Doktorantūra

Alicja Dacevič (LKTI)

2026 m. birželio 18 d.

„1617-1864 m. Vilniaus katalikų vienuolijų kapelos: miesto kraštogarsio aspektas“

Vadovė prof. dr. Laima Budzinauskienė

Iliustracijos šaltinis: sukurta naudojant ChatGPT (2026-06-04).

Disertacija skirta Vilniaus Romos ir graikų apeigų katalikų vienuolijų kapelų muzikos praktikai mieste tyrinėti. Kaip atraminė sąvoka pasirinktas terminas soundscape, kuris verčiamas į atitikmenį kraštogarsis ir suprantamas kaip suvokiamų garsų tam tikroje erdvėje ir laike visuma. Kraštogarsio sąvokos plėtra suteikė galimybę nagrinėti ir istorinio kraštogarsio temą muzikologijoje. Disertacijoje buvo atsižvelgta į tris kraštogarsio kontekstus: funkcionalųjį, semiotinį (reprezentacinį) ir aksiologinį. Tyrimas atskleidė koks buvo Vilniaus Romos ir graikų apeigų katalikų vienuolijų kapelų indėlis ir vaidmuo formuojant 1617–1864 m. miesto kraštogarsį. Disertacijoje išanalizuotos Vilniaus Romos ir graikų apeigų katalikų vienuolijų kapelų, kūrusių Vilniaus kraštogarsį, ypatybės ir veikla: dalyvavimas katalikų hierarchijos, pasaulietinės valdžios ir diduomenės iškilmėse bei bažnytinėse procesijose. Taip pat išsiaiškintos Vilniaus erdvių bei vienuolijų kapelų muzikinės veiklos sankirtos, be to, pristatyti šių kapelų nariai, kurie buvo aktyvūs miesto bendruomenės dalyviai. Apibrėžtas ir repertuaras, skambėjęs per šių kapelų praktikas miesto erdvėje, pateikiama taipogi informacija apie konkrečius kūrinius rastus pirminiuose bei antriniuose šaltiniuose. Darbas prisideda prie Vilniaus praeities miesto garsinės sferos dedamųjų atkūrimo.

Disertacija

Ieva Rusteikaitė (VDA)

2026 m. gegužės 29 d.

„Knyga kaip dirbinys: vilnietiškos mokyklos įrišų technikos ir dekoras iki XVII a. vidurio“

Vadovė dr. Jolita Liškevičienė

Iliustracija: XVI–XVII a. knygrišio dirbtuvės iš Jan Amos Comenius, Orbis Sensualium Pictus (Brzeg: Christoph Tschorn, Kaspar Müller, 1667), 234–235 © Vilniaus universiteto biblioteka.

Disertacijoje tiriama knygrišystės raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XVI a. antrosios pusės iki XVII a. vidurio, ypatingą dėmesį skiriant šio amato mokyklai Vilniuje. Tyrimas grindžiamas rašytinių šaltinių ir pačių išlikusių dirbinių – LDK cirkuliavusių knygų įrišų – analize. Taikant struktūruotą aprašymo modelį, sistemingai nagrinėjami konstrukciniai, medžiaginiai ir dekoratyviniai įrišų bruožai. Tyrimas atskleidė technologinę vietinių knygų įrišų įvairovę ir įvežtinių dirbinių reikšmę. Nustatyta, kad Vilniaus mokyklai priskiriami dirbiniai priklauso platesnei Šiaurės ir Vidurio Europos tradicijai, tačiau pasižymi ir vietiniais ypatumais. Vieno didžiausių regione XVI–XVII a. spausdintų knygų rinkinių, priklausiusių Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekai, analizė teikia naujų duomenų apie ankstyvųjų Naujųjų laikų knygų sklaidos ir naudojimo praktikas. Darbas prisideda prie gilesnio šio laikotarpio spaudos, knygų platinimo ir knygrišystės amato pažinimo ir siūlo metodologinį pagrindą tolesniems tyrimams.

Disertacija

Vaidas Jauniškis (LMTA)

2026 m. kovo 10 d.

„(A)politiškas teatro kūnas: sociokultūriniai XXI a. Lietuvos scenos meno aspektai“

Vadovė prof. dr. Ramunė Marcinkevičiūtė

Disertacija nagrinėja politinio teatro apraiškas XXI a. Lietuvos teatre ir jų dinamiką. Remiantis Pierre‘o Bourdieu kapitalo ir habitus teorijomis analizuojama kultūros lauko kaita, įgalinusi rastis nevyriausybiniam sektoriui, kuris yra didžiausias socialiai aktyvaus teatro skatintojas. Pokolonijinių teorijų – atminties vietų, postmodernizmo ir pokolonializmo sąsajų – studijos išryškino universalius modelius, galiojančius ir scenos meno sričiai. Tyrimai parodė, kad kolonijinė praeitis stipriai veikė ir tebeveikia meno kūrėjų apolitišką laikyseną. Skirtingų kartų ir pripažinimo statuso menininkai pasižymi skirtingu politiškumo laipsniu: socialiai angažuotų spektaklių vis daugiau kuria jaunesnės kartos atstovai. Skiriasi ir kūrybos metodai – vyresnieji (Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas) labiau linkę remtis literatūros kūrinių siūloma tematika ir tęsia režisūrinio interpretacinio teatro tradicijas, jaunesnieji (Jonas Tertelis, Mantas Jančiauskas, Agnietė Lisičkinaitė) taiko postdraminio teatro principus, performatyviai teigdami savo asmeninę poziciją.

Joana Vitkutė (VDA)

2026 m. vasario 5 d.

„Vaikystės sampratos raiška XVIII a. vidurio – XIX a. pirmosios pusės Lietuvos dailėje“

Vadovė dr. Aistė Paliušytė-Lugovojienė

Nežinomas dailininkas, Berniuko portretas, 1798, drobė, aliejus.
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, T 9119.

Vėlyvojo Renesanso ir Baroko laikotarpiais oficialiuose vaikų atvaizduose nusistovėjo klasikinės senajai vaikų portretistikai būdingos dogmos, kurios daugiausia rėmėsi suaugusiųjų atvaizdų kompozicinėmis schemomis. Tokie kūriniai pirmiausia atliko šeimos statuso įtvirtinimo ir į vaiką dedamų lūkesčių įkūnijimo funkciją. Tiesiog sumažinta suaugusiojo kopija tapusio ar net dailininko dirbtinai „paauginto“ vaiko individualumui, juolab vaikiškumui, šiuose portretuose vietos beveik nebelikdavo. Kaip dažnai ir realiame to meto vaikų gyvenime, jų vaikystę stengtasi „pagreitinti“ arba tiesiog užmaskuoti. Todėl kilmingų šeimų atžalas įamžinusiose drobėse galime jausti aiškiai tvyrančią įtampą tarp natūralaus vaikiškumo ir vaikui pernelyg anksti primesto suaugusiojo vaidmens.

Vis dėlto XVIII a. viduryje – XIX a. pirmojoje pusėje vaikų portretavimo tradicijoje įvyko ryškūs pokyčiai, nes keitėsi ir pačios vaikystės traktavimas. Apšvietos mąstytojų, o vėliau ir preromantizmo bei romantizmo pasaulėjautų įtakoje vaikystė buvo įvardyta, o netrukus ir teorinėje mintyje įtvirtinta, kaip vienas svarbiausių, vertingiausių ir unikaliausių žmogaus gyvenimo etapų, kuriam būtina skirti daug ir deramo dėmesio. Ilgainiui ir vaikų atvaizduose pradėtos akcentuoti natūralios, vaikiškosios, jų savybės, taip pabrėžiant prigimtinį vaikystės nekaltumą. Kitaip tariant, ne tik visuomeniniame gyvenime, bet ir dailėje vaikas ilgainiui tapo vaiku, t. y. tuo, kaip jį suprantame šiandien.

Disertacijos tikslas – suprobleminti iki šiol daugiau formaliąja analize ir ikonografine prieiga paremtas menines Lietuvos vaikystės studijas ir jas nuosekliai susieti su XVIII a. – XIX a. pradžioje vykusiais socialiniais procesais, kurie Europoje simboliškai sutapo su amžių sandūra, o Lietuvoje – ir su svarbiu politinių permainų laikotarpiu. Kitaip tariant, disertacijoje nagrinėjama to meto edukaciniuose tekstuose ir ugdymo praktikose fiksuojamos kintančios vaikystės sampratos sklaida XVIII a. viduryje – XIX a. pirmojoje pusėje istorinėse Lietuvos žemėse sukurtuose (ar užsienyje nutapytuose, tačiau vietos bajorijos užsakytuose) pasaulietiniuose vaikų portretuose. Nors didžiausias dėmesys disertacijoje skiriamas tapybos darbams, nagrinėjami ir kitų medijų, kaip antai: grafikos, skulptūros, sienų tapybos, mėgėjiškos dailės (namų piešimo) kūriniai, taip siekiant pateikti kuo platesnę lietuviškąją „vaikystės atradimo“ panoramą.

Disertacija

Rasa Dargužaitė (LKTI)

2025 m. rugsėjo 30 d.

„Lietuvos „Dailės“ kombinatai 1945-1990 m.: dizaino aspektai ir kontekstai“

Vadovė prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė

Atvirų durų diena Vilniaus „Dailės“ kombinate, 1972, K. Liubšio nuotrauka, LCVA, 0-054593.

Lietuvos ir kaimyninių šalių nepriklausomybės šimtmečio jubiliejai paskatino apmąstyti regiono dizaino istoriją. 2018 m. ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse (Latvijoje ir Estijoje) buvo surengtos parodos ir išleisti jų katalogai, kuriuose apžvelgiami dizaino procesai, ieškoma pirmųjų dizaino pavyzdžių, ryškiausių vietinio dizaino kūrinių, bandyta užčiuopti raidos pobūdį ir dinamiką, įvardyti jų reikšmę kultūros istorijos kontekste.

Lietuvoje sovietmečiu vieni svarbiausių dizaino gamintojų buvo „Dailės“ kombinatai. Jie veikė Kaune (nuo 1945), Vilniuje bei Klaipėdoje (abiejuose nuo 1946). Tokios įmonės kaip meno pramonės kombinatai buvo galimos tik totalitarinio režimo ir valstybės rankose sutelktos ekonomikos sąlygomis – tai vyravusios ideologijos ir politinės sistemos sukurtas konstruktas. „Dailės“ kombinatai vienijo įvairių sričių dailininkus. Čia formuoti ir įgyvendinti miesto aplinkos dekoravimo projektai, apipavidalinti šventiniai renginiai, parodos, muziejų ekspozicijos, kurti visuomeninių pastatų interjerai ir eksterjerų dekoras, čia vystėsi ir keitėsi vadinamoji pramoninė dailė – dekoratyvūs ir utilitarūs (tekstilės, keramikos, odos, gintaro, metalo, medžio) dirbiniai.

Disertacijos tikslas – nustatyti „Dailės“ kombinatų produkcijos pobūdį, vietą ir reikšmę Lietuvos dizaino istorijos kontekste, išryškinti institucijos veikimo strategijas, suformuotas sovietų ideologijos ir įgyvendintas totalitarinės valdžios kontrolės sąlygomis.

Tyrime analizuojama sovietinio dizaino specifika, meniški žmogaus aplinkos ir buities daiktai, jų estetika ir produkavimo bei vartojimo mechanizmas. Tyrimo laikotarpis – 1945–1990 m., tačiau pirmuose skyriuose paliečiama kombinatų priešistorė, kuri siejama su tarpukariu, aptariamos jų atsiradimo prielaidos. „Dailės“ kombinatų veikla analizuojama nuo jų įsteigimo 1945 m. iki Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m., kai sovietinė sistema pradėjo irti, netekusi ekonominio ir ideologinio pamato.

Jūratė Katinaitė (LMTA)

2025 m. rugsėjo 23 d.

