Gegužės viduryje Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonijos (NMK) lauko teritorija ėmė keisti savo pavidalą. Greta kitų tęstinių NMK projektų, laukinių augalų sodas pradėjo įgauti formą, o menininkas Žilvinas Landzbergas darbuojasi prie skulptūros viešojoje erdvėje. Taip pat NMK pradėjo naują tyrimų ir rezidencijų programą, paremtą erdviniais ir medžiagiškais procesais – Neringos miško architektūros rezidenciją, kuri skirta analizuoti mišką kaip infrastruktūrą.
Žilvino Landzbergo skulptūra viešojoje erdvėje
Menininkas, VDA dėstytojas ir dažnas NMK svečias Žilvinas Landzbergas 2020 m. gegužę šiaurinėje NMK teritorijos dalyje pradėjo skulptūros viešojoje erdvėje realizaciją. Šis darbas perkuria ligšiolinius socialinius naudojimosi erdve modelius,kuriuos diktavo joje įrengta laužavietė, ir atveria NMK kiemą Eduardo Jonušo namų sodui bei netoliese einančiam takui. Parengiamieji projekto darbai vykdyti dar 2019 m., tad džiaugiamės galėdami pranešti pagaliau pasiekę paskutinį etapą – skulptūros realizaciją.
Atidaus Landzbergo žvilgsnio į NMK aplinką paskatintas projektas katalizavo kolektyvines pastangas naujai įvertinti esamos erdvės kuriamą įspūdį. NMK pastatai iškilo 2011 m. ir 2016 m., tačiau juos supanti erdvė liko tarsi beveidė. Supratome, jog prieš kažkur įkurdindami skulptūrą, privalome suformuluoti ir apibrėžti kiekvienos zonos funkcijas – kitaip kūrinys neveiks ir paskęs automobilių stovėjimo aikštelės fone bei kiemo teritorijoje tvyrančiame abejingumo jausme. Dėl šios priežasties su architektu Povilu Marozu ir botanike, ekologinio kraštovaizdžio architekte Vilma Gudyniene parengėme planą iš esmės perkurti ir naujai suformuoti žaliąsias NMK teritorijos zonas. Šis procesas vyko koja kojon su Landzbergo skulptūros projektavimu.
Skulptūrinę kompoziciją sudaro keraminiai ir betoniniai objektai. Dideli įvairių aukščių abstrakčių formų betoniniai pjedestalai yra komponuojami aplink specialiai pagamintą indą ugniai. Aiškiai struktūruotas ir kviečiantis užeiti skulptūrinis ansamblis šiai socializacijos zonai suteikia naują išvaizdą, sukuria aplinką, kuri skatina ir padeda atrasti kitokį santykį su viešąja NMK erdve. Pjedestalai gali pasitarnauti poilsiui ar socialiniams susibūrimams – atlikti stalų, gultų ir pakylų funkciją. Į ansamblį taip pat buvo integruoti aplinkiniai pavėsį garantuosiantys medžiai. Šiuo metu dar grubios betoninės formos per vasarą bus nugludintos, o ilgainiui kompoziciją papildys ir keraminės skulptūros.
Pirmasis projekto etapas buvo įgyvendintas su Martyno Maziliausko ir Martyno Margevičiaus pagalba. Su nekantrumu laukiame galutinių šio projekto rezultatų. O kol kas NMK svečius kviečiame jau dabar prisijaukinti pjedestalus – improvizuoti ir atrasti savitą, jūsų poreikius atliepiantį jų panaudojimo būdą.
