• Naujienlaiškis
  • Interviu su Aiste Jančiūte apie jos interaktyvią paroda „Pojūčių laboratorija: SVORIS“

    Esate pabaigusi tekstilės studijas VDA Kauno fakultete, o ši paroda tai papildytas Jūsų magistrantūros studijų baigiamasis darbas. Ar tekstilė yra aktuali šios parodos/Jūsų kūrinių ar aplamai Jūsų kūrybos kontekste. Kiek Jums „sveria“ tekstilė?

    Magistrinio darbo tema labiausiai yra susijusi su lytėjimo jusle, todėl, galima sakyti, šiame darbe išliko viena iš pagrindinių tekstilės meno savybių – taktiliškumas. Šiuo aspektu, manyčiau, esu gana arti tekstilės meno suvokimo, tačiau pati meninio tyrimo forma ir raiškos priemonės nėra tiesiogiai susiję su tekstilės menu. Atsakant į klausimą, kiek man „sveria“ tekstilė, tai ji man sveria tiek, kiek galiu pripilti į maišą vandens.

    Ar interaktyvumas Jūsų kūryboje pasireiškė magistrantūros studijų metu ar anksčiau? Kada? Kiek Jums pačiai imponuoja kitų menininkų interaktyvūs kūriniai? Gal turite savo favoritą? 

    Interaktyviausi darbai prasidėjo prieš magistrantūros studijas, kai pradėjau dirbti su „Pojūčių teatru“ (2015 m.). Pilnas įtraukimas, o gal dar tiksliau, panardinimas žiūrovo į meno kūrinį man buvo gana nauja patirtis tuo metu. Iki tol nesu kūrusi interaktyvesniame meno lauke nei  „Pojūčių teatras“, todėl tai ką sukuriam kartu – mane labai įkvepia ir augina. Taip pat nemažai randu panašių kūrybinių ieškojimų ir įkvėpimo semiuosi iš Lygios Clark, Sengos Nengudi, Erwino Wurmo darbų.

    Gal galėtumėte papasakoti kaip ir kodėl jūsų kūryboje atsirado pojūčiai ir ką jie Jums reiškia? Taip pat minėjote, kad aktyviai dirbate su „Pojūčių teatru“ (vad. Karolina Žernytė). Kiek tai turėjo įtakos Jūsų pasirinkimui ir individualiai nagrinėti šią temą?

    Pojūčiai mano kūryboje padeda atskleisti  kūnišką suvokimo dimensiją, kuri yra susijusi su asociatyvumu, juslingumu, intuityvumu, emocija. Šios savybės man yra svarbios ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. “Pojūčių teatras” yra neatsiejama mano kūrybos dalis, tačiau “svorio” temos pirmieji eksperimentai kilo iš kontaktinės improvizacijos šokio patirties. Šio šokio pagrindas - žaidimas su savo ir kito svoriu. Kontaktinė improvizacija man tapo impulsu fiziniam tyrinėjimui ir naujų judėjimo – meninės išraiškos formų paieškai.

    Šioje parodoje pristatote „Pojūčių laboratoriją“, tačiau pasirinkote tyrinėti būtent svorį. Koks buvo šio pasirinkimo motyvas?

    Kaip ir minėjau anksčiau, „svorio“ sąvokos tyrinėjimas prasidėjo nuo kontaktinės improvizacijos šokio formos. Man buvo labai įdomu sąmoningai patirti, kaip veikia mano kūną gravitacijos jėga ir kaip šis sąmoningas suvokimas keičia ne tik mano judėjimą, bet ir proto būseną.

    Parodos pavadinimas tarsi suponuoja, kad lankytojas tampa Jūsų tyrimo dalimi. Ką tiksliau bandote ištirti ir kokių rezultatų tikitės?

    Norint plačiau ir giliau patyrinėti „svorio“ temą, lankytojai kviečiami į atviras pojūčių laboratorijas, kuriose per judesį, prisilietimą, specialiai sukurtus objektus, garsą, tekstą, kvapą ieškoma įvairių netikėtų susitikimų su savo kūnu. Ieškau, kaip per meno formą galima sukurti saugią aplinką netikėtiems susitikimams su savimi. Tokių laboratorijų jau buvo keturios ir dar dvi bus gruodžio 12 – 13 dienomis.

    Parodos metu organizuojate susitikimus-laboratorijas lankytojams. Gal galite papasakoti ko lankytojai jų metu gali tikėtis?

    Atvirų pojūčių laboratorijų metu noriu plačiau patyrinėti „svorio“ tema per skirtingas lankytojų gyvenimo patirtis. Naudodama tam tikrus specialiai sukurtus objektus, tekstą, judesį, garsą dėlioju tam tikrą pratimų seką, kuria ieškau netikėtų prasmių ir reikšmių kylančių iš savo kūno suvokimo. Man smalsu, kokias patirtis ir prisiminimus kūne iššaukia tiesioginis svorio patyrimas. Tai pat norėdama atrasti naujų netikėtų meninių jungčių pasikviečiau šokėja, judesio terapeutę Aistę Kriukelytę ir judesio terapeutę Rasa Birietę. Jos pristatė savo meninį tyrimą „Žmogus. Impulsas. Judesys“, kuris yra dalis šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“. Taip pat gruodžio 12 d. bus judesio dirbtuvės su šokio judesio studente Monika Jarulyte. Gruodžio 13 d. kviečiu į paskutinę atvirą laboratoriją, kurioje tyrinėsiu lengvumo svorį. 

    Ką, anot Jūsų, parodos lankytojas šioje parodoje turėtų pajusti?

     Ką tiksliai turėtų patirti žmogus atėjęs į šią parodą nesu numačiusi. Visas šios parodos sukūrimas yra kaip tam tikras procesas be pabaigos ar galinio rezultato. Man įdomu, kiek parodos lankytojams aktuali ši „svorio“ tema. Kiek jiems rezonuoja ekspozicijos erdvė ir objektai, bei kiek jie randa juose asociacijų ar prasmių per savo asmeninę patirtį. Tam tikslui palikau vietą sienoje, kurioje lankytojai galėtų užrašyti savo patirtį svorio vienetais. Pateiksiu keletą pavyzdžių nuo sienos: „Minčių svoris 50 kg“, „ Neišsimiegojimo svoris 500 kg“, „Širdies nepakankamumo svoris 121 kg“, „Džiaugsmo svoris 1002 kg“, „Sielos svoris 21 g.“, „Įkvėpimo svoris 10 kg.“, „Suvokimo svoris 1 g.“, „Vienas šūdas dūšioje sveria 1 t.“. Kaip ir šie lankytojų užrašai, taip ir patirtys, kurios atsiranda parodos erdvėje yra nenuspėjamos.

    Kokie Jūsų kūrybinės ateities planai ir ar galime tikėtis tęsinio?

    Mane vis labiau domina terapinis aspektas mene. Atvirų laboratorijų metų bandau susivokti kiek plačiai ir giliai galiu terapinius elementus naudoti savo kūryboje ir kaip gautą terapinę patirtį išreikšti meno formoje. Tyrinėdama „Svorio“ temą nemažai naudojau somatinių judesio praktikų, bei įvairių judesio terapinių elementų, kurie puikiai apsijungė su mano meniniais tyrinėjimais. Matau, kad ši jungtis gerai veikia ne tik mane, bet ir laboratorijų lankytojus. Ši patirtis skatina toliau judėti šia kryptimi.

    Su Aiste Jančiūte kalbėjosi Justina Gražytė