„Operos solistas Sovietų Lietuvos kultūros lauke: Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro atvejis“

Vadovė prof. dr. Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė

Operos solisto institucija yra palyginti nauja operos kultūros tyrimų sritis, o sovietmečio bei kitų nedemokratinių politinių sistemų kontekste – metodologinis iššūkis. Šios disertacijos tyrimui pasirinktas Lietuvos SSR valstybinio akademinio operos ir baleto teatro (VAOBT, 1940–1990), kuris tęsė nepriklausomos Lietuvos Valstybės teatro veiklą sovietų okupacijos sąlygomis, solistų veiklos tyrimas. Pastebėtina, kad ne tik žanrų ir stilių, bet ir atlikimo praktikų pokyčiai nebūtinai sutampa su politiniais lūžiais. Taigi ir operos žanras, ir solisto statusas ne tik kad nepatyrė nuosmukio sovietinės okupacijos sąlygomis, priešingai – kaip prestižinio žanro atstovai, galintys reprezentuoti partinės ideologijos konstruktus, operos solistai per visą sovietmetį buvo vertinami kaip viena iš aukščiausią socialinį statusą turinčių visuomenės grupių.

Operos solisto karjeros galimybėms darė įtaką priklausomybė tam tikrai kartai ir užmuzikiniai kartų kaitos veiksniai. Pokariu labiausiai trūko pajėgių vidurinės kartos solistų, nes didžiuma trupės narių pasitraukė į Vakarus. Repertuaro užpildymo stygius buvo kompensuojamas jaunų solistų, kurių rengimas taip pat buvo komplikuotas tiek dėl pedagogikos principų pokyčių, tiek dėl žymiųjų pedagogų emigracijos, įtraukimu. Ši karta neilgai išsilaikė scenoje. Atlydžio debiutantų kartai didelį postūmį turėjo pakitusi pedagoginė paradigma, atsivėrusios galimybės konkursams ir stažuotėms. Jų pagrindu išaugintas solistų kultūrinis kapitalas lėmė šios generacijos dominuojantį vaidmenį, nepaisant vidinių jos įtampų.

VAOBT istorija (vėliau – LNOBT) iš Europos teatrų išsiskiria ne tik dėl politinių sistemų pervartų kas keletą dešimtmečių (kas būdinga daugeliui Rytų Europos šalių), bet ir dėl lokacijos kaitos. 1948 m. teatro perkėlimas iš Kauno į Vilnių sutrikdė solistų karjeras. Dramatiškas pasekmes turėjo 1974 m. teatro perkėlimas į naujus rūmus, kurių akustika skaudžiai atsiliepė lyriškesniems, mažesnio galingumo balsams. Naujojo pastato akustika ir solistų prisitaikymas prie jos tapo lemiančiu užmeniniu veiksniu tolesnei karjerai.

Deima Kristina Katinaitė-Zajančauskė (VDA)

2025 m. birželio 26 d.

„Gamtos įkultūrinimo strategijos XIX–XX a. Vakarų dailėje“

Vadovė prof. dr. Giedrė Mickūnaitė

Dionizo Poškos Baublys, fotografija iš: Dionizas Poška, Raštai (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959), 512–513.

Kaip ir kada gamta dailėje įgavo juslių bei patyrimo katalizatoriaus vaidmenį? Kokia šio vaidmens dinamika ir konceptualios slinktys XIX–XX a. Vakarų dailės istorijoje? Tai pagrindiniai tyrimo klausimai, kurie sprendžiami nagrinėjant gamtiškųjų dėmenų – peizažo ir, atskirais atvejais, medžio – tapsmą menu modernėjančioje Vakarų kultūroje. Disertacijoje susitelkiama į meno praktikas, kuriose šie dėmenys interpretuojami ir pasitelkiami kaip tarpininkai iškeliant suvokėjo patirties turinius. Nors patyriminio meno ištakos dažniausiai siejamos su modernistine raiška (pvz., Dada), disertacijoje ši pradžia ankstinama teigiant, kad suvokėjo patirtys imtos modeliuoti XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje pasitelkiant gamtą. Slinkties nuo objekto, kuris nyksta, prie patirties, kuri tampa objekto turiniu, ištakos įžvelgiamos XIX a. Romantizmo tradicijoje, kai peizažinėje tapyboje pradedama dalintis gamtovaizdžio suvokėjo patirtimis. XX a. menininkai, pasitelkę kūnišką prieigą, tęsia su Romantizmu prasidėjusį objekto nyksmą, stengdamiesi atsiriboti nuo objekto materialios formos ir įgalindami suvokėją gamtoje dalyvauti esamuoju laiku, t. y. individualiai ir unikaliai patirti nesikliaujant išmokimu. Pagrindiniu menininko elgsenos modusu tampa fiziškumas kaip bendraveika su gamtos objektais, kaita bei laikinumas.

Kritinė Vakarų dailės istorijos peržiūra iš gamtiškosios perspektyvos įtvirtinama giluminėse objektų – Dionizo Poškos Baublio (nuo 1812) ir Giuseppe’s Penone’s „Jis tebeaugs, išskyrus šį tašką“ (nuo 1968) – interpretacijose. Baublys, meno kontekste dar netirtas unikalus, netgi pranašiškas, objektas, išskleidžiamas kaip patirties perdavimo struktūra. Poškos Baublio steigtis – gyvenamo pasaulio teatralizavimas ir estetizavimas – yra naujoviškas judesys XIX a. pradžioje, gamtos įkultūrinimo strategija, turinti dalyvavimo bruožų: performatyvus veiksmas gyvenamoje aplinkoje atliekamas žymiai anksčiau, nei įvyksta performatyvusis lūžis, kurio pradžia laikomas XX a. septintas dešimtmetis. Nors negalima teigti, kad Baublys yra įvietinto ar kitokios rūšies meno kūrinys, sąšaukos su moderniuoju menu iškalbingos. Baublys XIX a. veikia kaip šių laikų objektas: performatyvumo estetika būdinga dėl komunikacija sukuriamos slenksčio patirties, transformuojančios ją patyrusįjį. XX a. Giuseppe Penone per skulptūrinį objektą pasaulį apmąsto iš kūno ir iš sąmonės perspektyvos – per meną save tapatinant su kitu, bandoma žvelgti iš augalo aplinkos. T. y. medis ir tarpininkauja, ir veikia kartu, kol galiausiai virsta žmogaus ir daikto sambūviu meno objekte.

Disertacijoje teigiama, kad tiriamuoju laikotarpiu gamta verčiama kultūra trejopai: rodant – gamtovaizdį pritaikant prie suvokėjo poreikių, regint – gamtovaizdį susiejant su žmogiškomis patirtimis, ir galiausiai dalyvaujant – situatyvioje, dažnai fizinėje bendraveikoje su gamta, kai svarbus pats patyrimas, kuris ir yra meno turinys.

Disertacija

Birutė Kabašinskienė (VDA)

2025 m. birželio 20 d.

„Šv. Pranciškaus ir šv. Dominyko ikonografija Vilniaus pranciškonų ir dominikonų dailėje XVI–XIX a. vid.: šventųjų bruožų ir teologinių idėjų raiška“

Vadovė dr. Tojana Račiūnaitė

Šv. Pranciškus ir šv. Dominykas. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios kupolo freskos “Šventosios Dvasios apoteozė” fragmentas. Fot. Kęstutis Stoškus, Bažnytinio paveldo muziejaus skaitmeninis archyvas.

Disertacijos tikslas – remiantis XVI–XIX a. vidurio Vilniaus pranciškonų ir dominikonų vienuolijų dailės pavyzdžiais, aptarti, kaip šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181/1182–1226) ir šv. Dominyko (1171/1173–1221) ikonografijoje perteikiami šventųjų bruožai ir šventumą išreiškiančios teologinės idėjos. Tyrimo metu buvo surinkta vaizdinė ir tekstinė medžiaga apie abiejų šventųjų atvaizdus, aptariamu laikotarpiu buvusius Vilniaus pranciškonų ir dominikonų vienuolynuose bei jų bažnyčiose. Pristatymo tendencijos, reikšmingos Vilniaus bažnytinėje dailėje, aptariamos atskleidžiant šių šventųjų ikonografijos genezę: formavimąsi ir šv. Dominyko bei šv. Pranciškaus sugretinimo tradicijos atsiradimą XIII a. Apžvelgiama istorinių aplinkybių įtaką abiejų šventųjų ikonografijos paplitimui ir kaitai Vilniaus pranciškonų bei dominikonų vienuolynuose. Galiausiai išlikusių (ar fotografijose bei raižiniuose užfiksuotų; iš viso 65 iš 108 paminėtų šaltiniuose) šv. Pranciškaus ir šv. Dominyko atvaizdų įvairovė analizuojama remiantis vietinei pranciškonų ir dominikonų dailei įtaką dariusiais hagiografiniais tekstais ir ankstesniais ikonografijos pavyzdžiais.

Mantė Valiūnaitė (LMTA)

2024 m. birželio 27 d.

„Hibridiškumas kine: teorinė samprata, kino festivaliai ir Lietuvos dokumentinių filmų atvejai“

Vadovė doc. dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Šios disertacijos sumanymas kilo iš kuravimo praktikos, kuomet su Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojų komanda pastebėjome didėjančią tendenciją festivaliuose pristatyti į vienos kino rūšies kanoną neišsitenkančius filmus ir kartais pavadinti juos hibridiniais. Kadangi hibridinis kinas akademiniuose tyrimuose ir kino kritikoje nėra nusistovėjusi sąvoka, šioje disertacijoje siekiama ištirti hibridiškumo samprata postkolonijinėje teorijoje, žanrų ir medijų studijose bei filosofijoje ir pateikiamos galimos pritaikymo galimybės tarprūšinio kino pokyčiams tirti. Teorinėje dalyje išanalizavus skirtingas hibridiškumo sampratas, pereinama prie Lietuvos dokumentinio kino pokyčių tyrimo, pateikiant Manto Kvedaravičiaus, Rugilės Barzdžiukaitės, Aistės Žegulytės ir Emilijos Škarnulytės filmų atvejų analizes. Disertacija pabaigiama empiriniu hibridinio kino sampratos vartojimo tyrimu užsienio ir Lietuvos kino festivaliuose.

Disertacija

Evelina Januškaitė

2024 m. birželio 26 d.

„Laki mimezė: būdraujančio atvaizdo patyrimas šiuolaikiniame mene“

Vadovė prof. dr. Giedrė Mickūnaitė

Nuotr. Dalios Truskaitės kūrinio Iš aukštai fragmentas. Paroda „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“, 2023.
Nuotr. aut. Tomas Terekas.

Vaizdui rastis suvokėjo akivaizdoje reikalinga išorinė terpė, kuri šiuolaikybėje reiškiasi kaip nepastovus, žiūroje sąveikaujantis paviršius – svarbu ne tik tai, kas atvaizduojama, bet ir tai, kur regimas atvaizdas įsikuria. Aktyviai rodantis ir žvilgsniui tarpininkaujantis paviršius tampa laikina tikrovės laikmena, kurios reikalauja takus ir nekantrus vaizdas: skirtingais pavidalais jis ima būdrauti, tirštinti, kartoti ir dauginti tikrovę, taip grąžindamas mimezės klausimus į vizualiosios kultūros diskursą.

Šios disertacijos objektas yra mimezės dinamika šiuolaikiniame mene, todėl analizė pradedama nuo fizinio ir fizikinio veidrodinio atspindžio kūriniuose – spontaniška mimezė, tuomet fotografija aptariama kaip fiksuotas tikrovės atvaizdas – stabilizuota mimezė, vėliau panyrama į šiuolaikybės ekranus – taki mimezė, ir galiausiai užbaigiama garuojančiu tikrovės įspaudu – laki mimezė. Tokia seka formuojama teorinės slinkties retorika ir mimezės kaita grindžiama aktyvuojančius paviršius įdarbinančių vizualaus meno kūrinių interpretacija.

Svarstoma, kad būdraujantis atvaizdas kaip (ne)fiksuojanti laikmena reiškiasi aktyvuojančiuose paviršiuose kaip vienas šiuolaikybės aspektų, šiuolaikiniame mene funkcionuojantis kaip kraštutinė nutylėtos, bet patiriamos mimezės raiška, padauginanti suvokiamą tikrovę ir stiprinama laikiškumo ir vis praeinančios dabarties patyrimo.