Apie Žilviną Landzbergą
VDA studijavo skulptūrą, o „De Ateliers“ Amsterdame baigė magistro studijas. 2011–2013 m. jis vadovavo nepriklausomai projektų erdvei „Malonioji 6“ Vilniuje. Su instaliacija „R“ menininkas atstovavo Lietuvą 57-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Jo darbai buvo eksponuoti daugybėje tarptautinių grupinių parodų, tarp kurių – RIBOCA 1 (2018 m.), „About the Trees“ Paulo Klee centre Berne (2016 m.) ir „City Without Walls: Vilnius“ Liverpulio bienalėje (2010 m.). 2016 m. Landzbergas gavo Neringos savivaldybės meno stipendiją, 2014–2019 m. buvo NMK Tarybos narys. Jis kuruoja parodas, veda paskaitas ir noriai inicijuoja bendradarbiavimą imdamasis didesnio masto projektų.
Projektą dalinai finansuoja Neringos savivaldybė.
Laukinių augalų sodas NMK kieme
Nuo 2020 m. gegužės vidurio NMK lauko teritorija pradėjo keistis. Be kitų, jau įpusėjusių darbų, žengti pirmieji žingsniai įrengiant sodą – tiksliau, du sodus. Vienas iš jų skirtas laukiniams augalams, krūmams ir medžiams, augantiems Kuršių nerijos nacionaliniame parke; kita dalis susideda iš įvairių vaisingų augalų, nuolatos patenkančių į NMK kaip dovanos arba mainantis su kolonijos kaimynais, svečiais, vietiniais gyventojais ir jų šeimomis.
NMK lauko teritorijos (kurią šiuo metu galima apibūdinti kaip apatišką ir anonimišką stovėjimo aikštelę) performavimo tikslas yra materializuoti ir atspindėti procesus, kurie vyksta institucijos viduje: tyrimus, produkciją ir edukaciją vizualiųjų menų, architektūros, dizaino ir kultūros laukuose, taip pat humanitarinių ir socialinių mokslų srityse. Tai viešoji erdvė, projektas, siekiantis įžvalgiai ir sumaniai suderinti idėjos tvarumą, naudojamas medžiagas ir parinktus augalus; bet taip pat tai turėtų būti patogia ir malonia aplinka. Daugiamečio laukinio sodo dizainas atstato grandis tarp organizmų ir teigiamai veikia vietinę bioįvairovę – tvarumas tampa atspirties tašku įvertinant mūsų gyvenamosios aplinkos matymą.
Esminis šio proceso elementas – vietinių išteklių panaudojimas.Bendra NMK teritorijos žaliųjų erdvių pertvarkymo strategija buvo sukurta ir suprojektuota kraštovaizdžio architekto Povilo Marozo,artimai bendradarbiaujant su NMK direktore Egija Inzule. Specialiai apsėtos plokščiosios sklypo dalys buvo pakeltos, suformuojant teritorijoje reljefą. Šiam reljefui paremti buvo panaudoti nurašyti suoliukai, anksčiau stovėję Nidos miestelio viešosiose erdvėse ir mums atiduoti„Neringos komunalininko“ (savivaldybės organizacijos, atsakingos už viešųjų Nidos erdvių formavimą ir priežiūrą). Tokiu būdų sukonstruota panaši atramos sistema kaip menininko Roberto Smithsono kūrinyje „Veidrodžiai ir kriauklėtas smėlis“ (angl. „Mirrors and Shelly Sand“, 1969-1970). Šie jau yrantys suoliukai pamažu sunyksir jų palaikomą struktūrą perims augalai, toliau ją formuodami patys. Marozas sodą suprojektavo galvodamas apie kompozicijas ir gamtines formas, kurias matė Kuršių nerijos miškuose, ypatingą dėmesį atkreipė į vietas, kuriose sukultūrinta Nacionalinio parko miškų priežiūra susitinka su egzistuojančia struktūra ir pasidaro matoma.
