Spalio 26 d., 14.00 val., VDA parodų salių „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, 01124-Vilnius).
Dailės krypties meno doktorantė Eglė Ulčickaitė gins meno projektą tema
„Paralelinė kartoteka“
Dailė W100 (P01)
Institucija, kurioje parengtas meno projektas: Vilniaus dailės akademija
Kūrybinės dalies vadovas:
Prof. Konstantinas Bogdanas – dailė P01
Tiriamosios dalies vadovė:
Prof. dr. Giedrė Mickūnaitė – Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra 03H
Meno projektas ginamas Vilniaus dailės akademijos Meno doktorantūros dailės krypties meno projekto gynimo taryboje:
Pirmininkas:
Prof. Artūras Raila (Vilniaus dailės akademija, dailė P01)
Nariai:
Doc. dr. Linara Dovydaitytė (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra 03H)
Prof. Gintaras Makarevičius (Vilniaus dailės akademija, dailė P01)
Doc. dr. Nerijus Milerius (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija 01H)
Prof. Eamon O‘Kane (Bergeno meno ir dizaino akademija, dailė P01)
Su meno projektu galima susipažinti Vilniaus dailės akademijos bibliotekoje.
Gynimą lydinti paroda VDA "Titaniko" parodų salėje, II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks spalio 25 - lapkričio 3 d.
Anotacija
Šiuo meno projektu apmąstau laik(inum)o patirtis ir atmintį. Stebėdama ir mąstydama kasdienę aplinką tapyba ir žodžiais, siekiu suvokti, iš ko kyla lygiagrečių laikų išgyvenimo būsena.
Projekto išeities pozicija – tikėjimo ir abejonės jungtis. Matematiškai ji užrašoma kaip aibių sąjunga: {praeities nėra} ⋃ {praeities buvimu neabejoju} = {praeities nėra, jos buvimu neabejoju}.
„Paralelinę kartoteką“ riboja vietos ir laiko koordinatės – laikvietis. Tapybinėje plotmėje mane domina medžiaginė aplinka: daiktai, interjerai, peizažo elementai – vietos, kurias aplink save tveria, perdirba, palieka žmogus. Daugiausiai dėmesio skiriu nykstančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai aplinkos daliai. Laiką tapyba bandau užčiuopti per tebeesantį, bet kitaip funkcionuojantį daiktą, jo reikšmės skirtumą.
Šį tyrimą sąlyginai galima vadinti fenomenologine laiko stebėsena, tačiau jo metodas yra eksperimentiškas, įsiveliantis į diskusiją su humanitariniais ir socialiniais mokslais bei grožine literatūra. Iš kelių disciplinų pasiskolintos sąvokos-analogijos atitinka projekto kūrybinę (mąstymo) eigos seką: radinys (iki-tapybinė plotmė) → įkaltis/pėdsakas (tapybos plotmė) → simptomas (po-tapybinė plotmė).
Paveikslus traktuoju kaip laiko talpyklas – tapyboje būtąjį laiką gaudau dabartyje. Susitelkiu į esamojo laiko žymes, su kuriomis nesu susieta bendros patirties, kliaujuosi čia-dabar potyriu, o tapydama kuriu vaizdines nuorodas – esamojo laikviečio faktus.
Tapybą laikau terpe, kurioje tai kas nesava perdirbama į sava. Kūrybos metodą įvardiju kaip savinimąsi. Tapydama tarsi skolinuosi laiką iš asmeninės atminties archyvui nepriklausančių daiktų. Įsivaizduoju, jog taip įmanu užpildyti aiškesnio dabarties suvokimo stoką. Mat, gali būti, kad, ko neprisimenu – tai ne mano. Bet tai nebūtinai reiškia, jog tai – ne aš.
Summary
PARALLEL CARD CATALOGUE
This art project explores the means of perceiving time and temporality as well as work of memory. I aim at comprehending where the state of experiencing parallel times comes from.
The starting point of this project is the union of faith and doubt. Based on the mathematical theory of sets, this unity can be written down as follows: {past is absent} ⋃ {I have no doubts about existence of the past} = {there is no past, I have no doubts about its presence}
Coordinates of time and place, which I term “place-specific time”, provide limits to this study. I explore manifestations of everyday life: things, interiors, spots, and sites – common-places that humans establish, reconstruct, and abandon. In particular, I focus on that part of local environment that gradually loses its utilitarian purpose. In paintings, I seek capturing time through pining difference in meaning of a thing and its function.
This study could be qualified as a phenomenological observation of time, however its method is experimental discussion shaped by discourses of humanities, social sciences, and fiction. Concepts-analogies borrowed from different disciplines correspond to the creative (thinking) structure of the project: find (pre-painting plane) → clue / trace (painting plane) → symptom (post-painting plane).
I consider paintings as peculiar containers of time(s) – as if I catch bygone time in painting at present. I reflect upon present experience of things that belong to the domain of the past, but not to my autobiographical memory. When painting, I create place-and-time-specific facts.
Painting herein is a medium with the help of which I transform the unfamiliar into familiar. My creative method is borrowing. I imagine that this is the way to compensate for the lack of clear apprehension of what the lived present is. For it might be that what I do not remember is not mine. However, that does not necessarily mean that it is not part of me.
