Interviu su Domu Ignatavičiumi apie jo parodą „Išdaiktinta“ VDA galerijoje Artifex

Kodėl savo parodai pasirinkote VDA tekstilės galerijos Artifex erdvę ir ar pavyko ją prisijaukinti? Ar vietos kontekstas papildo šios parodos koncepciją?

Renkantis galeriją svarbu ne tik galerijos erdvė, bet ir tai kaip galerija save pozicionuoja, kokie menininkai rengia parodas. Nežinau kiek galerijos kontekstas papildo parodos idėją, bet erdvė yra labai dėkinga prodos koncepcijai ir, manau, man sėkmingai pavyko ją prisijaukinti, kai kurie sprendimai yra padiktuoti būtent galerijos erdvės.

VDA galerijos Artifex dėmesio objektas – tekstilė ir medžiagiškumas. Koks jūsų santykis su tekstile ar galime jos sutikti Jūsų kūryboje?

Tiesioginio sąryšio su tekstile kaip ir nelabai yra, tačiau pasigilinus galima rasti daug sąlyčio taškų, tuo labiau, kad šiuolaikinis tekstilės menas labai nutolęs nuo savo ištakų. Iš kitos pusės medžiagiškumas man yra svarbus, nors nenoriu būti traktuojamas kaip amatininkas, puikiai įvaldęs medžiagą.

Parodos kūriniai sukuria daikto iliuziją. Gal galite daugiau papasakoti apie kūrinių atlikimo techniką, iliuzijos efektą?

Savo kūriniuose iliuzijos efektui išgauti aš naudoju skaidrias medžiagas ir daiktų nuotraukas. Anksčiau mano kūryboje dominavo stiklas (vienas iš ankstyvųjų fotografijos būdų buvo vaizdo išgavimas ant stiklo) ant kurio klijuojama skaidri plėvelė su atspausdintomis nuotraukos. Tačiau man svarbu ne medžiaga, o jos savybės, todėl dabar naudoju ir skaidrų organinį stiklą su spauda bei skaidrią epoksidinę dervą.

Kodėl pasirinkote interpretuoti/nagrinėti/tyrinėti būtent šiuos daiktus? Kuom jie Jums išskirtiniai?

Šie daiktai nėra išskirtiniai, tiesiog tai mane supantys daiktai - esu šiek tiek intravertas ir man pakankamai svarbi mane supanti aplinka. Tuo pačiu naudojamus daiktus man norėjosi nuasmeninti, pateikti juos kaip savotišką buities abstrakciją - kai kuriais atvejais aš naudoju savo sugedusių daiktų detales, kai kurios detalės yra pirktos pagal skelbimus. Aš stengiuosi naudoti ne sofistikuotus daiktus – kaip senelio kėdė ar močiutės staltiesė, kurie tarsi įgauna vertę santykyje su laiku, o atvirkščiai – mano naudojami daiktai labiau atspindi kasdienybės prozą.

Ar Jums Jūsų gyvenime materialumas turi didelę reikšmę?

Taip, esu materialistas. Esu labiau technikos vaikas nei gamtos – augau Lazdynų mikrorajone Vilniuje, mano tėvai kilę iš miestų, tad „kaimo romantiką“ man atstojo  sodas šalia Vilniaus. Tačiau kalbant apie materialumą ir įvardinant save kaip materialistą aš kalbu ne apie vergavimą daiktams, o apie daiktus kaip žmonių egzistavimo prielaidą.

Jeigu planuotumėte važiuoti į negyvenamąją salą ir galėtumėte pasiimti du daiktus, kas tai būtų ir kodėl?

Negyvenamą salą galima interpretuoti kaip vietą kurioje reikia išgyventi arba vietą, kurioje esi aprūpintas ir gali tiesiog netrukdomas veikti tai ką nori. Tai pirmu atveju, žinoma, turi turėti tai kas svarbu išgyvenimui – geras peilis (kirvukas) ir ugnis. Antru atveju tikriausia nieko neimčiau, nes sunku būtų apsispręsti ką paimti, gal rašiklį ir popieriaus. Bet kažkodėl visai nenorėčiau atsidurti antroje situacijoje.