Vietinių laukinių augalų kompozicija buvo parinkta gamtinio apželdinimo specialistės ir botanikės Vilmos Gudynienės. Ši selekcija buvo sudaryta tariantis ir atsižvelgiant į rekomendacijas, pateiktas Kuršių nerijos nacionalinio parko botanikės Raimondos Ilginės ir Klaipėdos universiteto botanikos sodo direktorės Astos Klimienės.Augalai buvo atsargiai iškasti specialiai paskirtose vietose prižiūrint Kuršių nerijos nacionalinio parko botanikams. Vietiniai žolynai (šepetukas ir šluotsmilgė), samanos ir kerpės, laukiniai viržiai ir našlaitės bei kiti augalai buvo persodinti NMK kieme. Dirvos paruošimas, sodinukų surinkimas ir sodinimas buvo atliktas per 7 dienas. Bendruomeniškoje akcijoje dalyvavo NMK komanda ir savanoriai – NMK rezidentai, draugai ir rėmėjai – taip pat patys projekto autoriai Marozas ir Gudynienė su savo partneriais ir vaikais.
Gudynienės teigimu, po tokios „chirurgijos“ augalams prireiks laiko prisiderinti prie naujos aplinkos. Pagrindinis projekto siekis yra leisti laukiniams augalams kurti ir formuoti šią naują buveinę, sudaryti sąlygas ją pasisavinti, laiką suvokiant kaip pagrindinį sodo formavimo elementą.Šis sodas visada bus įpusėtas kūrinys, gyvas tęstinumas, suteikiantis NMK galimybę atsekti, perkloti, atverti ir materializuoti laiką.Sodas yra istorijų pasakojimo įrankis,katalizatorius įvairių rūšių susitikimams ir istoriniams, geografiniams, politiniams, folkloriniams bei fikciniams susibūrimams. Mūsų mintyse yra menininkai ir brangūs draugai, sutinkami įvairiais istoriniais laikotarpiais – tie, kuriems sodai tapo esminiais jų projektų dėmenimis ir kurių monografijos ilgainiui nusėda NMK bibliotekoje.
Įvardindami vieną iš jų, pateikiame menininkės Florine Stettheimer, mėgusios tapyti savo sodą Niujorke 3-ajame XX a. dešimtmetyje, eilėraštį:
MŪSŲ VAKARĖLIAI
Mūsų piknikai
Mūsų banketai
Mūsų draugai
Jie pagaliau turi raison d'être
Kaip tyčia ir spalvoje
Man smagu
Juos atkurti
Juos tapyti.Florine Stettheimer, Krištolo gėlės, 1949 m. Iš anglų kalbos vertė Monika Kalinauskaitė
Vilma Gudynienė yra gamtinio apželdinimo specialistė ir botanikė. Jos praktika paremta vietinių (laukinių) augalų naudojimu, vienu metu išsaugant ir formuojant konkretaus peizažo tapatybę ir randant būdą praturtinti miesto teritorijų bioįvairovę. Kaip gamtos mokslų atstovė, Gudynienė vertina ir pasitinka nuolatinius laukinės gamtos iššūkius. Ji aktyviai taiko ir naudoja savo profesines žinias įvairiose srityse, tokiose kaip strateginis želdynų ekosistemų ir bioįvairovės vertinimas, bendroji ir dendrologinė želdynų analizė, rekomendacijų miesto žaliųjų teritorijų tvarkymui teikimas.
Povilas Marozas yra kraštovaizdžio architektas, atestuotas Londono Kraštovaizdžio instituto narys, Lietuvoje turintis apželdinimo projektų vadovo sertifikatą. Jis studijavo architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete ir architektūros istoriją Bartletto architektūros mokykloje Londono universiteto koledže. Marozas savo karjerą pradėjo užsiimdamas kraštovaizdžio architektūra Londone, kur jis daugiau nei 8 metus praleido dirbdamas su įvairiomis tarptautinėmis studijomis, tokiomis kaip „Vogt Landscape“, „Djao-Rakitine“ ir „Periscope“. Per šį laikotarpį jis įgyvendino aukštos kategorijos viešųjų erdvių ir kraštovaizdžio architektūros projektus Jungtinėje Karalystėje, Europoje, Rusijoje ir Artimuosiuose Rytuose.
