugystės prasme itin stiprus - nepamenu dienos kurią vienaip ar kitaip nebūtume bendravę. Galiu tik dėkoti akademijai, jog stebuklingu būdu atsidūriau čia būtent su šiais nuostabiais, įdomiais žmonėmis.

Dėstytojai. Apie juos taip pat sunku glaustai kalbėti, norisi dalintis istorijomis, kiekvieno iš jų perduotomis gyvenimiškomis pamokomis, kurių būta ne vienos. O tai ir gražiausia - visi jie nuostabūs profesionalai, visi skirtingi savo charakteriais, požiūriu į meną ir gyvenimą, taip sukūrę mums platų pasaulio paveikslą. Po jų paskaitų užgimdavęs noras bėgti į biblioteką lyg vaikiškai svajojant vieną dieną tapti tokiais kaip jie. Šios svajonės niekur nedingsta. Profesinio autoriteto klausimas - aiškus, jie visad įkvėpdavę, tačiau žaviausia tai, kaip jie gebėjo ne tik dėstyti, bet balansuoti tai su buvimu šiltais, nuoširdžiais žmonėmis žiūrinčiais į kiekvieną studentą kaip individą, pamatant mūsų asmenybes, baimes, stiprybes ir taip priverčiant pasijusti saugiai. Tai jaunam žmogui labai svarbu, o dažnai kitose katedrose ir retenybė, pas mus - visi dėstytojai be išimties globojo ir ugdė mus kaip žmones.

Galimybės. Jų mūsų katedra suteikė daugiau nei galima tikėtis. Katedroje visad buvome ne tik pasiūlomi bet ir stumiami veikti už akademijos sienų, o darbams pasirodžius – ateidavo laiškai, užgimdavo pokalbiai, dėstytojai sveikindavo, komentuodavo mūsų darbus, džiaugdamiesi jog mus priima pasaulis.

Mūsų katedrai esu dėkinga, nes būtent joje pajutau turinti savą vietą, savus žmones, šalia manęs sėdinčius ir su manim paprastai kalbančius autoritetus, atradau joje ir draugus, kurie, galiu sakyti neturėdama nė menkiausios abejones, liks mano gyvenime ir diplomą atsiėmus. Apie jokius gražesnius ir labiau pamokančius ketverius metus net ir dešimtmetė aš negalėjau pasvajoti - o jie prabėgo ir paliko manyje daugiau nei tik žinių bagažą. Kartais ir dailėtyrininkui žodžių pritrūksta, bet už visa tai ir dar daugiau esame be galo dėkingi.

Dailėtyros ir kuratorystės bakalauro studijų programos absolventė
Emilija Vanagaitė

Kalba netaisyta