Nagrinėjant mimezės apraiškas, įvairiomis formomis „tikrove įkraunamus“ kūrinius ir jų prasmes, disertacijoje išryškinamas neužčiuopiamų, efemeriškų būdraujančių atvaizdų aktyvumas. Šis tyrimas siūlo persvarstomą mimezės, kuri šiuolaikybėje tapo kaiti, koncepciją, liudijančią takios ir lakios mimezės apytaką ir įsitvirtinimą šiuolaikiniame mene.

Disertacija

Vaida Ragėnaitė 

2024 m. birželio 20 d.

„Patriotizmo ir pilietinio pasipriešinimo motyvai Lietuvos XIX amžiaus dailėje: Kanuto Rusecko atvejis“

Vadovai: doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė (2017-2023), prof. dr. Helmutas Šabasevičius (2023-2024)

Kanutas Ruseckas. Pjovėja. 1844. Aliejus, drobė. 45x33. LNDM

Viltis atkurti buvusią valstybę – Abiejų Tautų Respubliką – visą XIX a. išliko nemari, Lenkijos ir Lietuvos visuomenės pilietinį pasipriešinimą skatinanti idėja. Pastangos atgauti nepriklausomybę peraugo į 1794 m. Tado Kosciuškos, 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimus. Šios ginkluotos kovos neišlaisvino nei Lenkijos, nei Lietuvos, tačiau ugdė patriotizmą ir neblėstantį ryžtą atgauti laisvę. Stiprėjant okupacinės valdžios vykdomoms represijoms išaugo meno vaidmuo. Poemos ir paveikslai tapo ginklais kovojant su imperine rusinimo politika.

Vaidos Ragėnaitės disertacijoje per Kanuto Rusecko atvejo tyrimą išryškėja kaip dailės kūriniuose sukurtuose po numalšinto 1830-1831 m. sukilimo buvo užkoduotos slaptos simbolinės reikšmės, reprezentuojančios patriotizmo ir pilietinio pasipriešinimo idėjas.

Disertacija

Paulius Petraitis (LKTI)

2024 m. birželio 18 d.

„Intermedialumas ir įtinklintų prasmių kūrimas šiuolaikinėje Baltijos šalių meninėje fotografijoje“

Vadovė doc. dr. Odeta Žukauskienė

Vytautas Kumža, “Did I?”, 2022. Archival ink-jet print, door chain, screws, aluminum frame. 50x40cm

Disertacijoje tiriama šiuolaikinė Baltijos šalių meninė fotografija, daugiausia dėmesio skiriant dviems tarpusavyje susijusiems veiksniams: intermedialumui ir įtinklintų prasmių kūrimui. Apžvelgiant 2013-2023 m. laikotarpį, nagrinėjamos reikšmingos fotografijos transformacijos, kurias formavo skaitmeninės ir tinklinės technologijos. Šiame kontekste analizuojama, kaip šiuolaikinės fotografijos praktikai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje orientuojasi ir kuria naujoje terpėje.

Nužymint medijos raidą nuo tradicinių (dokumentinių) šaknų iki įtinklintos vaizdų kultūros, tyrime išryškinamas perėjimas nuo klasikinės prie tinklinės prasmių kūrimo paradigmos. Lyginant šiuolaikines intermedialias prasmių sistemas su tradiciniais prasmės kūrimo būdais, disertacijoje pabrėžiamas algoritmų ir skaitmeninių platformų vaidmuo formuojant dabarties atvaizdų suvokimą ir interpretavimą, kartu atskleidžiant daugialypę technologijų ir meninės raiškos sąveiką šiuolaikinėje fotografijoje. Disertacija siekia prisidėti prie fotografijos teorijos, menotyros ir vizualumo studijų laukų plėtotės, atskleidžiant niuansuotą intermedialių meno praktikų dinamiką. Taip pat siekiama plėsti supratimą apie tai, kaip šiuolaikiniai Baltijos šalių fotografijos menininkai įsitraukia į globalius meno diskursus ir kritiškai juos reflektuoja kūryboje.

Disertacija

Dainius Junevičius (LKTI)

2023 m. spalio 20 d.

"XIX amžiaus VI–IX dešimtmečio (šlapiojo kolodijaus laikotarpio) Lietuvos fotografija ir ją determinuojantys socialiniai faktoriai"

Vadovė dr. Jolita Mulevičiūtė

Iliustracija: P-5. Būrelis žmonių stebi akrobatą ant lyno. Tolumoje Žaliakalnis, kairėje kadro dalyje pastatas L. Sapiegos g. 3. Kaunas, apie 1878, J. Bžozovskio ateljė. Iš privačios kolekcijos.

Disertacijoje tirtas po dagerotipijos sekęs fotografijos istorijos etapas, kuomet nuotraukos buvo daromos šlapiojo kolodijaus metodu. Nuotraukas jau buvo galima dauginti nuotraukas nedideliu tiražu, tačiau dėl brangumo jos buvo prieinamos vis dar ribotam vartotojų ratui. Tai ribojo fotografų komercinį pajėgumą, lėmė nuotraukų plitimo, pritaikymo ir naudojimo galimybes, sąlygojo ikonografinį vaizdų diapazoną.

Pagrindinis tyrimo objektas yra visos šlapiojo kolodijaus būdu Lietuvoje padarytos nuotraukos bei jų kūrėjai ir fotografų darbą sąlygoję socialiniai faktoriai.

Tyrimą galima laikyti socialine fotografijos istorija. Fotografija tirta kaip atviras, kompleksinis kontekstinis reiškinys, apimantis technologinius ir socialinius aspektus. Tyrimui naudoti lyginamosios analizės ir ikonografiniai metodai, plačiai taikyta empirinė ir faktografinė prieiga.
Atliekant darbą panaudoti anksčiau Lietuvoje netyrinėti užsienio šalių (Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Prancūzijos) fondai. Tai leido identifikuoti ir pirmą kartą paskelbti fotografijos ir etnografijos istorijai svarbią unikalią ikonografinę medžiagą, į mokslinių žinių lauką įtraukti naujus rašytinius šaltinius ir vaizdinius dokumentus.

Trijose disertacijos dalyse nagrinėjama šlapiojo kolodijaus laikotarpio fotografinių portretinių studijų veikla, fotografijos plėtrą lėmę faktoriai, kylantys iš fotografijos ir valdžios santykio (teisinis fotografų veiklos reguliavimas, fotografijos panaudojimas imperinei ideologijai Lietuvoje skleisti, valstybiniai užsakymai) ir fotografijos atsako visuomenės poreikiams (fotografija ir krašto pažinimas, Vilniaus fotografijų albumai, fotografijos taikymas ūkio ir technikos pažangos dokumentavimui)

Pirmą kartą parengtas išsamus šlapiojo kolodijaus laikotarpiu fotografijos srityje veikusių asmenų sąvadas.

Disertacija

Ieva Blinstrubienė

2023 m. rugsėjo 28 d.

„Vilniaus vienuolynų erdvinių struktūrų kaita XIV a. - XVIII a. pirmoje pusėje natūros tyrimų duomenimis“

Vadovė dr. (hp) Rūta Janonienė

Iliustracija:  Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir Vizičių vienuolynas / J. Bułhak. Vilnius : J. Bulhako foto-atelje, [1912-1915]. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos skaitmeninis archyvas.

Tyrinėjant Vilniaus architektūros paveldą dažnai susiduriama su menku ikonografinių šaltinių išlikimu. Unikalius miesto pastatų materijos sluoksnius skaityti padeda architektūros natūros tyrimai, kurie kartu su polichromijos, archeologijos tyrimais papildo dažnai negausius istorinių šaltinių duomenis ir kai kuriais atvejais yra vienintelis tyrimo būdas. Disertacijoje, remiantis natūros tyrimų duomenimis, analizuojama vienuolynų architektūrinių kompleksų, reikšmingos miesto pastatų tipologinės grupės, erdvinių struktūrų kaita nuo jų statybų iki XVIII a. pradžios. Darbe išanalizuoti ir apibendrinti Vilniaus senamiesčio teritorijoje įsikūrusių vienuolynų natūros tyrimai, šios analizės pagrindu ieškoma nuolat vykusios šių kompleksų kaitos dėsningumų, bendrumų ir skirtumų ne tik kaip izoliuotos tipologinės grupės, bet ir kaip miesto struktūros dalies, įtakojusios jos pokyčius.

Disertacija

Jurij Dobriakov

2022 m. gruodžio 21 d.

„Naujųjų medijų meno diskurso raida Lietuvoje XX a. 10-ajame – XXI a. 2-ajame dešimtmetyje“

Vadovė doc. dr. Lolita Jablonskienė

Lietuvos medijų meno retrospektyvos „Laikmenos“ (Nacionalinė dailės galerija, 2021) ekspozicijos vaizdas. Nuotr. Gintarė Grigėnaitė

Meno, mokslo ir technologijų sąveika bei tinkliniu bendruomeniškumu ir sociopolitiniu aktyvizmu paremtas naujųjų medijų menas nėra patogus menotyrinės analizės objektas. Šis meno laukas turi ilgą ir turtingą istoriją, platų institucijų, iniciatyvų ir neformalių bendruomenių tinklą bei gausų teorinį diskursą, tačiau beveik visuomet buvo ir tebėra mažai matomas instituciniame šiuolaikinio vizualiojo meno lauke bei menotyros akiratyje. Galima teigti, kad tai paralelinis meno pasaulis, egzistuojantis uždaroje autonominėje ekosistemoje ir daugeliu atvejų reflektuojantis pats save. Dėl šios priežasties naujųjų medijų meno diskursui dažnai trūko objektyvesnio kritinio žvilgsnio iš šalies – menotyrininkai, komentavę naujųjų medijų meno reiškinius, susidūrė su žodyno vartojimo iššūkiais. Savo ruožtu tokio meno propaguotojai, siekę jo legitimacijos, kartu stengėsi atsiriboti nuo esą hegemoninės tradicinių meno institucijų ir rinkos sistemos, dar labiau didindami diskursyvią atskirtį. Lietuvoje tokio dialogo trūkumo ar ignoravimo rezultatu tapo tai, kad naujųjų medijų menas, XX a. pabaigoje trumpam sudominęs meno gyvenimo stebėtojus daugiausia formaliu naujumu, o XXI a. 1-ojo dešimtmečio viduryje tapęs specifinei bendruomenei aktualiu reiškiniu su išplėtotu diskursu, po dviejų dešimtmečiu liko marginalizuotas Lietuvos šiuolaikinio meno istorijoje ir beveik nebeegzistuojantis kaip gyva, reflektuojama, su tarptautiniais procesais sinchronizuota praktika. Diskurso nuslopimą lėmė ir globalūs technologinės raidos veiksniai. Naujųjų medijų menas kaip autonominė sritis sėkmingai egzistavo, kol skaitmeninės ir tinklo technologijos nebuvo visuotinai paplitusios, tad menininkai galėjo atskleisti platesnei publikai nematomus jų mechanizmus ir veikti kaip „vizionieriai“, siūlantys demokratiškesnės ir kūrybiškesnės ateities pažadą. Tačiau šių technologijų naudojimui išplitus visuose visuomenės sluoksniuose bei tapus rutinišku, technoutopinės vizijos neteko aktualumo, o jų vietą užėmė mažiau vienareikšmiški technologijų poveikio motyvai naujesnėse postskaitmeninio meno formose.

Disertacija

Marius Armonas (LKTI)

2022 m. rugsėjo 23 d.

