• Naujienlaiškis
  • Lukas Šilinskas | Užkiužis

    Atidarymas – sausio 23 d. 18.30 val. Paroda veiks iki vasario 1 d.

    Šiuolaikiška pagarba tradicijoms

    Luko Šilinsko parodos „Užkiužis“ pavadinimas taikliai nurodo ekspozicijos tematiką. Archeologų Kernavėje aptiktas žodis „užkiužis“, reiškiantis „sukiužęs, be gyvasties“, kitaip tariant, „miręs“ žymėjo laidojimo vietą. Ankstyvųjų metalų amžių laidojimo tradicijas Pamaryje Lukas analizuoja jau dvejus metus. Ne ką mažiau konceptualus ryšys mezgasi ir tarp kremavimo galimybę asociatyviai primenančių parodinių „Krematoriumo“ erdvių ir priešistorinių laikų veidinių urnų tematikos.

     

    Lemtinga parodos autoriui buvo Marijos Gimbutienės knyga „Baltai priešistoriniais laikais“. Menininkas visoje savo kūryboje ir apskritai savo gyvenime nenutrūkstamai domisi baltiškąja lietuvių praeitimi, istorija, primirštais žmonijos etapais.

    Tačiau tai jokiu būdu nėra mokslinis tyrimas, siekiant tiksliai atkurti archeologinius reliktus. Luką pirmiausia įtraukė būtent simboliai, kuriais vėlių apsaugai nuo negandų buvo puošiamos urnos. Iš visos baltiškųjų simbolių gausybės Lukas atsirinko penkis jam artimiausius. Saulę žymintis apskritimas, namus simbolizuojantis kvadratas, dievus vardijantis trikampis, dangų reprezentuojantis rombas ir gyvybę įkūnijantis augalo motyvas.

    Lukas rado netikėtą prieigą simboliams akcentuoti. Pirmuosiuose jo kūriniuose urnos sąvoka apskritai buvo pašalinta, plokštuminiai ženklai tapo skulptūriniais objektais. Keramikas į urnų ir mirties temą žiūrėjo itin atsargiai. Tačiau valandų valandas praleidęs nagrinėdamas Eugenijaus Jovaišos trilogiją „Aisčiai“, Marian Kwapinski leidinius, Gdansko archeologijos muziejaus knygas ir radinių kolekcijas, šią temą prisijaukino. Simboliai buvo papildyti dugnais – jie patapo indais, galiausiai įgavo urnos išvaizdą ir prasmę.

    Tačiau pagrindiniu akcentu tebeišlieka apimtinį pavidalą įgavęs simbolis, o ne mirties tema. Gilindamasis į turtingą mitinį protėvių pasaulį, Lukas neapleidžia ir keramikos mene svarbios techninės dalies. Jis drąsiai imasi eksperimentų, į molį įmaišydamas juodžemio, smėlio, nevalytų pelenų, angliukų. Organinių medžiagų inkorporavimas, žinoma, turi ir prasminį krūvį – taip autorius dar sykį akcentuoja, patvirtina savo paties ir apskritai lietuvio ryšį su gamta.

    Lukas nevengia eksperimentuoti ir su glazūromis, bet pirmenybę vis tik teikia natūraliam molio paviršiui. Šio menininko kūryboje išvysime simpatijas primityviam piešiniui, paprastoms, pagrindinėms formoms, archetipiniams simboliams, atsitiktinumui, grubiai, „neužkankintai“ raiškai. Įgydamas vis daugiau įgūdžių, Lukas išsikelia sau naujus technologinius iššūkius, trokšdamas išsaugoti vaiko, mėgėjo plastikos spontaniškumą ir turinio nuoširdumą. 

    Tokia taktika ne tik leidžia jam puoselėti šias pageidaujamas savybes, bet ir apsaugo nuo užstrigimo kartotėje, atveria naujus kelius kūrybiniam tobulėjimui, apjungia pagarbą tradicijoms su šiuolaikiškomis interpretacijomis. Džiugina unikalios temos pasirinkimas ir savitas jos išpildymas.  

    Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė