• Naujienlaiškis
  • Meistrystė | VDA paroda Vroclavo E. Gepperto dailės akademijoje

    Vilniaus dailės akademijos paroda „Meistrystė“ 

    Vroclavo E. Gepperto dailės akademijos galerijoje NEON
    Ul. Traugutta 21, Wrocław
    Gegužės 6-21 d. 

    Dalyviai: Arvydas Ališanka, Jonas Aničas, Linas Blažiūnas, Jonas Čepas, Dalia Juodakytė, Dovilė Dagienė, Rokas Dovydėnas, Jurgita Jasinskaitė, Aistė Kalvelytė, Algimantas Kensminas, Rimvydas Kepežinskas, Kristė Kibildytė–Klimienė, Aistė Kisarauskaitė, Simonas Kuliešis, Liucija Kvašytė, Marija Marcelionytė–Paliukė, Ieva Skauronė

    Meistriškumas yra diskutuotina, netgi probleminė sąvoka. Daugelyje indoeuropiečių kalbų – tarp jų senųjų graikų, lotynų, taip pat lietuvių, sąvokos „meistriškumas“ ar „meniškumas“ (τέχνη, ars) siejosi tarpusavyje ir implikavo gebėjimą bei estetinį potyrį. T. y. – tai suvokta lygiaverčiai. Galime prisiminti pirmąjį lietuvišką (beje, trikalbį – lenkišką, lotynišką, lietuvišką) žodyną, parengtą Vilniaus jėzuitų akademijos profesoriaus Konstantino Sirvydo ir pirmą kartą išleistą 1621 metais, kuriame lenkiškai sąvokai mistrzostwo pateikiami lotyniškas (magisterium) ir net keli lietuviški atitikmenys – menas, meistrystė, mistriste [Dictionarium trium linguarum, in usum studiosae Iuuentutis, auctore Constantino Szyrwid e Societate Jesu, Vilnae, 1642, p. 175].

    Šioje Vilniaus dailės akademijos parodoje, pavadintoje „meistriškumu“ bandoma žongliruoti abejomis prasmėmis. Visų pirma, galvojant apie reprezentacinį parodos formatą, jos tikslą pristatyti lietuvių menininkus Lenkijos publikai, Vilniuje reziduojančius ir kuriančius, Dailės akademijoje dirbančius autorius – Vroclavo žiūrovams, orientuojamasi į vizualinį poveikį. Šio rinkinio atspirties taškas (savotiška „alfa“, pliusas, „yin“) yra linija ir grafiškoji raiška, o galutinis punktas („omega“, minusas, „yang“) – forma bei pavidalas. Natūralu, kad nei pradžia, nei pabaiga nėra įmanomos be meistrystės pačia tikriausia, tiesiogiškiausia prasme. Menas juk ir egzistuoja kaip tam tikros metamorfozės nuo taško, linijos, dėmės iki pavidalo, formos, erdvės.

    Paroda apibūdinta kaip tiesiog „Vilniaus dailės akademijos“, o ne „profesorių, dėstytojų ar studentų“ paroda konceptualiai turint omenyje ir tai, jog kai kurie pristatomi menininkai (Lietuvos meno scenoje užimantys stiprias ir ryškias pozicijas) ne visuomet dirba pagal įrašus savo diplomuose. Esama grafikų, kurie dirba kostiumo dizaino katedroje ar skulptorių, eksponuojančių parodas institucinėse galerijose... Kita vertus, visa tai nekvestionuoja VDA meno ypatumų, kadangi visi pristatomi menininkai yra baigę šią aukštąją meno mokyklą. Šalia menininkų – dėstytojų ar tiesiog darbuotojų pristatomi ir šiuo metu Akademijoje doktorantūroje studijuojančių meno tyrėjų ir kūrėjų kūriniai, vienu ar kitu aspektu koreliuojantys, reflektuojantys „meistrystės“ ar „meistriškumo“ kategorijas.

    Įdomu, kad visa tai siejasi ir su lietuviškos tapatybės (meno aspektu) analize. Kas yra Lietuvos menas ir lietuvių menininkas? Koks dabarties autoriaus santykis su iš žemdirbių kultūros ir dievdirbių tradicijos atėjusiais ir pasilikusiais mąstymo principais, prietarais ir pasaulėvoka? Konceptualiai galime tai suvokti ir priimti kaip retorinę problematiką, tačiau vaizdiškai patys meno objektai puikiausiai atsako į šiuo klausimus. Tai tiesiog veikia kaip raktažodžiai: pagonybė, medis, gamta, dievoieška, ekspresija, rievės, emocionalumas, dainingumas (muzikalumas), žemė, melancholija...

    /parodos kuratorius – Vidas Poškus/