„Šiuolaikinis instaliacijos menas Lietuvoje: posthumanistinė perspektyva“

Vadovė vyresn. m. d. dr. Erika Grigoravičienė

Instaliacijos meno diskurse žiūrovas dažnai yra vertinamas kaip centrinė kūrinio figūra, o jo dalyvavimas, kaip esminė kūrinio sąlyga. Tačiau 2-ajame XXI a. dešimtmetyje pastebimas tendencingas daiktų, gyvų organizmų ir skaitmeninių technologijų įtraukimas į meno kūrinius, o ir menininkai, tyrinėdami įvairius materialumus, kryptingai svarsto santykį tarp žmonių ir ne žmonių, gamtos ir kultūros. Tai skatina pergalvoti, kaip ir su kuo
bendradarbiaujant šiandien kuriamas instaliacijos menas, kaip jis suvokiamas ir patiriamas. Tam įgyvendinti kaip metodologinis tyrimo įrankis pasitelkiama posthumanistinių teorijų prieiga, leidžianti kritiškai įvertinti antropocentristinę pasaulėžiūrą ir kvestionuoti žmogaus galios pozicijas. Tyrime nagrinėjami XXI a. 2-ojo dešimtmečio instaliacijos meno bruožai, modeliai ir atvejai siekiant atnaujinti žvilgsnį į šią meno rūšį dėmesį perskirstant instaliacijų objektams, gyviems organizmams, technologiniams elementams. Remiantis posthumanistine logika, žiūrovą siūloma laikyti tik dar vienu instaliacijos komponentu, o ir patį kūrinį matyti ne tik kaip pasyvių medžiagų, kuriuos menininkas suvaldo, rinkinį, bet kaip bendrą instaliaciją kuriančių elementų kolektyvą, kurie savo materialumais veikia vieni kitus ir sudaro kūrinio visumą. Tyrime remiamasi hipoteze, kad instaliacijos meno kūriniai gali būti vertinami kaip posthumanizmo filosofinių teorijų pirmavaizdis, nes juose įvykstantys realūs žmonių ir daiktų, gyvų organizmų ir technologijų susitikimai skatina savęs ir nežmogiškojo kito būties ir pažinimo refleksiją bei esamo santykio rekonfigūraciją.

Disertacija

Narius Kairys

2022 m. gegužės 13 d.

"Tarp etnografijos ir fikcijos: Šarūno Barto ir Aleksejaus Fedorčenkos filmai"

Vadovas prof. dr. Nerijus Milerius

Kadras iš Šarūno Barto filmo "Mūsų nedaug".

Ilgą laiką antropologės ir antropologai, bijodami diskredituoti savo mokslinį autoritetą, kurdami etnografinius filmus, siekė išvengti to, ko siekia bet kuris filmas – plačiąja prasme meniškumo. Ilgainiui, atsiradus supratimui, kad daugelis ankstesnių prielaidų apie mokslinę tiesą yra kvestionuotinos, ankstesnis reikalavimas etnografiniams filmams tapti moksliškesniais arba persivadinti menu nustojo buvęs aktualus. Dar daugiau: jei ilgą laiką etnografinis kinas buvo griežtai asocijuojamas su dokumentinio kino praktikomis, XXI a. antropologai(-ės) ėmė svarstyti apie naratyvinio ir netgi vaidybinio kino, kurio pagrindas yra fikcija, galimybę užčiuopti ir perduoti žiūrovams(-ėms) kitų kultūrų simbolines struktūras bei žinias ir sukurti sąlygas jusliniam kitos kultūros patyrimui. Siekiant atsakyti į klausimą, ar filmus, kurių pagrindas yra fikcija, nors jų nagrinėjamos temos ir problematika iš esmės atitinka etnografiniam kinui keliamus lūkesčius ir reikalavimus, o sukūrimo aplinkybės iš principo primena antropolog(i)ų darbo metodus, gali būti traktuojami kaip etnografinio kino pavyzdžiai, disertacijoje yra analizuojami Šarūno Barto filmai „Tofalarija“ (1986) ir „Mūsų nedaug“ (1996) bei Aleksejaus Fedorčenkos filmai „Šošo“ (2006), „Startos“ (2010) ir „Dangiškos pievų marių žmonos“ (2012). Šių filmų analizė leidžia pažvelgti į etnografinio kino kūrimo strategijų potencialą ir ribotumą. Tai savo ruožtu sukuria prielaidas toliau diskutuoti apie glaudesnius meno ir mokslo mainus bei kitonišką etnografinio kino sampratą, kuri nesiremtų tik dokumentinio kino tradicija ir pačių antropolog(i)ų kuriamais filmais.

Disertacija

Evelina Bukauskaitė

2021 m. spalio 5 d.

„Žydų meninis gyvenimas Lietuvoje 1919-1940 m.: tarp autonomijos ir integralumo“

Vadovė: Vyriausioji m. d., dr. (hp) Laima Laučkaitė-Surgailienė

1929 m. Kaune surengtos pirmos grupinės Lietuvos žydų dailininkų parodos katalogo viršelio fragmentas, KTUB

Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, kurios laikinąja sostine 1919 m. tapo Kaunas, modernios žydų, kaip ir lietuvių, kultūros pamatai buvo statomi iš naujo. Naujai susiformavusioje Lietuvos valstybėje antra pagal dydį laikinosios sostinės bendruomenė užsiėmė savo kultūrinio gyvenimo kūrimu ir identiteto paieškomis. Dailės srityje koreliavo bandymai įsilieti į bendrą Lietuvos meninį gyvenimą ir vidinių bendruomenės poreikių tenkinimas. Žydų dailė iki šiol pažįstama vienpusiškai, vyrauja žydų dailininkų veiklos ir kūrybos analizė integracijos į bendrą šalies kultūrą aspektu. Dėl šios priežasties Lietuvos dailėtyroje suformuotas tarpukario Lietuvos žydų dailės vaizdas ir jo kontekstai yra neišsamūs, daugelis kūrėjų ir dailės įvykių liko paraštėse arba yra visai nežinomi. Tai pasakytina ne tik apie žydų bendruomenės reikmėms skirtą dailę ir jos kūrėjus, bet ir apie iš Lietuvos išvykusių vietinių žydų dailininkų veiklą užsienyje.

Žydų dailės gyvenimas Lietuvoje, kaip atskiras ir unikalus procesas, patyręs pakilimų ir atoslūgių, taikęsis prie politinių ir istorinių realijų, sugėręs ir atspindėjęs platų įtakų spektrą, buvo daugiabriaunis ir margas. Jo punktyrinis pažinimas neleidžia pamatyti bendro vaizdo, kaip visumos, kaip savito tarpukario Lietuvos kultūrinio gyvenimo elemento. Šis pažinimas teikia galimybę naujai pažvelgti į meninių idėjų ir įtakų, meno organizatorių ir dalyvių migraciją, jis svarbus ne tik žydų kultūros, bet ir bendrajai Lietuvos kultūros istorijai.

Eglė Bagušinskaitė

2021 m. spalio 1 d.

„Baldų gamyba Vilniuje XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje: tarp amatų ir pramonės“

Vadovė: dr. Dalia Klajumienė

Spinta, dekoruota liūtų galvomis, Nalšios muziejus, inv. Nr. IE-608, fot. E. Bagušinskaitė, 2019 m.

Lietuvos istoriografijoje iki šiol nebuvo detalaus ir nuoseklaus žvilgsnio, analizuojančio baldus gaminusių amatininkų veiklą, ugdymą, jų dirbinius bei vietinės fabrikinės baldų produkcijos atsiradimą ir pobūdį. Pastebėtina, kad vis dar trūksta ir interjerų istorijos tyrimų. Iš dalies užpildant šią spragą, disertacijoje gilinamasi į pasirinktą temą – baldų gamybos istoriją. Disertacijos tyrimo tikslas – parodyti XIX a. II pusės – XX a. pradžios baldų gamybos raidą Vilniaus mieste, išskiriant amatininkiškosios ir pramoninės gamybos segmentus. Metodologine prasme darbas reikšmingas tuo, jog baldų gamyba tiriama kompleksiškai, analizuojama kaip platesnio materialiosios kultūros reiškinio dalis. Tyrime itin svarbus empirinių duomenų rinkimas ir analizavimas, pasitelkta socialinė meno istorija, formalioji analizė bei teorinė rekonstrukcija, taip pat lyginamasis metodas, iš dalies taikomas prozopografinis metodas.

Disertacijos tekste ir prieduose pateikiama daug naujos faktografinės medžiagos – pristatomi Vilniaus meistrų ir baldų fabrikų produkcijos pavyzdžiai, keliamos jų identifikavimo ir autorystės problemos, sudaryti amatininkų sąrašai. Lietuvos istoriografijos kontekste šis baldų gamybos tyrimas aktualus, nes parodo amatininkiškosios ir fabrikinės gamybos tarpusavio sąveiką, koreguoja nusistovėjusį stereotipinį įsivaizdavimą apie visuotinį tradicijos pasikeitimą XIX a. atsiradus naujam gamybinių santykių tipui. Taip pat papildo žinias apie XIX a. II pusės – XX a. pradžios amatų vystymosi ir jų modernėjimo procesus, fabrikinės produkcijos atsiradimą ir plitimą, atskleidžia ekonominių ir socialinių pokyčių, modernizacijos įtaką baldų gamybai ir dizainui.

Marius Daraškevičius (LKTI)

2021 m. birželio 30 d.

„Valgomojo modernėjimas Lietuvos dvaruose XVIII a. viduryje – XX a. pradžioje“

Vadovė: doc. dr. Rasa Butvilaitė

XVIII a. vid.–XX a. pr. dvarų sodybų interjerų istorinės raidos tyrimų, kuriuose būtų gilinamasi į rūmų vidaus erdvę tiek funkcijos, tiek planinės sandaros ir formų aspektais, Lietuvos menotyroje nėra. Dėmesys dažniausiai telkiamas į dvarų architektūros bendrųjų bruožų (pastatų tūrių, stiliaus raidos, sodybų erdvinės struktūros) tyrimus. Tai paskatino disertacijoje kelti dvarų interjero modernėjimo klausimą siauresniu aspektu, gilinantis į vieną dėmenį – aukščiausiojo sluoksnio kilmingųjų dvarų sodybų rūmų patalpą – valgomąjį. Disertacijos tyrimo tikslas – rekonstruoti valgomojo erdvės struktūrą ir vaizdą dvarų modernėjimo procesų XVIII a. vid.–XX a. pr. kontekste. Darbe tiriamos valgomojo atsiradimo, paplitimo ir kaitos priežastys, patalpos planavimo, formos, sandaros, įrangos ir dekoro raida XVIII a. II p.–XIX a. I pusėje. Objekto tyrimai papildo Lietuvos bajorijos kultūros raidos panoramą. Šio mikroistorinio tyrimo prieigomis pasirinkti monadų ir nuorodų metodai, socialinė dailės istorija, taikyti istoriografinio, faktografinio tyrimų metodai bei lyginamoji analizė. Naujai surasti duomenys bei jų pagrindu padarytos įžvalgos skatina plačiau pažvelgti į rūmų planavimo ir dekoravimo reiškinius, užsakovų gyvensenos, kultūrinių ir socialinių kontaktų klausimus. Žvelgiant iš regioninės dailės ir architektūros istorijos perspektyvos disertacija reikšminga tuo, kad aprėpia Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos valstybėse esančius buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarus, susieja juos į bendrą kultūrinės tradicijos visumą. Lietuvos dailėtyros lauke tyrimas svarbus tuo, kad permąsto dvarų modernėjimo procesus Lietuvos istorinės-socialinės raidos ir platesniame Europos modernėjimo procesų kontekstuose, analizuoja jų socialinį, politinį, kultūrinį kontekstus ir tai, kaip juos atliepė kasdienė namų aplinka, konkrečiu atveju – valgomasis. Tikimasi, kad šis tyrimas bus ir praktinė pagalba dvarų sodybų valdytojams bei paveldo specialistams.

Monika Krikštopaitytė

2020 m. lapkričio 20 d.

„Autoportretas ir autoportretiškumas XX a. II p. – XXI a. pr. Lietuvos dailėje“

Vadovė: prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė

Nuotrauka: Konstantinas Bogdanas, Identifikacija. Tėvas ir sūnus, 2000, fragmentas, 22,5 x 18, fotografavo Gintautas Trimakas, aut. nuos.

Dabarties vaizdinės informacijos srautai socialiniuose tinkluose, reginių prisodrinta žiniasklaida ir asmenukių (selfių) kultūra į užmarštį nustūmė ne tokius ir tolimus laikus, kai žmogaus atvaizdas fotografijoje brangintas kaip retas ir unikalus praeities liudytojas, o perkeltas į meno kūrinį sietas su privilegija. Tyrimą provokavo noras atrasti dėmenis ir dėsningumus, siejančius šiandienos autoatvaizdų įvairovę su dailės ir istorijos reiškiniais, išsiaiškinti galimas prieigas ir suprasti dailininko savivokos plėtotės eigą Lietuvos kontekste.

