Kai užsimerkiu, Akademiją įsivaizduoju kaip didžiulį, išsikėtojusį darinį su matoma ir nematoma dalimi, labai panašų į tankų šakotą ir šaknytą medį, paklūstantį sezoniškumui, o save – kaip kažkokį gyvį, neapibrėžtų, išplaukusių formų, labiau jaučiamą nei matomą, kažkuo labai panašų į grybieną, o metui atėjus, trumpam išdygstantį grybą.
Ar aš būčiau menininkė, o tiksliau – ar turėčiau CV, jei nedirbčiau Vilniaus dailės akademijoje dėstytoja, katedros vedėja, Senato pirmininke?
Man atrodo, kad aš nekuriu. Laikas dingsta organizuojant studijas, dėstant ir raginant kurti šalia esančius. Bet, kiekvieną kartą rašant metinės veiklos ataskaitas, excel'inė lentelė užsipildo dalyvautomis parodomis, skaitytais pranešimais, net ir vienu kitu apdovanojimu ar stipendija.
Nors viduje man atrodo, kad aš nekuriu. Nespėju.
Bet, peržvelgusi savus failus, matau, kad manoji kūrėjo prigimtis vis tik yra atradusi būdą, kaip išgyventi ir tuo pačiu „patenkinti“ meno ir mokslo institucijoje dirbančiam pedagogui-menininkui keliamus reikalavimus. Akademija, daug pasiimdama, kartu įduoda ir įrankį tavo abejonių srauto numaldymui.
Ši paroda-instaliacija – tai vizualus atsakymas į klausimą: Ar aš būčiau be VDA, ar turėčiau medžiagos ir priežasčių savo vaizdiniams? Jie atsirado, nes:

prof. Rimvydas Kepežinskas dvi kadencijas (ilgiau neleidžia įstatymai) buvo VDA Grafikos katedros vedėjas (2014);
švenčiant 225-uosius Akademijos metus iškilmingo Senato posėdžio metu Jonui Mekui (1922–2019) buvo suteiktas Akademijos garbės daktaro vardas (2019);
sutikau Aistę Kisarauskaitę jos parodoje apie juodus vaisius vedančius augalus Vido Poškaus kuruojamoje VDA erdvėje „Krematoriumas“ (2017);
Lietuvos paviljonas „Saulė ir jūra“ (Marina) laimėjo Auksinį liūtą Venecijos meno bienalėje (2019);
kartu su Milda Dainovskyte organizavome „Grafikos naktį“ po rekonstrukcijos atnaujintoje VDA grafikos laboratorijoje (2014);
tris vasaras vedžiau kūrybines grafikos dirbtuves Nidos meno kolonijoje. O į paskutinę pamoką atėjusi septynerių metų mergaitė buvo vienintelė, kurios kūnas sakė „nuobodu“ (2012−2014);
ieškojau įrodymų studentams, kad grafika − ne tik klišės atspaudas ir kad vaizdą galima „įkišti“ į popierių dar labiau negu tai padaro ofortinės staklės (2012);
doc. Živilė Jasutytė per parodos „Nuo juoda iki balta“ atidarymą galerijoje „Akademija“ papasakojo apie neįtikėtinai baltą galeriją Montenegro, Juodkalnija (2019);
pykau ant savęs, kad nesugebu padaryti kokybiškų foto-polimerinių graviūrų (nuo 2010);
Saulius Valius nusivežė į Diuseldorfo meno akademijos studentų pavasario peržiūras (2019);
Matas Dūda, kai buvome Impact9 grafikos konferencijoje Dandi, Škotija, „H&M“ parduotuvėje išrinko man megztinį su širdele (2013);
III kurso studentai pasikvietė į Zinų Jam’ą tema „The trace“ Nidos meno kolonijoje (2016);
rengiau Grafikos magistrantūros studijų programos savianalizę tarptautiniam vertinimui ir ieškojau pagrindžiančios medžiagos, kad studijos gali būti kitokios nei man teko studijuoti. Taip atradau seserį Coritą Kent (1918–1986), atsidūriau Black Mountain koledže, Šiaurės Karolinoje, JAV (2012–2017);
ruošdamasi paskaitoms turėjau išbandyti naujų šilkografinių dažų džiūvimo laiką (2008);
II kurso  studentai buvo neįtikėtinai savarankiški ir jiems visai manęs nereikėjo (2015);
pagal VDA Projektų skyriaus laimėtą Irenos Turčinavičienės projektą teko kelti kvalifikaciją 16-oje mokymų (2018);
mano užimamos pareigos VDA ir menininko CV, teikiant paraišką bendros parodos finansavimui Danijos meno fondui, lėmė itin aukštą projekto įvertinimą (2019).