NMK norėtų padėkoti Kuršių nerijos nacionalinio parko komandai ir direktorei Aušrai Feser, „Neringos komunalininko“ komandai ir direktorei Danguolei Šešelskytei, taip pat Astai Klimienei ir Raimondai Ilginei už jų patarimus ir paramą. Už jų nepailstantį darbštumą ir energiją dėkojame NMK rezidentams: Mildai Zabarauskaitei ir Robertui Narkui, Jurgai Daubaraitei ir Jonui Žukauskui, Linai Lapelytei ir Mantui Petraičiui, Kamilei Levulei ir Rudolfui Levuliui; taip pat dėkojame Aistei Balčaitei, Donatui Baltrušaičiui, Agnei Dailidaitei, Indrei Dikavičiūtei, Sandrai Dumčiūtei, Gerdai G. Šeirei, Daurai Polonskytei ir „Zuikio daržo“ komandai. NMK taip pat norėtų ypatingai padėkoti Žilvinui Landzbergui už jo strategišką paramą ir kvietimą prie projekto prisijungti Povilą Marozą ir Vilmą Gudynienę.
Projektą dalinai finansuoja programa „Neringa: Lietuvos kultūros sostinė 2021“ ir Neringos savivaldybė.
Neringos miško architektūra: rezidencija, tyrimas ir programa
NMK išplėtojo naują tyrimų ir rezidencijų programą, paremtą erdviniais ir medžiagiškais procesais. Neringos miško architektūros rezidencijos dėmesio centre – miškas kaip kultūrinio peizažo formavimo įrankis ir vieta, kurioje materialus auginimo, kirtimo, natūralaus džiovinimo ir medienos apdorojimo ciklas taps rezidencijų ir tyrimų programos pagrindu.
Kaip tyrėjai ir architektai, 2019 m. Neringos meno stipendininkai Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas savo projektą „Sudėtinės miško dalys“ pradėjo siekdami atverti galimybes įvairioms Kuršių nerijoje veikiančioms institucijoms bendradarbiauti ir į savo veiklas įtraukti meno, dizaino bei tyrimo praktikas. Tęsdami projektą, jie kartu su NMK direktore Egija Inzule inicijavo naują rezidencijų ir tyrimų programą, vyksiančią 2020–2022 m. Ši programa Kuršių nerijos miškus nagrinėja kaip konkretų atvejį platesniame Baltijos–Skandinavijos regiono miškų infrastruktūros kontekste, apimančiame natūralų augimą ir kaitą, politikos formavimą, miškotvarkos ir miškininkystės planavimo bei kontrolės procesus, medienos technologijų ir dizaino inovacijas.
Materialus vietinės medienos ciklas taps programos pagrindu. Neringos miško architektūros rezidencijos suburs vietinius ir užsienio ekspertus, mokslininkus, dizainerius, architektus, menininkus ir Vilniaus dailės akademijos studentus bei akademinę bendruomenę, kviečiant juos kurti ir įgyvendinti dizaino idėjas. Kaupiami materialūs medienos ištekliai ir technologinė bazė leis projektuoti ir gaminti objektus iš vietinės medienos, pabrėžiant bendradarbiavimą su vietinėmis instituticijomis.
Neringos miško architektūros rezidencijos prasidėjo supjausčius lentomis 25-is kubinius metrus rąstų, nukirstų Kuršių nerijos miškuose paskutinio miško ruošos sezono metu (2019 lapkritį – 2020 m. vasarį) ir NMK įsigytų iš Valstybinių miškų urėdijos Kretingos padalinio, institucijos, atsakingos už Nerijos miškų kirtimą. Nuo 2020 m. kovo iki gegužės šie rąstai buvo sandėliuojami priekiniame NMK kiemelyje. Gegužę mobili lentpjūvė iš jų išpjovė įvairaus dydžio ir storio lentas. Tęsiant šį procesą, NMK priekinis kiemelis ateinančiais vasaros mėnesiais bus dalinai naudojamas kaip viešos dirbtuvės ir medienos saugykla. Architektai šiuo metu dirba ties medienos laikymo struktūros projektu, leisiančiu ją sandėliuoti ir natūraliai džiovinti vietoje.