Disertacijoje domimasi menininko savivaizdžio įkūnijimu dailės kūrinyje, analizuojamos jo formos ir reikšmės. Laikomasi nuostatos, kad tradicinis autoportretas yra sąmoningas ir atviras autoriaus pasirinkimas pristatyti save. Tačiau autoportreto struktūra pasireiškia ir kitokio tipo kūriniuose, kuriuose svarbi autoportretiškumo problematika. Šiame darbe tiriama, kaip tradicinio ir netradicinio autoportreto kūrėjai konstruoja savo įvaizdį, kas lemia dailininko savęs suvokimo ir rodymo formas, kokias ryškiausias socialines ir kultūrines aplinkybes autoportretiškų kūrinių analizė leidžia identifikuoti. Disertacijoje keliama hipotezė, kad šiuolaikiniame mene autoportreto žanras pakito: kūrėjo atvaizdas virto manipuliatyviu dariniu, kuris palaipsniui tarsi atplyšo nuo autoriaus socialinio tapatumo įtvirtinimo poreikio, dominavusio Lietuvos dailininkų autoportretuose XX a., ir aprėpia platesnį reikšmių spektrą.

Šio darbo tikslas yra ištirti, susisteminti ir interpretuoti autoportreto ir autoportretiškumo raiškos plėtotę vėlyvojo modernizmo ir šiuolaikinėje Lietuvos dailėje, atsižvelgiant į dailininko padėties visuomenėje kaitą ir įvairių jo ar jos asmeninio bei socialinio gyvenimo aplinkybių nulemtą savivaizdžio raidą.

Disertacija

Dainius Labeckis

2020 m. spalio 16 d.

„Sodų menas kaip romantizmo raiškos erdvė: Lietuvos dvarų sodų ir parkų estetika XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pusėje“

Vadovė: doc. dr. Rasa Butvilaitė

Dvarų sodai ir parkai, kuriems disertacijoje skiriamas pagrindinis dėmesys, tapo viena svarbiausių romantizmo raiškos, visų pirma idėjų meninės realizacijos erdvių. Romantizmas įvairiais pavidalais pasireiškė XVIII a. pabaigos–XIX a. I pusės kūrėjų – sodo idėjos vystytojų darbuose: literatūroje, architektūroje, hortikultūroje, dailėje. Apšvietos epochos ir romantizmo kultūrinėje terpėje formavosi Lietuvos parkų verčių savitumas ir vietinė tradicija.

Disertacijoje nagrinėjami romantizmo raiškos būdai, atspindžiai Lietuvos sodų ir parkų estetikoje tiriamuoju laikotarpiu bei susiję klausimai. Pagrindiniai problemos aspektai, aktualūs tyrimui: reiškinio ištakos, jo sklaidos kultūrinės, geografinės erdvės, vietiniai ir europiniai kontekstai, formavimosi kryptys, tendencijos ir etapai aptariamuoju laikotarpiu, svarbios parkų ypatybės ir veiksniai, lėmę jų savitumą, vyraujantys ir individualūs formos bruožai, simbolika, gamtos ir meno (architektūros) santykis parko estetikoje. Disertacija paremta įvairiais istorijos šaltiniais bei istorinių parkų paveldo tyrimu. Orientuojamasi visų pirma į pilniau išlikusius arba išsamiau dokumentuojamus parkus, tačiau pagal aplinkybes naudojama ir kitų objektų medžiaga. 

Šiuo tyrimu siekiama aktualizuoti Lietuvos sodų meną, integruoti jo ištakas į kultūros istoriją, bent iš dalies užpildyti istoriografijos spragas ir pakoreguoti tolesnių tyrimų perspektyvas, turint omenyje, kad parkų paveldo tema visada bus aktuali kultūrai ir tuo pačiu sunkiai išsemiama mokslui.

Disertacija

Aistė Bimbirytė-Mackevičienė (LKTI)

2019 m. spalio 4 d.

"Vakarų Europos dailė Lietuvos kolekcijose XIX amžiuje ir grafas Vladislovas Tiškevičius"

Vadovė: dr. (hp) Laima Surgailienė

Apibendrinamojo pobūdžio sintetinių tyrimų, kuriuose būtų gilinamasi į Lietuvoje buvusių rinkinių, ypač suformuotų užsienio dailės pagrindu, atsiradimą, turinį, vyraujančias tendencijas bei skonio pokyčius Lietuvos menotyroje beveik nėra. Meno kolekcijos paprastai tiriamos tik iš mecenavimo perspektyvos. Tai paskatino disertacijos objektu pasirinkti XIX a. Lietuvos dvaruose egzistavusius Vakarų Europos dailės rinkinius, konkrečiai – tapybos kūrinių kolekcijas, jų suformavimo aplinkybes bei konkretų Vladislovo Tiškevičiaus kolekcijos atvejį.

Tyrimo tikslas – remiantis XIX a. Lietuvoje egzistavusių Vakarų Europos dailės rinkinių turinio suformavimo aplinkybių analize apibendrinti to meto vietos aristokratijos santykį su užsienio dailės objektais ir įvertinti Lietuvos kolekcijas Vakarų Europos kolekcionavimo kontekste. Darbe apžvelgiama senosios, t. y. XIV–XVIII a., dailės vertinimo kaita Vakarų Europoje XIX amžiuje, XIX a. Lietuvoje egzistavusių Vakarų Europos dailės rinkinių, privačių dvarų bibliotekų, viešai skelbtų kultūrinio pobūdžio tekstų turinys, atskleidžiamos Lietuvos kolekcininkų paskatos, įtakos ir galimybės įsigyti kūrinių užsienyje, nušviečiama kolekcionavimo raida XIX-XX a. pradžios Lietuvoje ir ją lėmusios aplinkybės.

Pagrindiniai uždaviniai suponavo istoriografinio metodo taikymą, naudotas ir faktografinis tyrimas bei lyginamoji analizė, taip pat socialinės dailės istorijos metodologija, nukreipta į dailės funkcionavimą visuomenėje. Pasitelktas ir atvejo studijos metodas, kuriuo naudojantis atskleidžiamas Vladislovo Tiškevičiaus kolekcionavimo reiškinio tipiškumas ir kolekcionavimo tradicijos Lietuvoje epilogas.

Darbas reikšmingai papildo lietuviškos kolekcionavimo istoriografijos nišą. Naujai surasti duomenys bei jų pagrindu padarytos įžvalgos skatina plačiau pažvelgti į kolekcionavimo reiškinį, kolekcininko asmenybę, rinkinius formavusių asmenų pasirinkimų priežastis, skatina atvejo studijas vertinti kontekstualiai, kaip charakteringu epochos bruožu tapusio reiškinio dalį. Šis darbas prisideda prie pastangų mažinant dvarų kultūros atskirtį, kuri neretai tebejuntama konstruojant lietuviškąją tapatybę. Kartu greta dar egzistuojančio XIX a. Lietuvos kaip izoliuoto krašto įvaizdžio disertacija skatina pažvelgti ir į kitą, europietiškąjį to meto kultūros elementą. Tokiu būdu šis tyrimas aktualizuoja Lietuvos atminties institucijose saugomą dailės paveldą, paaiškina jo buvimą.

Laura Petrauskaitė (LKTI)

2019 m. kovo 8 d.

„Matas Menčinskas ir jo amžininkai: menininkų migracijos reikšmė 20 a. pirmos pusės Lietuvos dailės modernizacijai“

Vadovė: prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė

Nuotrauka: Matas Menčinskas prie savo kūrinių Buenos Airėse, apie 1930-1933. Fot. J. Pinkevičiaus. Lietuvos dailės muziejus, inv. nr. Fi-1627.

Transatlantinė 20 a. pradžios ir tarpukario Lietuvos menininkų migracija – nei tarptautiniu, nei nacionaliniu mastu nenagrinėtas reiškinys. Tai paskatino disertacijoje kelti menininkų migracijos ir jos reikšmės Lietuvos dailės modernizacijai klausimą. Pagrindinis analizės objektas – skulptoriaus Mato Menčinsko (1897–1942), beveik tiek pat laiko aktyviai kūrusio Pietų Amerikoje ir Lietuvoje, biografija ir kūryba. Disertacijos tikslas – ištirti Menčinsko bei jo amžininkų menininkų transatlantinę migraciją, jos priežastis, tikslus, kryptis, tipus, aplinkybes, istoriją, rezultatus, atskleisti ją kaip kultūrinį ir socialinį fenomeną, nulemtą Lietuvos modernizacijos ir savo ruožtu prisidėjusį prie jos. Darbe analizuojamas migracijos poveikis dailininko savimonei, socialiniam statusui, profesinei tapatybei ir kūrybai. Išplečiamas Menčinsko kūrybinio palikimo interpretacijų laukas. Atvejo studijos fone atskleidžiamos bendrosios Lietuvos visuomenės ir kultūros raidos tendencijos. Šis tarpdalykinis tyrimas plėtojamas susisiejančiame menotyros, istorijos ir sociologijos disciplinų lauke. Pagrindinėmis tyrimo prieigomis pasirinkta kontekstinė biografistika, socialinė dailės istorija, kultūrinių per(si)kėlimų teorija ir diskurso teorija. Žiūrint iš globalios dailės istorijos perspektyvos disertacija reikšminga tuo, kad padeda užpildyti žinių apie kultūrines jungtis tarp Baltijos valstybių, konkrečiau Lietuvos, ir Pietų Amerikos trūkumą. Lietuvos dailėtyros lauke tyrimas svarbus tuo, kad permąsto iš europocentrinės pozicijos sukonstruotą dailės istorijos naratyvą ir į ne Vakarų valstybes žvelgia kaip į lygiavertį „kitą“, analizuoja jų socialinį, politinį, kultūrinį kontekstą ir tai, kaip į jį integravosi Lietuvos menininkai.

Giedrius Gulbinas

2018 m. gruodžio 20 d.

„Socialinės kritikos kaita Lietuvos šiuolaikiniame mene XX–XXI a. sandūroje: ideologinės ir epistemologinės implikacijos“

Vadovė doc. dr. Lolita Jablonskienė

Disertacijoje nagrinėjama Lietuvos šiuolaikinio meno kritinės paradigmos kaita nuo XX a. 9–10 deš. sandūros iki XXI a. 2 deš. ir kritinę menininkų savivoką bei meninę problematiką įtakoję politiniai, socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai visuomeninio gyvenimo veiksniai. Suvokiant XX a. antros pusės socialinę kritiką kaip visuomenės gyvenimą projektuojančio pozityvistinio žinojimo kritiką, siejamą su progresyviomis idėjomis, kuriomis siekiama pakeisti status quo, viena iš socialinės kritikos apraiškų galima laikyti ir šių intencijų turinčias meno praktikas.

Disertacijoje analizuojamos socialinės kritikos transformacijos Lietuvos šiuolaikiniame mene siejamos su politiniais ir intelektualiniais lūžiais: 9–10 deš. sandūra –  Atgimimo laikotarpis, 10 deš. konservatyvaus nacionalizmo ir liberalizmo konkurencija dėl visuomenės ir kultūros raidos vizijos bei 10 deš. pabaigoje prasidėjusi epistemologinė transformacija Lietuvos intelektualiniame ir kultūriniame gyvenime, sietina su XX a. antros pusės Vakarų kritinės socialinės filosofijos idėjų sklaida Lietuvoje.

Šiuolaikinio Lietuvos meno socialinės kritikos aspektas kol kas nėra sistemiškai apibendrintas, nors Vakarų XX a. antros pusės meno istoriografijoje šiam aspektui skiriama ypatingai daug dėmesio. Atsižvelgiant į Lietuvos šiuolaikinio meno tyrimų situacijos ypatumus, ši studija pretenduoja tapti vienu pirmųjų mėginimų sistemiškai analizuoti socialiai kritiškas menines praktikas ir šį fenomeną suformavusias aplinkybes.

Disertacija

Aistė Dičkalnytė

2018 m. gruodžio 14 d.

„Baldininkystė Lietuvoje 1918–1940 metais: unikalaus ir pramoninio dizaino sąveika“

Vadovė dr. Dalia Klajumienė

Fotografija yra iš Šiaulių Aušros muziejaus, inv nr. ŠAM F–FN 10129 (prieinamas internetu ČIA ). Nuotraukoje Broniaus Elsbergo baldų komplektas Kauno Pieno centro rūmams.