Ir yra antrojo lygio nes, kurie lemia, kad vaizdinės reakcijos, atspaudų, piešinių, knygelių pavidalu paprastai nugulančios studijos stalčiuose, susukamos į ritinius ir pamirštamos, tampa parodų eksponatais, konkursų dalyviais, kelionėmis, pranešimų turiniu. Keli iš jų:

parodų, konkursų, bienalių, trienalių kuratoriai skelbia savo būsimų projektų koncepcijas viešai ir kviečia menininkus teikti kūrinius atrankai. Tai vienas įdomiausių žaidimų, kurį nuolat žaidžiu. Paprastai, tik pildant paraišką, mano turimos/susikaupusios vaizdinės reakcijos įgauna pavadinimą. O koncepcijoje, jei prašoma, aprašau jau kūrinio (!) atsiradimo istoriją. Įsimintiniausi žaidimai: Kauno bienalė Unitekstas (2013), 16-a Talino grafikos Trienalė Literacy-Illiteracy (2014), Tarptautinė grafikos paroda Printmaking in the Post-Print Age, Kinija (2015), Kauno tarptautinė grafikos bienalė Grožis (2019).
iš nuobodžiaujančios mergaitės rankų „atimta“ duonos traškučių dėžutė, išvoluota ofsetiniais dažais ir perleista per grafikos stakles, lėmė atspaudų ciklo „Antraeilės grožybės“ (nuo 2015 iki šiol) atsiradimą. Šios kolekcijos darbai yra dalyvavęs 11-oje įvairių kontekstų parodų (Norvegija, Portugalija, Lietuva, Kroatija, Rusija, Vokietija, Suomija, Prancūzija);
menotyrininkė Jurgita Ludavičienė po Instagram’e įdėtais doodle vaizdeliais parašė: „Kaip man patinka šitie tavo piešinėliai!“. Ir tai lėmė, kad užpildžiau paraišką piešinio bienalės parodai;
bakalauro studijos trunka ketverius metus. Tiek, kiek trunka tulpės svogūnėliui subręsti, kad jis pražystų;
prof. Kęstutis Grigaliūnas, pamatęs šilkografijos atspaudus, pasakė: „Eik ir susirėmink. Po 20 metų jie bus aktualesni“. Įrėminau – po penkerių.

Ši paroda apie mudviejų (Akademijos ir mano) mikorizę*. Pirmas galerijos aukštas yra nulemtas Akademijos konteksto, o gal tiksliau – priežastingumo. Tai bandymas prisiminti ir papasakoti istorijas, kodėl ir kaip atsirado vaizdai. Antras galerijos aukštas – apie pavogtą laiką, akimirkas, kai esu toliau nuo VDA. O atstumas tarp pirmojo ir antrojo būvio (aukšto) – savotiška skaistykla, tarpinė būsena, kuriai įveikti tiek į vieną tiek į kitą pusę man nuolatos reikia fizinių pastangų.

Bet kiek visa tai būtų vertinga neturint darbinių santykių su Vilniaus dailės akademija?
Ir taip, VDA „Akademijos“ galerija yra vienintelė erdvė, kur ši paroda turi bent kažkokią prasmę.

Ir dar. Ačiū.

Marija Marcelionytė-Paliukė

*Mikorizė (gr. mykes – grybas, rhiza – šaknis) – medžio šaknų simbiozė su grybais.