Veikdami kultūros srityje mišką matome kaip aktyvią statybų aikštelę ir materialinį išteklių –derlingą teritoriją, kuri yra vienu metu saugoma, kultivuojama, simuliuojama ir tvarkoma. Neringos miško architektūros rezidencijose miškas sujungia vietines erdvines Kuršių nerijos praktikas – peizažą ir materialinį išteklių – su tarptautiniu diskursu ir dizaino bei architektūros profesionalų tinklu. Utilizuojant unikalias vietinės medienos savybes jungiamos lokalios ir tarptautinės praktikos, taip atveriant Neringą kaip autentišką idėjų erdvę. Projektas plėtos miško kaip kultūrinės infrastruktūros santykį su visuomene, taip kuriant materialiąją ateities kultūrą.
Sudėtinės miško dalys. Pušies mėginys
Viešojoje Nidos erdvėje, netoli Thomo Manno muziejaus eksponuojamas „Pušies mėginys“. Jis pristato projektą plačiajai publikai ir pateikia istorinių ir dabartinių šio peizažo formavimo procesų apžvalgą. „Pušies mėginys“ atkeliavo iš Grobšto rezervato, esančio Lietuvos ir Rusijos pasienyje, kuriame 2019 m. Kuršių nerijos nacionalinio parko medkirčiai kirto 30–40 metų senumo savaime pasisėjusias pušis, nuo apaugimo atverdami kopas. Pušis buvo atsargiai iškasta rankomis 2019 m. lapkritį, siekiant išsaugoti kuo vientisesnę jos šaknų sistemą. Išilgai perpjovus kamieną matoma pušies struktūra nuo viršūnės iki pat šaknų. Tarp rievių yra ir sėkla, iš kurios šis medis išaugo. Lydraštis su pušies mėginio atvaizdais >> atsisiųsti pdf
Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas veikia kaip erdvinė praktika, šiuo metu įsikūrusi Vilniuje. Jų architektūros, kuravimo bei tyrimų projektai kuria naujus santykius tarp visuomenių ir jas supančios aplinkos, jų praeities ir ateities, siekiant naujai artikuliuoti architektūrą platesnėje praktikų ekolologijoje. Daubaraitė ir Žukauskas kuravo parodą „The Baltic Material Assemblies" AA Galerijoje ir RIBA erdvėse Londone (2018 m.), buvo Baltijos paviljono 15-ojoje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje bendrakuratoriai (2016 m.) ir prisidėjo sudarant „The Baltic Atlas“, kurį išleido „Stenberg“ (2016 m.). Šiuo metu jie vykdo kūrybingos žaidimų aikštelės ir sodo projektą Vilniuje ir plėtoja Neringos miško architektūros rezidencijų programą, kuri paremta medienos medžiagos ruošimo ciklu NMK teritorijoje.
NMK norėtų padėkoti Kuršių nerijos nacionalinio parko komandai, ypatingai Gražinai Žemaitienei ir direktorei Aušrai Feser, „Neringos komunalininko“ komandai bei direktorei Danguolei Šešelskytei už jų patarimus ir paramą produkcijos laikotarpiu. Nidos ir Juodkrantės girininkijų miškininkams: Kęstučiui Dikšui, Romui Andrusevičiui ir Viktorui Kolokšanskiui.
Neringos miško architektūros rezidencijos programą dalinai finansuoja programa „Neringa: Lietuvos kultūros sostinė 2021“ ir „Nordic Culture Point“. Projektą „Sudėtinės miško dalys“ dalinai finansuoja Neringos savivaldybė.