Šiandienos tarpukario Lietuvos baldininkystės tyrimai fragmentiški, daugiausia dėmesio skiriama unikaliam, meniniam dizainui, jo stilistinei raiškai, baldų kaip interjerų priklausinių analizei. Vertindami tik šiuo požiūriu neaprėpiame viso vaizdo, nes tai tas metas, kai suklestėjo pramoninė gamyba, nulėmusi ir interjerų modernizaciją. Visa tai paskatino pažvelgti į Lietuvos tarpukario baldininkystės istoriją per unikalaus ir pramoninio dizaino prizmę, ieškant šių dviejų krypčių sąsajų ir galimų sąlyčio taškų. Į disertaciją, siekiant aktualizuoti vilnietišką baldų paveldą kaip reikšmingą mieste gyvenusių ir čia kūrusių baldų gamintojų ir dizainerių palikimą, įtrauktas  ir didžiąją tarpukario laikotarpio dalį aneksuotas ir Lenkijai priklausęs Vilnius. Tad darbe pirmą kartą kompleksiškai atliktas 1918–1940 m. Lietuvos ir Vilniaus baldininkystės raidos tyrimas. Disertacijos tikslas –  ištirti Lietuvos 1918–1940 m. baldininkystės raidą, apimant unikalaus ir pramoninio dizaino baldų projektavimą, gamybą ir sklaidą.

Darbe aptariama tarpukario baldų dizaino stilistinė slinktis nuo tradicijų sekos link modernumo. Pasitelkiant unikalaus dizaino pavyzdžius atskleidžiamos baldų dizaino inovacijos gyvenamuosiuose ir viešuosiuose interjeruose. Taip pat gilinamasi į amatų mokyklų baldžių specialybės veiklos modelį, Vilniaus SBU Dailės fakulteto interjero projektavimo ir dekoravimo discipliną, žymiausių Lietuvos baldų fabrikų ir dirbtuvių bei Vilniaus kooperatyvų veiklą. Pateikiama baldų kainų, populiariausių pardavimo modelių ir reklamų tendencijų apžvalga bei atskleidžiama baldų sklaidos mastas ir ypatumai Lietuvos, Vilniaus ir užsienio parodose ir mugėse. Kaip disertacijos priedas pateikiamas baldų gamintojų katalogas su adresais ir reklaminiais skelbimais.

Disertacija

Karina Simonson (LKTI)

2018 m. lapkričio 30 d.

„Žydų fotografai Pietų Afrikos Respublikoje XX a. 4–8 deš.: Leonas Levsonas ir Eli Weinbergas“

Vadovė vyriausioji m. d., prof. dr. (hp) Aleksandra Aleksandravičiūtė

Fotografijos autorius Eli Weinbergas. Nelsono Mandelos ir Winnie Madikizelos vestuvės 1958 m.

Iki šiol Lietuvoje beveik nebuvo profesionalių dailėtyros tyrimų, susijusių su Afrikos XX–XXI a. meno procesais. Tai rimta ir taisytina spraga, ypač turint omenyje, kiek daug išeivių iš Lietuvos paliko ryškius pėdsakus šiuolaikinėje Pietų Afrikos kultūroje. Ši disertacija nagrinėja pirmosios Pietų Afrikos žydų menininkų imigrantų kartos atstovų Leono Levsono (1883–1968) ir Eli Weinbergo (1908–1981) palikimą: fotografijų atspaudus ir negatyvus, abiejų autorių egotekstus, pasisakymus spaudoje, parodų reklaminę medžiagą bei recenzijas, sakytinę istoriją ir kt. istoriniame, kultūriniame bei sociopolitiniame kontekste.

Daugiausia mokslinių darbų paskelbta apie neeuropinės kilmės atvykėlių integraciją Vakarų kultūroje. Šio tarpdalykinio tyrimo, jungiančio menotyros, žydų studijų ir afrikanistikos patirtis, tarptautinis naujumas ir aktualumas tas, kad aptariama dar labai menkai analizuota, bet opi problema: rytų europiečio, vakarietiškojo tipo vizualinės kultūros atstovo integracija neeuropinėje aplinkoje.

Darbo tikslas – Leono Levsono ir Eli Weinbergo veiklos ir kūrybos analizės pagrindu išgryninti ir susisteminti pagrindines problemas bei galimas tyrimų prieigas, analizuojant menininkų išeivių iš Europos kultūrinę integraciją Afrikos žemyno realijų kontekste. Darbe naudojama pokolonijinė prieiga, atsižvelgiant į Pietų Afrikos istorijos bei kultūros procesų specifiką ir kritiškai įvertinant jos pritaikomumą būtent Levsono ir Weinbergo atvejams. Disertacijoje analizuojama gimtinės atminties problema Pietų Afrikos žydų kūryboje ir jos tyrimuose, aptariami žydų menininkų politinio ir socialinio aktyvumo aspektai, taip pat analizuojamos piktorializmo apraiškos, antropologinės, studijinės fotografijos, socialinės dokumentikos ir fotožurnalistikos strategijos Levsono ir Weinbergo bei kitų Pietų Afrikos fotografų darbuose.

Disertacija

Jurgita Pačkauskienė

2016 m. gruodžio 16 d.

"Metaliniai antkapiniai kryžiai: reiškinys–dirbinys–paminklas"

Vadovė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė

Lietuvoje nėra nė vienos fundamentalios analizės metalinių antkapinių kryžių tema. Kryžius yra būdingiausia Lietuvos antkapinių paminklų forma, o metaliniai, t. y. geležies ir ketaus kryžiai – mažai ištirta, paplitusi memorialinių paminklų rūšis. Metalinis kryžius – krikščioniškosios kultūros ir žmogaus atminimo žymuo – yra ne tik amatininkų ir menininkų kūrinys, bet ir pramoninės dailės objektas, metalo pramonės pažangos reliktas, svarbus sepulkralinio paveldo segmentas ir daiktinis modernėjančios Lietuvos šaltinis, atspindintis visuomenės religinius, estetinius, reprezentacinius poreikius ir materialines galimybes. Tyrimo tikslas – atskleisti metalinius antkapinius kryžius kaip XIX a. pr. – XX a. pr. Lietuvos sociokultūrinį reiškinį.

Disertacija

Ūla Marija Tornau

2016 m. gruodžio 15 d.

"Oficialieji ir kasdieniai sovietinio Vilniaus erdvės naratyvai: Lukiškių mokslo kvartalas"

Vadovė prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė

Disertacijoje tęsiami pokario Vilniaus architektūros istorijos tyrinėjimai, juos papildant naujais aspektais, siūlant kai kurias naujas interpretacijos galimybes. Tyrinėjama svarbi Vilniaus miesto centro dalis – vadinamasis Lukiškių kvartalas. Darbe rekonstruojama Lukiškių kvartalo architektūrinio pertvarkymo pokario metais istorija ir atskleidžiamas atotrūkis tarp ideologizuoto ir realaus miestovaizdžio, viena vertus, nulėmęs šios miesto dalies fragmentišką, mišrų urbanistinį pobūdį, kita vertus, leidžiantis interpretuoti kvartalą kaip sovietinės socialinės utopijos poligoną. Šie dėmenys kūrė hibridišką Vilniaus modernybę, kurios požymiai  mieste atpažįstami iki šiol.

Disertacijoje naudojamos tokios Lietuvos architektūros istoriografijoje kol kas retai taikomos tyrimų prieigos kaip mikroistorija, kasdienybės istorija bei sakytinė istorija. Faktografinį darbo naujumą sudaro išsamus Lukiškių kvartalo kaip modernios urbanistinės visumos tyrimas, į kurį įtraukiami tiek jau žinomi, tiek mažiau tyrinėti teritorijos pertvarkymo planai ir  projektai, tiek šios teritorijos erdvių naudojimo analizė. Šiame darbe Lukiškių kvartalas lokalizuojamas kaip svarbi naujojo sovietinio miesto centro dalis, kuriai buvo numatyta mokslo ir švietimo paskirtis. Darbe pirmąkart detaliai tyrinėjamas teritorijoje formuotas LSSR mokslų akademijos komplekso projektas ir vėlesnės alternatyvios teritorijos vizijos.

Naudojama fotografija: Jaunimo stadionas Vilniuje 1955 m., fotografas Ilja Fišeris, Fišerio archyvas Lietuvos dailės muziejuje.

Disertacija

Indrė Užuotaitė

2016 m. spalio 21 d.

"Veidrodis XVII a. - XX a. pradžios Lietuvoje - kultūros istorijos šaltinis"

Vadovė dr. Dalia Klajumienė

Ši disertacija – pirmasis mokslinis darbas, skirtas išsamiam veidrodžių istorijos tyrimui Lietuvoje. Veidrodis kaip taikomosios dailės kūrinys, atspindėjęs žmogaus kūną, keitė jo savivoką, formavo kasdienius įpročius ir ritualus. Veidrodžių formų ir konstrukcijų kaita, galima sakyti, perkūrė gyvenamosios erdvės dizainą – keitė baldų formas ir jų funkcijas, veikė interjero apšvietimą ir suplanavimą. Disertacijos tikslas – remiantis rašytinių ir ikonografinių šaltinių bei išlikusių istorinių veidrodžių analize, atskleisti veidrodį kaip XVII a.–XX a. pradžios Lietuvos kultūros istorijos šaltinį.

Lietuviškoje istoriografijoje veidrodis buvo pristatytas tik kaip vienas iš stiklo dirbinių arba interjero fragmentas, o detalesnio ir nuoseklaus tyrimo, analizuojančio veidrodžio formų, funkcijų ir vertės kaitą, iki šiol nebuvo. Darbe nustatyta, kokių socialinių sluoksnių atstovai Lietuvoje buvo pagrindiniai veidrodžių naudotojai, kokios pasaulietinių interjerų patalpos ir kodėl papuoštos šiuo išskirtiniu elementu; pateikta Europoje populiariausių veidrodžių tipų ir jų pritaikymo lietuviškuose interjeruose analizė; atskleistas veidrodžio importo ir gamybos santykis bei svarbiausi šią veiklą vykdę asmenys, šeimos ar subjektai.

Naudojama fotografija iš grafui Stanislovu Kazimierui Kosakovskiui priklausiusio albumo Nr. 7. Vaitkuškis, 1895 m., ČDM FDS Ta 5196, fot. 19 (485)

Disertacija

Lijana Birškytė-Klimienė (LKTI)

2016 m. spalio 14 d.

"Šv. Onos kultas ir atvaizdai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų bažnyčiose"

Vadovė vyresnioji m. d., dr. Dalia Vasiliūnienė

Šv. Onos kultas ir jo raiška LDK kultūroje, remiantis vaizdavimo tradicija ir pasitelkiant skirtingas mokslo šakas – menotyrą, religijotyrą, kultūros istoriją bei archeologiją, lig šiol nebuvo tyrinėti. Disertacijos tyrimo objektai yra šv. Onos kultas LDK katalikybėje ir jo vizualinė išraiška – šv. Onos atvaizdai, jų įvairovė bažnytinėje dailėje ir katalikiškoje aplinkoje.

Darbo tikslas – remiantis rašytiniais, spausdintais bei vaizduojamaisiais šaltiniais atskleisti šv. Onos kulto raidos ypatumus LDK, išsiaiškinti katalikiškuosius šv. Onos vaizdavimo ir pamaldumo santykių aspektus LDK religinėje kultūroje.

Disertacijoje pristatyta pamaldumo šv. Onai istorija: nustatytos kultą skleidusios bažnytinės institucijos, organizacijos, aptartos labiausiai paplitusios pamaldumo formos, išanalizuoti šv. Onos ikonografiniai tipai Lietuvos bažnyčių tapyboje ir skulptūroje. Remiantis europine patirtimi ir atsižvelgiant į Lietuvos paveldo visumą suformuota svarbiausių šv. Onos atvaizdų LDK tipologija, tyrinėta skirtingų šv. Oną vaizduojančių ikonografinių tipų paplitimo dinamika įvairiais laikotarpiais.

Disertacija

Ieva Burbaitė

2016 m. balandžio 22 d.

