Purpuro raudonis arba kalba, pasakyta sveikinant Garbės profesorę Birutę Žilytę

Šiandien, 2020 m. vasario 19 d., iškilmingame Vilniaus dailės akademijos senato posėdyje, kuriame dailininkei Birutei Žilytei yra suteikiamas garbės profesorės vardas, aš, čia sakydama šią trumpą kalbą, prisiminiau dar XVII a. viduryje parašytą žymaus anglų filosofo ir politikos teoretiko Tomo Hobbso kūrinį „Leviatanas“ (1651), kuriame jis kalba apie stabilios valstybės vienetą – visuomenę, ir apie kiekvieną žmogų, kaip labai svarbų jos individą. Jis valstybę ir jos piliečius prilygino didžiuliam politiniam kūnui, kurie pajungti ir veikiami vienos idėjos, tampa didžiule jėga ir galybe. Būtent šiandien, mes Vilniaus dailės akademijos bendruomenė ir esame tas didžiulis kūnas, vienijantis visus savo narius vienam – meno – tikslui.

Apie vieną naują jos narę – Garbės profesorę Birutę Žilytę – galima papasakoti dviem būdais – tradiciškai ir ne, bandysiu kalbėti dvejopai. Tradiciškai būtų taip, kaip dažniausiai yra rašoma apie dailininkus jų biografijose. Birutė Janina Grasilda Žilytė Steponavičienė yra lietuvių dailininkė grafikė ir knygų iliustruotoja. Gimė 1930 m. birželio 2 d. Nainiškių kaime, Miežiškių seniūnija, Panevėžio apskritis. 1949–1956 m. studijavo grafiką Valstybiniame dailės institute, dabar Vilniaus dailės akademija. Baigusi mokslus, ji pradėjo aktyviai kurti, dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsienyje, daugiausia kūrė iliustracijas vaikų knygoms Valstybinės grožinės literatūros leidyklos (vėliau pavadintos „Vaga“) ir vaikų žurnalo „Genys“ užsakymu. Priskaičiuojama daugiau nei 10 jos iliustruotų knygų vaikams, daugausia lietuvių autorių kūrinių. Daugiau nei du dešimtmečius (1963–1987 m.) ji dirbo M. K. Čiurlionio meno mokykloje mokytoja ir ugdė jaunuosius menininkus. Didžiausią atgarsį visuomenėje susilaukė jos darbai, sukurti kartu su vyru dailininku Algirdu Steponavičiumi, tai monumentalioji sienų tapyba: 1964 metais jie kartu ištapė pano legendinėje Vilniaus vaikų kavinėje „Nykštukas“ ir Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“, darbai buvo baigti 1973 m. Už kūrybą ji apdovanota Lietuvos ir tarptautinėmis premijomis, 1980 m. jai suteiktas nusipelniusios meno veikėjos vardas, 1997 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas, 2015 m. už viso gyvenimo indėlį į dailę jai suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Kai pradedame kalbėti apie menininkės kūrybą ir jos reikšmę, ima skleistis kiti, daug platesni horizontai. Birutė Žilytė kartu su kitais savo kartos dailininkais nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios plėtojo modernią vaizdo stilizaciją. Kūrybos temų daugiausia sėmėsi iš lietuvių pasakų, legendų, mitų, Lietuvos istorijos. Dailininkės iliustracijoms būdingi fantastiniai vaizdai, sąlyginė erdvė, ryškios dekoratyvios spalvos, monumentalios stilizuotos formos. Tarp knygų – ryškiausias dailininkės kūrinys – iliustracijos Aldonos Liobytės knygai „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (Vilnius: Vaga, 1970). Knyga iki šiol neprarado savo aktualumo, sulaukė ne vieno pakartotinio leidimo, yra skaitoma ir mėgiama ne vien mano kartos, bet ir daug vėliau ją skaičiusių vaikų ir jų tėvų. Jos knygose kuriama erdvė buvo ne vienatvės, o kūrybos ir bendravimo: joje galima buvo tapatintis su pūstais nėriniuotais sijonais ir dar įspūdingesniais pasijoniais, dailiais herojų drabužiais ir bateliais, modernia interjero erdve ir daiktais, joje tarpstantis vaizdų pasaulis leido keliauti neregėtais toliais. Dailininkės sukurtame meniniame pasaulyje puikiai dera sodrios spalvos, ypatingoji avietinė raudona, siurrealistinė tapybinio vaizdo dermė, saugus ir tyras pasaulis. Iliustracijoms dailėtyrininkai priskiria oparto ir kitų modernių dailės srovių įtakas, jos knygos susilaukė pripažinimo ir tapo paveikslėlių knygų ir dizaino pavyzdžiu daugeliui vėlesnių kūrėjų. Taip dailininkės kūryba, jos pedagoginė veikla ir edukacinis kūrybos aspektas skleidė kitą meno reikšmę, ženkliai prisidėjusią prie paties meno augimo ir jo modernėjimo.  

Šiandien Vilniaus dailės akademija, suteikdama Birutei Žilytei garbės profesorės vardą, ne vien fiziškai priima į savo narių akademinę bendruomenę, bet ir žmogiškąja prasme pačiais nuoširdžiais sveikinimais prisideda prie artėjančio itin garbingo Birutės Žilytės 90-ojo jubiliejinio gimtadienio, kurį dailininkė minės jau po gerų trijų mėnesių, vasaros pradžioje birželio 2 dieną. Vilniaus dailės akademija, suteikdama garbės profesorės vardą kartu ir įsipareigoja visaip puoselėti, saugoti ir viešinti Birutės Žilytės, kaip savo narės, dailės palikimą, kuriam epochų kaitoje iškilo ir didelių pavojų. Juk žinome, kad 1964 metais sukurtas Nykštuko kavinės pano jau buvo sunaikintas atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir pasikeitus jos savininkams. Paradoksalu, bet Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“ esanti freska, nors ir apgailėtinos būklės, tapo vertingesnė nei pats sovietmečiu statytas sanatorijos pastatas. Vilniaus dailės akademija, suteikdama garbės profesorės vardą kartu globia ir visą 7-8 dešimtmečio epochą bei jos meno paveldą.

Man, garbės profesorės vardas asocijuojasi su raudona spalva. Skaitydama išsamią lietuviškai išleistą Michel Pastoureau studiją „Spalvos istorija: Raudona“ (Vilnius: Artseria, 2018), radau daugybę šios spalvos reikšmių ir niuansų, tai romėnų pumpuras, raudonas rašalas, Bažnyčios tėvų raudona, Kristaus kraujas, valdžios raudona, meilės, šlovės, grožio spalva ir daugybę kitų šiai spalvai suteikiamų reikšmių. Tačiau joje aš pasigedau tos raudonos, kurią pažinau iš 70-aisiais išleistos knygos apie Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį, tai to laiko drąsa ir ryžtu alsuojantis purpuro raudonis, kurį mano karta pažinome iš Birutės iliustracijų ir apie kurią jums, nors trumpai turėjau progos papasakoti.

Vilniaus dailės akademijos bendruomenės narė dr. Jolita Liškevičienė

2020.02.19