Viduryje - A. Grajauskaitė

Gerbiama Rektore, gerbiamieji prorektoriai ir kiti Vilniaus dailės akademijos senato bei rektorato atstovai, gerbiamieji dėstytojai, kolegos kursiokai ir jų artimieji, man tenka neapsakoma garbė sakyti paskutinę, dar kitaip vadinamą valeditorijos, kalbą, 2021 m. menotyros magistrantų laidos vardu.

Pradėti ją norisi asmeniniu pastebėjimu, jog įstojus į šios srities bakalaurą manęs tėvas paklausė „kurių galų išsirinkai princų ir princesių išsilavinimą?“ ir, atvirai tariant, nuo tada dailėtyrą pradėjau matyti kaip privilegijų kupiną pasirinkimą. Iš ties, kad ir žvelgiant į Diego Velazquez‘o „Los meninos“ sunku įsivaizduoti, kad tie paveiksle pavaizduoti asmenys negebėjo diskutuoti meno istorijos klausimais, o ir šiandienos didieji eruditai meną ir jo istoriją išmano ne ką prasčiau nei makroekenomiką ar mikropolitiką. Ir suprantu, šiandien ne XVII a. ir nebedėvime fizinių baltų apykaklių, tačiau norisi pasididžiuoti, jog jas magistro studijų metu pasisiuvome ir jomis padabinome savo dvasinius pavidalus. 

Dailėtyros studijos niekada niekam neturėtų asocijuotis su nykiomis bibliotekomis, dulkėtais paviršiais ir nuobodžiomis paskaitomis ar diskusijomis (nors tenka pripažinti, jog valandų praleistų su knygomis ir matytų meno kūrinių neįmanoma suskaičiuoti, o tai iš šono klausančiam broliui ar draugui ko gero skamba nuobodokai). Šios studijos unikalios ir reiklios, nes visų pirmiausia, reikalauja dvasinių pastangų ir visos esybės pasinėrimo į suvokimo „tai kas visgi yra šis kūrinys? Kas už jo?“ paiešką (o tai, patikėkit manim, dievaži nenuobodu). Kitaip tariant, studijuojant mokomės kaip atsiverti meno kūriniui. Siekyje tapti menotyrininku, mokytis meno istorijos teorijos ir kritikos, yra užkoduota aistra suprasti aplinką ir kitą – menininką –, kuris bando joje išsireikšti. Mums, mano manymu, kitaip nei tapytojams ar keramikams, grafikams ar dizaineriams, prieš studijuojant menotyrą nereikėjo būti išskirtinio talento atstovais, nes menotyrininku ne gimstama, o tampama. Visi 11 šių metų menotyros absolventų save nusikalė, sukonstravo, surentė prisiversdami giliau ir atkakliau persvarstyti ir įvertinti meno pasaulį bei jo fenomenus iš unikalios „aš“ perspektyvos. Nesvarbu ar tyrinėjome kino operatorių darbus, privačias meno kolekcijas ar daiktų poetiką, visgi visi užaugome daugiau nei tikėjomės šio profesinio kelio pradžioje.

Žinome Viēnos ir Paryžiaus menotyros mokyklas, tačiau tik laiko ir atkaklumo klausimas kaip greitai bus atrasta ir lietuviškoji Vilniaus menotyros mokykla. Esame liudininkai to, kokie veržlūs, aukštus standartus atitinkantys ir kūrybiški yra pastarųjų kelių metų dailės istorijos ir teorijos katedros absolventų darbai. Jie laimi konkursus, išsiveržia į užsienio auditorijų erdves ir taip telkia dėmesį apie save skleisdami žinią apie VDA. Ir absoliučiai nieko tai neturėtų stebinti, nes čia studijuojantys gauna dvi nepamainomas dovanas iš savo Alma Matter. Visų pirma, tai privilegija mokytis iš absoliučiai geriausių. Mus (ką dar bakalauro metais, o ką jau magistro studijų metu) profesinių subtilybių mokė savo amato geriausieji. Mums dėstė Nacionalinės galerijos, dailėtyros tyrimų instituto, įvairių muziejų vadovai ir darbuotojai, kurie formuoja lietuviškos dailėtyros kelią ir suvokimą. Žinant, jog didžiojoje dalyje pasaulio meno akademijų tokia betarpiška erdvė nėra sukuriama, turime suprasti kokia garbė buvo studijuoti būtent čia. Ir antra - akademinė laisvė. Tikiu, jog beveik visi šiandien laipsnius įgyjantys diplomantai patys susigalvojo savo temas ir absoliučiai savarankiškai keliavo diplominio tyrimo keliais. Kokia didelė laimė ir milžiniška atsakomybė glūdi mūsų katedrų dėstytojų pasirinkime, leisti patiems studentams suręsti sau svarbias ir įdomias temas? Pasitikėti studento aistra, savarankiškumu ir intelektualumu, yra tai už ką turime visi nulenkti savo magistro diplomus įgavusias galvas.

Tačiau reikia suvokti, jog profesinės atsakomybės knyga nėra neatsigręžiamai užverčiama šiandien. Įgytus magistro laipsnius segime širdyse, kaip garbės ordinus, už kuriuos turime uoliai dirbti nešdami atsakomybę kalbėti, tyrinėti, atstovauti ir bendradarbiauti. Menotyrininko patirties grožis glūdi gebėjime bežiūrint į meno kūrinį pasiekti momentą, kuomet paskiri dėmenys pranyksta, ir staiga atpažįstame tikrovės objektus. Šis liudijimo aktas yra dovana, kurią mokėmės išreikšti žodžiais taip, kad kuo daugiau mus galėtų suprasti, tad nepamirškime šito.

Poetas Josefas Brodkis yra gražiai pasakęs, jog profesinės „niautynės dėl vietos po saule būtinai vyksta kitų sąskaita. Tai, kad kažkam tenka užlipti kam nors ant kojos, dar nereiškia, jog mes turite užsiropšti kam nors ant pečių.“ Ir iš ties esame artimi vieni kitiems, tad telkimės į bendruomenę, kuri kartais ne tik kalba specifine, kone niekam nebesuprantama profesine kalba, bet taip pat geba mylėti ir gerbti vieni kitus, suvokiant kiekvieno išskirtinumą kaip unikalumą kuris papildo visybę. Na, o jei jau kas užsiropštė ant pečių, išmokime atleisti.

Na ir pabaigai prisiminkime, jog peržvelgus istorijos puslapius pamatysime, jog plika akimi neregėti politikos realijų ar ekonomikos muziejų ir neretai savo protėvius apibrėžiame per dailės muziejuose regimus objektus. Taigi dėkoju Vilniaus dailės akademijai už suteiktą atsakomybę ir sveikinu visus su šia įgauta privilegija identifikuoti bei transkribuoti visuomenės atspindžius mene ir suvokti, kad jie tam tikra prasme apibrėš mus kartoms po kelių dešimtmečių. Lai parašyti žodžiai virtę tekstais nenutyla puslapiuose, o sklendžia mumyse, tarp, virš ir svarbiausia - po mūsų.

Dailės istorijos ir teorijos magistrantūros programos 2021 m. absolventė Aistė Grajauskaitė

Kalba netaisyta