"Lietuvos moterų dailininkių draugijos (1938-1940) veikla ir jos kontekstai"

Vadovė prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė

1938 m. įkurta Lietuvos moterų dailininkių draugija ir pirmosios grupinės moterų dailės parodos Kaune (1937, 1940 m.) buvo gana vėlyvi reiškiniai. Kyla klausimai, kodėl moterims prireikė kurti atskirą organizaciją, juk nuo 1935 m. sėkmingai veikė Lietuvos dailininkų sąjunga, kurioje dalyvavo ir vyrai, ir moterys? Kokie dailės organizacijų modeliai dominavo tarpukario Lietuvoje ir kuo moterų draugija išsiskyrė? Kokias kūrybines perspektyvas dailininkių organizacija suteikė moterims, ir ar priklausymas draugijai lėmė dailininkių profesinės savivokos raidą? Kokie buvo Lietuvos moterų dailininkių draugijos veiklos rezultatai? Kaip dailininkių draugiją vertino amžininkai, kokios buvo vėlesnių tyrėjų išvados ir kokios aplinkybės paskatino dar kartą sugrįžti prie vienintelės tarpukariu veikusios moterų meninės draugijos istorijos? Disertacijoje ieškoma atsakymų remiantis tarptautiniu moterų judėjimo kontekstu bei gilinantis į vietinio dailės gyvenimo ir moterų judėjimo būklę, išryškinant aktyviausių narių asmeninį indėlį į Lietuvos moterų dailininkių draugijos funkcionavimą. Disertacijos tyrimo objektas – Lietuvos moterų dailininkių draugija (1938–1940), jos veikla, kuri aprėpia draugijos programą, jos įgyvendinimą grupinės veiklos formomis ir individualia draugijos narių kūryba, ir tos veiklos rezultatai.

Disertacija

Rasa Antanavičiūtė

2015 m. gruodžio 18 d.

„Politinės galios simboliai Vilniaus viešojoje erdvėje 1895-1953 metais“

Vadovė prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė

Disertacijoje rekonstruojama ir analizuojama dabartinio miesto centro viešosios erdvės politinio ženklinimo istorija XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje. Darbe tiriami devynių politinių režimų įgyvendinti arba suplanuoti materialiniai ženklai (urbanistiniai miesto pertvarkymai, paminklai, ideologiškai reikšmingi pastatai ir jų genezė), simboliniai ženklai (materialinių ženklų projektų konkursai, nacionalinių ir / ar valstybinių simbolių viešas demonstravimas, toponimų ir pastatų funkcijų keitimas, proginiai tekstai) ir ritualai (masiniai renginiai bei jų apipavidalinimas). Tyrimo tikslas – išanalizuoti modernias, politine ideologija pagrįstas simbolinio ženklinimo praktikas, kurios buvo taikomos 1895–1953 m. Vilniaus miesto centro viešojoje erdvėje, ir atskleisti jų taikymo priežastis, pobūdį bei kaitą. Siekiant šio tikslo remiamasi nacionalizmo, atminties ir tapatybės teorijomis. Konkretūs Vilniaus viešosios erdvės politinio ženklinimo atvejai tiriami pasitelkiant socialinės dailėtyros metodą – aptariamas politinis, socialinis, kultūrinis bei ekonominis jų atsiradimo kontekstas, nustatoma tikslinė jų auditorija, analizuojamas užsakovo ir vykdytojo santykis. Lyginamosios analizės metodas taikomas gretinant skirtingų politinių režimų toje pačioje erdvėje – Vilniaus mieste – naudotas viešosios erdvės savinimosi strategijas. Į politinės galios simbolių raidos Vilniaus viešojoje erdvėje raidą atsigręžti paskatino šiuolaikinių Vilniaus įamžinimo ženklų problemiškumas.

Disertacija

Jolanta Bernotaitytė

2015 m. lapkričio 12 d.

"Lietuvių dailės reprezentacija JAV XX a. 6–9 dešimtmečiuose: organizacinis aspektas"

Vadovė dr. (hp) Laima Laučkaitė-Surgailienė

Disertacija skirta XX a. 6–9 dešimtmečių išeivijos dailės reprezentacijai – lietuvių dailės pristatymui Jungtinėse Amerikos Valstijose atskleisti. Tai pirmasis Lietuvos meno istorijoje kompleksinis išeivijos dailės gyvenimo tyrimas, aiškinantis emigracinės dailės organizavimo principus ir tendencijas, nušviečiantis svarbiausius išeivijos meninio gyvenimo – dailininkų organizacijų, dailės institucijų, parodinės veiklos, mecenatystės – veiksnius, dailės funkcionavimą bendruomenėje ir už jos ribų. Remiantis išeivijos požiūrio į lietuvių dailės reprezentaciją tyrimais, parodų organizavimo ir jų recepcijos analize, sisteminant gausią faktografinę medžiagą rekonstruojamas visuminis lietuvių dailės gyvenimo vaizdas, išryškinamos pagrindinės meno lauko dominantės ir jų tarpusavio konfliktai. Tyrimas atskleidė lietuvių dailės organizacijų ir institucijų reikšmę išeivijos dailės raidai, padėjo įžvelgti lietuvių dailės reprezentacijai būdingiausius aspektus, atrasta ir išaiškinta iki šiol menkai ištirtų organizacinio dailės gyvenimo faktų.

Disertacija

Julija Fomina (LKTI)

2015 m. spalio 9 d.

"Meno parodų kuratorystė Lietuvoje: sampratos ir raida"

Vadovė dr. (hp) Erika Grigoravičienė

Disertacija skirta meno parodų kuratorystei – svarbiai sociokultūriniame lauke besiskleidžiančiai praktikai, formuojančiai požiūrį į meną, steigiančiai jo prasmes ir reikšmes, kuriančiai jo pridėtinę vertę. Joje tiriami 1988–2010 m. Lietuvos kuratorių surengtose parodose taikyti inovatyvūs meno konceptualizavimo ir meninių idėjų sklaidos būdai, paveikę meno recepciją ir iš dalies suformavę dabartinę Lietuvos vizualaus meno raidos sampratą. Remiantis parodų kūrimo istorijos faktais, parodų recepcijos bei poveikio meno laukui tyrimais, akcentuojant kūrybinių parodų rengimo metodų precedentus, formuojamas kuratorystės sampratų raidos Lietuvoje nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos iki XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaigos modelis. Tyrimui pasitelktos parodų istorijos metodologijos nuostatos ir diskurso analizės metodas, siekiant atskleisti daugiabriaunius ryšius tarp meno produkcijos, pristatymo ir viešinimo mechanizmų bei šiuose procesuose dalyvaujančių menininkų, kuratorių, institucijų, žiūrovų ir kritikų. Kuratorystės sampratų raidos Lietuvoje tyrimas leidžia istorinėje perspektyvoje pažvelgti į Lietuvos vizualaus meno lauko raidą per paskutiniuosius 20 metų, atskleisti meno konceptualizavimo ir reprezentacijos parodose tendencijas bei reikšmingus meno funkcionavimo visuomenėje, jo suvokimo ir vertinimo aspektus.

Disertacija

Alantė Valtaitė-Gagač

2015 m. birželio 18 d.

"XVII a.–XX a. 4 dešimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje"

Vadovė dr. Dalia Klajumienė

Lietuvos sietynų raida ir išlikę pavyzdžiai anksčiau beveik nebuvo sulaukę tyrinėtojų dėmesio. Stingant visumą apžvelgiančių ir apibendrinančių tyrimų, pagrindine disertacijos problema tapo sietynų pobūdžio, vietos istoriniame interjere, gamybos ir importo Lietuvoje ir jos istorinėse žemėse rekonstrukcija. Darbe pristatomi Europoje susiformavę pagrindiniai sietynų tipai ir jų gamybos centrai. Ieškoma sietynų funkcionavimo apraiškų skirtinguose Lietuvos socialiniuose kontekstuose: analizuojami rasti sietynų paminėjimai dvasininkijos, bajorijos dvarų ir miestiečių būstų inventoriuose, mecenuotų bažnytinių sietynų aprašymai; pristatomi XVII–XIX a. varijavę skirtingi sietynų įvardijimai istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose; sisteminamos dokumentuose rastos įvairaus pobūdžio žinios: kokio tipo, iš kokių medžiagų pagaminti sietynai puošė gyvenamuosius, visuomeninius ir sakralinius pastatus, kiek ir kokiose patalpų vietose jų buvo kabinama. Taip pat tyrime siekiama atskleisti santykinai nesenų XIX a. II pusės–XX a. 4 dešimtmečio sietynų vertę, ieškoma jų importo krypčių skirtingais politiniais laikotarpiais. Svarbiame disertacijos priede Išlikusių sietynų kataloge surinkti ir pirmąsyk pristatyti po įvairias saugyklas ir erdves išsibarstę sietynų pavyzdžiai. Tyrimas atskleidė iki šiol menkai suvoktą sietynų reikšmę Lietuvos materialiajai kultūrai. Išaiškintas ne tik bendrumas, bet kai kuriais atvejais ir Lietuvos išskirtinumas Europos sietynų raidos kontekste.

Disertacija

Remigijus Venckus

2014 m. lapkričio 28 d.

"Jacques'o Derrida dekonstrukcijos taikymas videomeno tyrimui"

Disertacija ginta eksternu

Remiantis Jacques’o Derrida filosofija, disertacijoje formuojamos lanksčios, segmentuotos dekonstrukcijos prieigos, kurios yra taikomos videomenui tirti. Pirmoje mokslinio darbo dalyje autorius analizuoja gramatologijos, fenomenologinio balso, subjekto savyje, šmėklos ir kt. konceptus; išskiria bei aptaria pagrindines sąvokas ir nusako jų taikymo galimybes tiriant videomeną; vartoja naujus terminus (pvz., para-logos, anapus-logos, raštas-vaizdas, skaitymas-žiūrėjimas ir kt). Derrida konceptai novatoriškai lyginami tarpusavyje: pvz., skirsmo (pranc. différance) sąvoka dialektiškai siejama su šmėklos (pranc. spectre, fantôme), ontologija – su hontologija (pranc. hauntologie). Į videomeno tyrimų lauką perkeldamas dekonstrukciją ir plačiau taikydamas Derrida konceptus autorius taip pat atsižvelgia ir į videomeno tarpdalykiškumą, intervizualumą ir panašius klausimus, krypstančius link kinematografo, dailės ir plačiosios vizualiosios kultūros. Venckus suformuoja segmentuotas dekonstrukcijos prieigas, kurias taiko antroje darbo dalyje, tirdamas Alekso Andriuškevičiaus, Gintaro Šepučio, Henriko Gulbino, Deimanto Narkevičiaus, Kristinos Inčiūraitės ir Audriaus Mickevičiaus videomeną. Mokslinio darbo pabaigoje aptariami tyrimo rezultatai, įvertinamas segmentuotas dekonstrukcijos modelis ir pateikiamos išvados.

Disertacija

Almantas Bružas

2014 m. spalio 24 d.

"Miesto įvaizdį formuojančių šiuolaikinės architektūros vietoženklių reikšmė. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos atvejai"

Vadovė prof. habil. dr. Nijolė Lukšionytė

Architektūros vietoženklių statyba – vienas ryškiausių visuotinių nūdienos miestokūros reiškinių, kuris stebimas bei nagrinėjamas jau daugiau nei dešimtmetį. Tačiau į urbanistinėje aplinkoje išsiskiriančius architektūros objektus dar dažnai žvelgiama pro pusės amžiaus senumo K. Lynch miesto teorijos prizmę. Pirmojoje tokio pobūdžio disertacijoje pasiūlytas tyrimo modelis teorinius aspektus derina su praktiniais ir siekia atskleisti miesto įvaizdį formuojančių šiuolaikinės architektūros vietoženklių reikšmę. Atlikto tarpdisciplininio tyrimo metodologiniu pagrindu tapo R. Barthes išplėtoti teksto analizės principai, akcentuojantys prasminį – giluminį – kūrinio lygmenį. Nuo 1990 iki 2010 metų pastatyti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos įvaizdį formuojantys šiuolaikinės architektūros vietoženkliai čia traktuojami kaip vizualus tekstas. Surengta architektų ir eilinių Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestiečių grupių apklausa (apklausti 363 skirtingo amžiaus ir išsilavinimo asmenys) įgalino sukurti miestų įvaizdžiui svarbių šiuolaikinės architektūros vietoženklių reikšmės atvaizdus, kuriuos sudaro šiuolaikiniams pastatams būdingos 9 vertės. Remiantis parengtuoju tyrimo modeliu taip pat buvo išsiaiškintos urbanistinėje aplinkoje vietoženklius išskiriančios fizinės, estetinės, kitos funkcijos ir išskirtinės dislokacijos ypatybės. Matematinės statistikos metodais atlikta verčių dažnio koreliacinė analizė su vietoženklius urbanistinėje aplinkoje išskiriančiomis ypatybėmis padėjo surasti patikimus teigiamus bei neigiamus pastarųjų dėmenų ryšius, išryškinti apklausos grupių suvokimo skirtumus, o taip pat – giliau suprasti ir pačios šiuolaikinės architektūros pobūdį.

