• Naujienlaiškis
  • Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Skulptūros katedros studentas Antanas Lučiūnas birželio 3 d. pristatė baigiamąjį bakalauro darbą kūrybinį projektą-performansą „Globėjas". 

    „Globėjas” yra keturiasdešimties minučių performansas, susidedantis iš pasvirusių kolonėlių instaliacijos, apšvietimo, choreografijos, autorinės muzikinės kompozicijos ir kolaboracijų su kitais muzikantais, darinys. Kūrinys yra pramanytų-asmeninių išgyvenimų rinkinys dominuojantis garsu, pasitelkiant išgalvoto personažo serpento-žmogaus vertybėmis. Kūrinyje personažas bando rasti, kokie pasakojimo būdai ar metodai tampa artikuliaciniais veikimo ir būvio mechanizmais. Būdai, kurie neparemti hierarchinėmis sistemomis, kalbėti apie asmeninius išgyvenimus per platų emocinį spektrą, kaip tie bendri ar individualus patyrimai yra suvokiami.

     

    Per šiuos ketverius metus skulptūros katedroje studijuodamas ir bandydamas vystyti savo meninę praktiką perėjau per daugybę skirtingų veikimo būdų ir formatų. Įsitikinau, kad veikdamas bendruomenėje ir glaudžiai kolaboruodamas su skirtingų sričių menininkais gali pasiekti neįtikėtinų rezultatų, veikiant tarp sričių ir semiantis inspiracijos iš tarpusavyje paveikių disciplinų. Ieškodamas bendradarbiavimo būdų bei galimybių, kūryboje domėjausi populiariosios, kasdieniškos bei vietinės (tenykštės) kalbos apraiškomis sutinkamomis viešojoje erdvėje ar „ne-vietose” ir tarp jų atsirandančio paradoksalaus intymumo. Tuo pat metu turėdamas galimybe dirbti su šiuolaikine mada, susidūriau su jos kuriamo įspūdžio sistemomis ir jos takumu, kuris persiliejęs į mūsų kultūra kaip nematoma paveikumo savybė. Praktikoje siekiau apmąstyti erdviškumą, kuris veikia ne kaip fonas, o kaip išplėstinė kūrinio dalis ir kontekstas, bei lemia sukonstruotas, priverstines gyvenimo sąlygas ir priklausomybę. Šie veiksniai kartais yra asmeniški, kartais bendruomeniški, kartais atsitiktiniai. Esu pasiryžęs vystyti tęstinius projektus, kurių metu aplinkybės įtrauktų į naujus informacijos darinius. Šiuo atveju kūrybinis procesas tampa toks pats „akytas” ir neapibrėžtas, kaip pati darbo samprata. Dėmesys sutelkiamas į tankumą, jo balansavimą, naujo pobūdžio pokalbių užmezgimą kaip priemonę, atveriančia kelią bet kokios temos plėtojimui ar net išpažinčiai apie save. 

    Antanas Lučiūnas

    Prof. Kristupo Saboliaus atsiliepimas apie Antano Lučiūno performansą „Globėjas“:

     

    Antano Lučiūno darbas mane labai intriguoja. Visų pirma, esu įsitikinęs, kad jo siūloma performatyvioji estetika aktyvuoja gausiai teoriškai aptartą ir jau klasikiniu tapusį politinį performatyvių aktų potencialą, kuris davė postūmį susieti performatyvo ir tapatybių permąstymo politines dimensijas.

    A. Lučiūno darbas apima visą pluoštą sluoksnių, kuriuose identiteto dimensija kvestionuojama kaip socialinio atpažinimo įrankis, leidžiantis saugiai funkcionuoti apibrėžtuose rėmuose – pradedant pačia kūniškumo transformacija, pop kultūros ir naktinių klubų scena, šiuolaikinės mados industrija, baigiant pačia performanse atliekama išžmoginta personažo tapatybe. Būtent rekognicijos sutrikdymas, jos tipinio funkcionavimo išderinimas, laike išskleista pertrūkio situacija ima veikti konvencinės vaizduotės registrą.

    Pats Lūčiūnas teigia, kad „šiam kūriniui norėjau save paversti į gyvūno-žmogaus hibridą. Pasirinkau tapti mišiniu tarp gyvatės ir žmogaus, siekiant koncertinę patirtį deseksualizuoti, auditoriją perkelti į netradicinę sąmonės būseną, kuomet žiūrovas nėra paveikiamas lyties, klasės ar ekonominio konteksto, o veikiau gali įsijausti į fiktyvaus personažo požiūrio tašką ir bandyti sukurti patirtį, kurioje atlikėjas nebėra atpažįstamas kaip žmogus, o veikiau kaip instinktyvi savybė, kuri mus veikia“.

    Pastaroji aplinkybė leidžia – paradoksaliai – Antano Lūčiūno performansą susieti su čiabuviško mąstymo perspektyva, kuri aprašyta Eduardo Viveiros de Castro veikale „Kanibalinė metafizika“.

    Anot de Castro, čiabuviškas mąstymas visų pirma pasiūlo transformatyvios vaizduotės dimensiją, kai perspektyvos pakeitimas reiškia ne įsijautimą į kitą, bet patį virsmą kitu; kitaip tariant, manąją tapatybę keičiančios perspektyvos priėmimą: įsivaizduoju kitą, tik jei juo virstu. Mano akimis, Lūčiūno performansą galima suprasti kaip tam tikras perspektyvizmo pratybas – analogiškas šamaninėms praktikoms – kuriose norint suprasti kitą, visų pirma privalu užmiršti save.

    Prof. Kristupas Sabolius
    VU Filosofijos institutas