Interviu su Sigita Maslauskaite-Mažyliene apie jos parodą „Acheiropitos“ VDA tekstilės galerijoje Artifex
Ar ši paroda, tai pirmasis Jūsų bandymas savo kūryboje praklabinti ir prisijaukinti bažnytinę tekstilę?
Taip. Nors pirmasis darbas „Prie Babilonijos upių“ buvo sukurtas 2017 m. ir eksponuotas Vilniaus Šv. Stepono bažnyčioje „Kultūros nakties“ vyksmo „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ metu.
Klapčiukai, 2018
Kaip kilo šios kolekcijos/kūrinių ciklo idėja?
Idėja kilo iš diskusijų su savimi ir su draugais apie švento atvaizdo sukūrimo (ne)įmanomybę.
Kaip pavyko parodai gauti/pasiskolinti šiuos fenomenalius ir autentinškus „saulės“ ir „laiko“ atspaudus? Kurio maždaug laikmečio šie audiniai, arba kada buvo keičiami naujais?
Šie audiniai – velykinės dekoracijos, altorių uždangalai ir šventų paveikslų aptaisių fonai tradiciškai yra nuolat keičiami, susidėvėję utilizuojami. Laikmetis nuo XX a. pradžios ir sovietmetis. Man pasisekė juos pamatyti ir atpažinti, tada sekė procesas, panašus į restauratoriaus darbą, kad šie artefaktai įgytų dabartinę būseną.
Parodoje eksponuojama acheiropita „Acheiropita. Šv. Kotryna“. Net ir gerai įsižiūrėjus, atrodo, kad atvaizdas būtų išgautas tarsi aerozoliniais dažais. Gal taip regisi dar ir dėl to, kad nėra „atsispaudęs“ veidas? Kokia čia slypi šio silueto atsiradimo istorija/paslaptis?
Viską padarė saulės šviesa. Nieko nepurškiau, veido vietoje buvo „tikrasis“ šventosios portretas.
Acheiropita. Šv.Kotryna, 2021
.jpg)
Visi šie kūriniai turi tiek biblinį, tiek istorinį naratyvą. Kiek šie kontekstai svarbūs žiūrovui? O gal lankantis parodoje labiau vertėtų dėmesį koncentruoti tik į konceptualiąją parodos pusę?
Manau, kad taip. Kontekstas, žinojimas papildo, bet nėra esminis šios parodos akcentas.
Šiuos kūrinius išeksponavus galerijoje ir pati erdvė įgauna savotiško sakralumo. Ar šio įspūdžio siekėte tikslingai? Kodėl pasirinkote parodą eksponuoti būtent VDA galerijoje „Artifex“ galerijoje?
Ačiū, džiaugiuosi. Tokio įspūdžio sąmoningai nesiekiau, o „Artifex“ galeriją pasirinkau dėl to, kad 1. Tai tekstilės paroda, 2. Galerijos erdvės dėkingos mano parodos struktūrai (iš tiesų, tarsi savotiškos koplytėlės), 3. Labai patinka galerija ir joje vykstančios parodos.
Dažnam menininkui sunku apsispręsti, kada darbas jau yra baigtas. Kaip pavyko susitarti su „saulės“ ir „laiko“ diktuojamomis sąlygomis? Koks šiuose kūriniuose Jūsų vaidmuo? Kiek jis svarbus?
Mano vaidmuo trečiaeilis, svarbiausia, kad nesugadinau acheiropitų.
Trečiojoje salėje, prieš išeinant kabo objektas - lentelė ir kibirėlis su vaškinėmis kreidelėmis („Žodis buvo užrašytas“). Ką šios parodos kontekste jis simbolizuoja ir kaip šis kūrinys siejasi su kitais parodoje eksponuojamais kūriniais?
Šio kūrinio didaktika paprasta: pabandyki nupiešti ar užrašyti, pagalvoki, ką reiškia kažką atvaizduoti ir nesikrimski, jei nepavyko, gali viską nutrinti. O pavadinimas nurodo, kad religinėje plotmėje žodis apie šventenybę pirmiausia buvo užrašytas, vaizduojamoji tradicija prasideda gerokai vėliau.
Žodis buvo užrašytas, 2021
Ar ateityje galime tikėtis kolekcijos papildymo/tąsos?
Tikrai taip.
Su Sigita Maslauskaite-Mažyliene kalbėjosi Justina Gražytė
Nuotraukos: Evgenia Levin
