Sausio 27 d. Vilniaus dailės akademijos (VDA) Parodų erdvėje „Kreatoriumas I meno krosnys" bus atidaryta XX a. 7-9 dešimtmečių diplominiai tapytojų darbai iš VDA muziejaus rinkinių „Darbas ir poilsis. Nyksmas ir nykumas“.
Didžiąją Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių dalį sudaro vadinamojo sovietinio laikotarpio – ypač XX amžiaus 7-9 dešimtmečiais datuojami eksponatai. Tai iš įvairių tuometinio Dailės instituto katedrų metodinių kabinetų atitekusi medžiaga. 1944 metais Vilniuje atkūrus Dailės akademiją (netrukus pervadintą Institutu), tuoj pat buvo atidaryta ir Tapybos katedra – savo šaknimis ir tradicijomis pati seniausia. Kaip rašoma 1981 metais išleistame reprezentaciniame institucijos leidinyje /Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, sudarė ir parengė Janina Morkytė, Vilnius, 1981/, „per šešerius studijų metus būsimieji molbertinės tapybos specialistai gilinasi į sudėtingą tapybos priemonių ir plastinio meno specifiką, ruošiasi savarankiškam kūrybiniam darbui. Kompozicijos uždaviniai palaipsniui sunkinami, einant prie daugiafigūrės grupuotės, psichologinio, grupinio portreto“. Dar galima pridurti, jog iš būsimojo tapytojo tikėtasi glaudaus ryšio su „tarybinio gyvenimo uždaviniais, aktyviu dalyvavimu jo statyboje“ /ten pat, p. 16/.
Parodoje „Darbas ir poilsis. Nyksmas ir nykumas“ pristatoma būtent tokia – paskutiniųjų studijų metų būsimųjų dailininkų „kūryba“, diplominiai darbai, kuriems vadovavo tokie tapybos klasikai kaip Antanas Gudaitis, Vincentas Gečas ar Vladas Karatajus. Tai dešimt kūrinių, iš kurių akademinė institucija reikalavo tam tikrų profesinių kompetencijų, o totalitarinė konjuktūra – ideologizavimo, atspindėto šios parodos pavadinimo terminais – „darbu“ ir „poilsiu“. Tarybinių žmonių darbo tema anuomet buvo pakeitusi ankstesniais šimtmečiais akademinėse tapybos dėstymo programose dominavusį istorinį ar mitologinį žanrus.
Tam antrino ir proletarinio poilsio (paprastai – aktyvaus, susijusio su įvairiomis sporto šakomis – parašiutizmu, irklavimu, atletika) tematika. Įdomu ir šiek tiek baisoka, kad tai dėstyti, vadovauti privalėjęs A. Gudaitis ir jo karta iš „Ars“ grupuotės į panašius motyvus gilinosi dar ketvirtajame dešimtmetyje. Sovietinėje sistemoje tai įgavo privalomojo reglamento pobūdį. Kyla pagrįstų abejonių, kad tai buvo nuoširdžiai įdomu ir aktualu (nebent būsimos karjeros sumetimais...), nesusiję su prievarta daugeliui studentų ir jų dėstytojų.
Tad nenuostabu, kad ne viename ano meto darbe jaučiasi bendros anuometinės atmosferos nuotaikos – jos kitaip ir nevadintinos, kaip nykuma, nuoboduliu ar rutina (kaip apgaulingai optimistiškai regėtųsi paveiksluose užfiksuoti dirbantieji ar besiilsintieji). Nyksmo sąvoka šios parodos kolekcijos atveju pavartota taip pat neatsitiktinai – per pusšimtį metų tapytos kompozicijos vis labiau ir labiau grimzta į slogaus, bet sapno miglas.
Parodoje pristatomi Kęstučio Andiulio, Jovitos Glemžaitės, Lionės Grigaliūnaitės, Evaldo Ostrausko, Violetos Rudinskaitės-Juodzevičienės, Reginos Rutkutės, Adelės Šarkūnaitės, Jono Valiukonio diplominiai darbai ir II kurso Povilo Kavaliausko visafigūrė kompozicija.
Parodos kuratorius Vidas Poškus.