Vietoje Post Scriptum

<...>

Medžių šaknys geba labai gerai ištraukti iš dirvos drėgmę. Išleidusios plonytes ataugėles, jos stengiasi apraizgyti kuo didesnį plotą ir išsiurbti kuo daugiau vandens. To turėtų lyg ir pakakti, bet daugiau, žinoma, visad geriau. Tad dar prieš milijonus metų medžiai susisaistė su grybais. <...> Medis, padedamas kokios jam tinkamos grybų rūšies micelio, tarkim, ąžuolas –  rudmėsės micelio, gali pasiekti tolimiausius dirvos plotus ir šaknimis išsiurbti gerokai daugiau vandens ir maistinių medžiagų. Tie augalai, kurie kooperuojasi su savo partneriais grybais, gauna dukart daugiau gyvybiškai svarbaus azoto ir fosforo nei tie, kurie siurbia viską iš žemės kliaudamiesi vien savo pačių šaknimis. Siekdamas bendradarbiavimo su kuria nors viena iš daugiau nei tūkstančio grybų rūšių, medis turėtų būti atviresnis –  tiesiogine prasme, nes grybienos siūlai įauga į švelnias plonas medžių šakneles. Ar medžiui skauda, nežinia, bet jei tai pageidautinas ryšys, manau, medžiui turėtų kilti teigiamų jausmų. Kad ir kaip būtų, nuo tos akimirkos, kai susisaisto, abu partneriai gyvuoja sutartinai. <...> Grybams būdinga savita mityba – pagal tai jie priskiriami veikiau gyvūnams. Negavę maisto šie organizmai mirtų badu. Tad jie reikalauja atlygio – medis, su kuriuo jie susisaistė, turi tiekti jiems gliukozės ir kitų angliavandenių. Be to, grybai nėra labai kuklūs. Už tarnystę jie gali pareikalauti net trečdalio medžių pagaminamo (gliukozės) kiekio. Jei taip, vadinasi, tokia priklausomybė nėra atsitiktinė. <...> O grybai jautrūs. Daugelio rūšių grybai patys susiranda jiems tinkamą medį, užima prie jo vietą ir tada jau susisaisto su juo amžiams. <...> Atskirai, su niekuo nesusiję, grybai negyvuoja – tai nustatė mokslininkai. <...>

Ištrauka iš Peter Wohlleben knygos „Paslaptingas medžių gyvenimas“ (Leidykla „Kitos knygos“, 2018. P. 58-62)


Marija Marcelionytė-Paliukė (g. 1977, Vilniuje) – kultūriniame gyvenime aktyviai dalyvauja nuo 1995 metų. Surengė 15 personalinių pasirodymų, dalyvavo daugiau nei 80 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kuravo ar įkvėpė daug jaunų kūrėjų surengti personalines ir grupines parodas VDA galerijoje „5 Malūnai“, organizuoja ir veda kūrybines dirbtuves, inicijuoja veiklas, susijusias su studijų procesų atnaujinimu ir tobulinimu, kviečia užsienio menininkus atvykti į VDA dalintis patirtimi ir kartu  – atrasti Lietuvą.
Marija Marcelionytė-Paliukė nuo 2007 m. yra VDA Vilniaus fakulteto Grafikos katedros lektorė, nuo 2014 m. − docentė ir Katedros vedėja, nuo 2016 m. − VDA Senato pirmininkė.
Kiekvienas menininkės kūrinys yra nulemtas tam tikrų kasdienių įvykių ir/ar darbo Akademijoje situacijų. Tai asmeninės jos reakcijos į aplinką. Menininkė domisi kultūros ekologijos tema, tyrinėja šį aspektą naudodama grafikos meną kaip įrankį. Pareigos VDA ir žmogiškos savybės įpareigoja domėtis, o esant galimybei – telkti bendraminčius, tikinčius, kad meno studijos ir kultūra yra itin prasmingos veiklos.

Parodos atidarymas vyks lapkričio 25 d. 18 val. VDA galerijoje „Akademija“, Pilies g. 44, Vilnius.

Paroda veiks iki gruodžio 7 d.