• Naujienlaiškis
  • Jaunosios kartos tapytoja Gabrielė Krulytė pristato pirmąją savo personalinę parodą. Atidarymas liepos 1 dieną, 17 valandą.
     


    Didelė dalis mano kūryboje nagrinėjamų klausimų paskirti pradžios ir pabaigos sąvokų aiškinimuisi ir iš to kylančių pasekmių gilinimuisi. Visą darbų ciklą susiejus į bendrą „begalybės“ temą, aprėpiu ne tik nesibaigiančio, amžino proceso aspektus, bet ir iš to kylančią negalingumo, negebėjimo keisti esamą tvarką individo poziciją. Taigi man rūpi ne tiek suvokti ar atskleisti momento, įvykio pradinį ir galutinį taškus, kiek parodyti neįgyvendinamą šios pozicijos pusę - aš, kaip žmogus, esu ribotas ir bejėgis, perprasdamas laiko ir erdvės plotmėje atsirandančius ir pasibaigiančius reiškinius. Tokio suvokimo pagrindu atsirandantys paveikslų motyvai tiek savo forma, tiek kisti, iširti, ištirpti, dingti pasižyminčiomis savybėmis nurodo į laikinumo, trapumo įprasminimą ir persipina su asmeniniais trumpaamžiškumo išgyvenimais. Tirpstantis sniegas, nysktantis šešėlis, kintanti vandens srovė ir kiti aplinkoje aptinkami reiškinai nurodo į nepastovią, iš pirmo žvilgsnio bereikšmę, ir ,rodos, nuolat vykstančią gamtos ir kartu žmogaus būseną. Tad kita svarbi mano kūriniuose aptinkama apraiška yra pasikartojimo, nuolatinio ir, turbūt, begalinio vyksmo svarba. Ją atskleidžiu naudodama ne tik neutralų, gamtoje aptinkamą cikliškumą, bet ir žmogaus gyvenimą, pastangas, iš kartos į kartą perduodamą idėją įprasminantį raštų, mezginio motyvą. Tik jis mano kūryboje įgauna trapaus, išnykstančio, patvarumu nepasižyminčio objekto savybę. Tokiu būdu brėžiu paralelę tarp aplinkoje pastebimų ir žmonijas pastangas įkūnijančių laikinumo, o kartu ir nebaigiamumo, sampratų. Visas šias mintis perkeldama į tapybos lauką, didelę svarbą skiriu baltam, neužtapytam, drobės plotui, kuris šiuo atveju įprasmina nebaigiamos erdvės poziciją. O ji daugumoje mano darbų užima tik menamą funkciją – nebandau sukurti realios tikrovės, veikiau tik jos iliuziją. Tokioje sąlyginėje ervėje išdėstyti objektai linkę prarasti savo pirminę reikšmę arba įprastą lokaciją. Siekiu perteikti ne matyto vaizdinio tikroviškumą, bet veikiau jo užimą poziciją iki galo nepažinios realybės sandūroje. Taigi amžinosios laiko plotmės sąlyga skatina mane ieškoti, kurti ir tęsti ieškojus. Tokio, nuolatinio, rodos, nebaigiamo proceso atžvilgiu sunku jaustis ypač svarbiam ar galingam, na bent jau ne man, tą ir bandau pasakyti savo nepastovia ir nuolat kintančia tapybine kalba.

    Gabrielė Krulytė