Ar senai domina žmonių santykio su daiktais kasdieniniame gyvenime tema? Kas įtakojo šios temos pasirinkimą?

Tą temą pradėjau vystyti dar studijų metais 1998 metais, o kas įtakojo sunku atsakyti. Neišgyvenau karo ir bado, kad turėčiau įdomią istoriją, gal turiu savotišką inžinieriaus gyslelę, nes vaikystėje mėgau klijuoti įvairius modeliukus – man ypač patiko tokie lenkiški žurnalai, kuriuose buvo popierinės lėktuvų, automobilių, laivų išklotinės ir juos suklijuoti buvo sudėtingiau nei plastmasinius modeliukus. Vėliau pasidarė ne taip įdomu ir pats padariau išklotinę ir sukonstravau kosminio laivo (savo sugalvoto) maketą iš popieriaus. O žmonių santykis su daiktais egzistuoja nuo žmonijos atsiradimo ir tai yra labai plati tema.

Pastaruoju metu vis labiau eskaluojamos ekologijos, tvarumo temos. Koks Jūsų požiūris šiuo klausimu? Ar šie klausimai Jūsų kūryboje svarbūs?

Aš neakcentuoju ekologijos, tvarumo. Pats stengiuosi naudoti sugedusių arba naudotų daiktų detales, kartais iš savo resursų, kartais pirktų pagal skelbimus. Nors kartais naudoju ir plastiką bei epoksidinę dervą, kas nėra pats ekologiškiausias produktas, tačiau tikiuosi mano objektai neatsidurs šiukšlyne, o jei taip, tai bus surūšiuoti. Kartais man atrodo, kad dažnai ekologijos tema tampa savotišku prekės ženklu ir tuo labai dažnai spekuliuojama, bet tai yra atskira diskusijos tema.

Vis dažniau kalbame apie visuomenės vartotojiškumo augimo problemą. Kokius galėtumėte pasiūlyti problemos sprendimo būdus?

Nemanau, kad mano misija siūlyti spręsti vartotojiškumo augimo problemą, šiuo atveju esu didelis skeptikas, ypač perskaičius, kad internetinės prekybos gigantė sunaikina nerealius kiekius daiktų tam, kad jie neužsigulėtų sandėliuose, ir tai nėra išskirtinė praktika.

Kokią pagrindinę žinutę lankytojas turėtų išsinešti iš Jūsų parodos? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

Man svarbu, kad žiūrovas reaguotų. Skirtingi žiūrovai gali skirtingai interpretuoti mano kūrybą. Ši paroda tai jokiu būdu ne manifestas ir ne atsakymas – tai ieškojimas, kurio noriu pasidalinti ir inspiruoti pamąstymams. Nors yra parodos aprašymas, gan aiškiai įvedantis į parodos kontekstą, kartais išgirstu interpretacijų, apie kurias net nepagalvojau ir tuo labai džiaugiuosi. Pats pavadinimas labiau žymi savotišką proceso užbaigimą, tačiau man norėtųsi, kad žiūrovas išsineštų daugiau klausimų nei atsakymų.

Tai kas yra tas „daiktas“?

Nežinau ir nelabai tikiuosi rasti atsakymą. Kūryba ir yra ieškojimas, gal menas tuo ir skiriasi nuo sporto, kad nėra tikslo laimėti.

Kokie artimiausi Jūsų kūrybinės veiklos planai?

Turiu susidėliojęs šiokį tokį planelį, bet plačiau nenorėčiau apie tai kalbėti, nes gyvenimas keičiasi. Kaip sakoma, žmogus planuoja - dievas juokiasi.

Su Domu Ignatavičium kalbėjosi Ieva Gerasimovič