Disertacija

Lina Michelkevičė

2014 m. birželio 20 d.

"Dalyvavimo praktikos Lietuvos šiuolaikiniame mene: analizės kriterijų ir vertinimo problema"

Vadovė dr. Skaidra Trilupaitytė

Disertacijoje analizuojama problematika, susijusi su šiuolaikinio meno praktikomis, kai menininkas ar kuratorius, siekdamas įgyvendinti savo kūrybinį sumanymą, meno projekte kaip medžiagą pasitelkia žmones. Tokie projektai paprastai išeina už estetinio lauko ribų: jie nebe reprezentuoja socialinę ar politinę tikrovę, bet ją atlieka. Todėl disertacijoje siekiama suformuoti koncepcinį modelį, kuris leistų kelti ir analizuoti dalyvaujamojo meno, kaip lygiagrečiai estetinėje ir socialinėje sferoje egzistuojančios praktikos, problemas. Modelis pagrindžiamas ir išplėtojamas remiantis pirmiausia klasikinės gamybos ir veiksmo (poiēsis ir praxis) skirties permąstymu ir pamatine prielaida, kad šiuolaikinė gamyba vis labiau panėšėja į veiksmą (Paolo Virno, Giorgio Agambenas). Teigiama, kad dalyvavimo praktikos bene aiškiausiai išreiškia šią gamybos ir veiksmo dialektiką šiuolaikiniame mene. Į vieną tinklą susiejus skirtingas filosofines koncepcijas (šnekos, taktikos, kasdienių praktikų, performatyvumo, kartotės), suformuojamas modelis, kuris pritaikomas dalyvavimo praktikų Lietuvos šiuolaikiniame mene analizei. Parodoma, kaip žvelgiant per gamybos ir veiksmo prizmę išryškėja tam tikros bendros su dalyvavimu susijusios problemos (pvz., dokumentacijos, meno įvykio ir meno kūrinio, darbo ir pramogos santykio ir kt.). Drauge koncepcinis modelis padeda atskleisti kiekvieno paskiro projekto specifiką, kvestionuoti kai kurias įsigalėjusias meno kritikos nuostatas, išryškinti naujus aspektus.

Disertacija

Monika Saukaitė

2014 m. sausio 17 d.

"Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos tapyboje"

Vadovė doc. dr. Lolita Jablonskienė

Disertacijoje nagrinėjama vaizdo naratyvumo problema. Analizės objektas – žymaus lietuvių dailininko Šarūno Saukos tapyba. Š. Saukos paveikslai atrodo esą siužetiški, pasakojantys istorijas, nors šios numanomos istorijos dažniausiai neturi žodinių provaizdžių, galinčių tapti interpretacijos šaltiniu. Todėl paveikslai tampa atviri pačių suvokėjų kuriamiems pasakojimams: vaizduojamos situacijos, dažnai primenančios nesuprantamus ir nerimą keliančius ritualus, provokuoja juos aiškinti pasitelkiant įsivaizduojamas istorijas. Tačiau ar kuria pasakojimus patys paveikslai? Ar galima rasti naratyvumo ženklus pačiame tekste, pačioje paveikslo struktūroje, neprimetant jam savo pasakojimo? Kokia naratyvumo samprata gali papildyti vizualių tekstų suvokimą, užuot spraudusi juos į siaurus sąvokos rėmus? Kokiu būdu Š. Saukos paveikslai geba pasakoti istorijas? Atsakymo į šiuos klausimus disertacijoje ieškoma pasitelkiant prancūzų semiotiką ir naratologiją. Formuluojamos teorinės ir metodologinės statiško vaizdo naratyvumo analizės gairės, naratyvumą siejant ne tik su gebėjimu pavaizduoti laikinę seką, bet ir su numanomomis transformacijomis, naratyvinės gramatikos dėsniais bei pasakojimo akto dalyvių (pasakotojo ir jo adresato) komunikacija. Analizuojant Š. Saukos darbus, ryškinami pasakojimo kūrimo mechanizmai, atskleidžiamos skirtingos žiūrovo dalyvavimo paveiksle formos, pasakotojo pasirodymo strategijos, horizontalus ir vertikalus tapybos naratyvumo matmenys.

Disertacija

Miglė Lebednykaitė

2013 m. birželio 21 d.

"Šventadienės prijuostės Lietuvos kultūroje. XIX a. - XX a. pirmoji pusė"

Vadovė Dr. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė

Disertacijos tyrimo objektas – šventadienė prijuostė, tradicinio liaudies kostiumo dalis, kuri pristatoma ne tik kaip drabužis, bet kaip sąlyginai savarankiškas daugiaplanis kultūros objektas, tapęs etninių tradicijų ir tautinės savimonės raiškos simboliu. Tyrimo laikotarpis – XIX a.–XX a. pirmoji pusė. Tai pirmasis mokslinis darbas, nuosekliai atskleidžiantis procesą, kaip prijuostė, prarasdama savo pirminę paskirtį, XX a. pirmojoje pusėje įgavo naują prasmę ir tapo tautiškumo simboliu, reprezentantu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Darbe analizuojami iki šiol sistemingai netyrinėti XIX a.–XX a. pirmosios pusės šventadienių prijuosčių (taip pat prijuostėlių) rinkiniai Lietuvos ir kitų šalių (Baltarusijos, Lenkijos, Prancūzijos) muziejuose. Tyrimo metu užsienio šalių muziejuose surastos ir identifikuotos lietuvių šventadienės prijuostės yra vertingas ne vien šių muziejų, bet ir visoje Lietuvoje turimų šios rūšies liaudies tekstilės dirbinių fondo papildymas. Atsiranda galimybė įvertinti šventadienės prijuostės meninės raiškos formas, atlikimo technikų ir medžiagų ypatumus, kurių visumą kaip svarbų šaltinį galima pritaikyti tradicinių liaudies drabužių rekonstravimo darbų praktikai ir tautinio kostiumo studijoms. Atliktas tyrimas aktualizuoja prijuostės sociokultūrinės raiškos aspektus, leidžia giliau pažinti jų meninės formos bruožus, gali pasitarnauti kaip svarbi medžiaga lyginamosioms lietuvių liaudies meno studijoms, tolimesniems Lietuvos kultūros tyrinėjimams.

Disertacija

Juozapas Blažiūnas

2013 m. birželio 21 d.

"Vilniaus sakralinės molbertinės tapybos kūrinių tvarkybos istorija nuo XVI a. iki 1939 m."

Vadovė dr. (hp) Rūta Janonienė

Disertaciją pradeda bendra visos Vakarų Europos tapybos kūrinių atnaujinimo istorijos apžvalga, pirmųjų žinomų faktų apie tapybos kūrinių priežiūrą ir atnaujinimus Lenkijos karalystėje ir Rusijoje, o pratęsia Vilniaus bažnyčių ir vienuolynų sakralinių bei privačiuose rinkiniuose buvusių paveikslų tvarkybos analizė, tikintis išsiaiškinti bendrus istorinius dėsningumus. Bendrųjų Vilniaus miesto paveikslų tvarkybos istorijos bruožų kontekste šioje disertacijoje kaip atskiras tyrimo objektas nagrinėjami Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio (Bernardinų) bažnyčios ir bernardinų vienuolyno aplinkoje sukurti paveikslai bei jų atnaujinimo darbai.
Disertacijoje pateikti paveikslų tvarkybos faktai kultūros istorijos kontekste atskleidžia, kodėl buvo atnaujinami meno kūriniai, kaip tokių darbų metu keitėsi paveikslai, kokie veiksniai buvo lemiami parenkant kūrinius tvarkyti: ar darbus lėmė kūrinio autorystė, siužetas, istorija, „dieviška kilmė“, „stebuklų veikimo laukas“ ir gerbimas – o galbūt tiesiog kūrinio būklė.
Vilniaus bažnyčių ir vienuolynų paveikslų tvarkybos istorija nagrinėjama platesniame kultūrinių reiškinių kontekste, apimančiame ir bendras paveikslų atnaujinimo tendencijas Vilniaus vyskupijoje bei įvairius istorinius ir kultūrinius įvykius, kurie irgi lėmė meno kūrinių išsaugojimą.
Dėl didelės darbo apimties, tyrimo naujumo ir pobūdžio nesiekta surinkti visų įmanomų duomenų apie nagrinėjamu laikotarpiu atnaujintus tapybos kūrinius, o tik išryškinti pagrindines raidos fazes ir tvarkybos sampratos kaitą.

Disertacija

Ala Pihalskaya

2013 m. birželio 20 d.

"Kasdienybės reprezentavimo formos Baltarusijos plakatuose 1966-1980"

Disertacija ginta eksternu

Alos Pihalskayos tyrime Kasdienybės reprezentavimo formos Baltarusijos plakatuose 1966-1980 metais keliamas tikslas išryškinti kasdienybės reprezentavimo formas Baltarusijos plakatuose, aktyviausiu jų leidybos periodu Baltarusijos teritorijoje.
Tyrimas yra tarpdisciplininio pobūdžio, nes remiasi Michelio de Certeau pasiūlyta antropologine-sociologine kasdienybės traktuote; vizualinio reprezentavimo analize, kuri atitinka Stuarto Hallo konstruktyvistinį požiūrį į vizualinius tyrimus, turintį semiotinės figūratyvinio ir plastiško vizualinio pranešimo lygmenų analizės elementų.
M. de Certeau požiūris į kasdienybės kultūrą kaip į kartu egzistuojančias žodinę ir rašytinę paradigmas, lemiančias skirtingų kasdienybės praktikų įgyvendinimo logiką, leido pažvelgti į baltarusiškus plakatus žodinės ir rašytinės komunikacijos tipų kontekste. Rašytinės komunikacijos tipas aktualizuoja kultūrinius mechanizmus, kurie struktūriškai siejasi su „teise“, privačia nuosavybe, erdvės diferencijavimu, individualizacijos technikomis. Žodinis komunikacijos tipas orientuotas atkartoti tai, kas žinoma ir suprantama, kas palaiko kolektyvo vientisumą, jame neleistina pažeisti „nerašytų“ taisyklių bei normų. Žodinės paradigmos dominavimas sovietinėje kultūroje leidžia rekonstruoti meninių praktikų atlikimo logiką.
Tyrime parodyta, kad figūratyvinių ir plastiškų priemonių 1966-1980 m.baltarusiškuose plakatuose naudojimą sąlygojo žodinės paradigmos dominavimas, todėl jiems būdingi nekintantys teksto ir vaizdo derinimo metodai, mechanizuoto darbo imitavimas, paplitusios šriftų kopijavimo praktikos.

Disertacija

Ramutė Rachlevičiūtė

2012 m. gruodžio 20 d.

"Siurrealumas XX a. II pusės Lietuvos dailėje"

Vadovė dr. (hp) Laima Laučkaitė-Surgailienė

Tikro, programinio, siurrealizmo Lietuvoje nebuvo tarpukariu, t. y. istorinio siurrealizmo laikais, nebuvo jo ir XX a. II pusėje. Negalime kalbėti apie siurrealizmą Lietuvoje, tačiau neabejotina, kad siurrealumo apraiškų yra mūsų XX a. II pusės dailėje. Šiame darbe terminas siurrealumas naudojamas kaip estetinė kategorija, nurodanti sąsajas su kai kuriais siurrealizmo, kaip modernizmo judėjimo, bruožais, vaizdo kūrimo principais. Disertacijoje svarbi sąvokų siurrealumas ir siurrealistiškumas skirtis: pirmasis terminas nebūtinai susijęs su istoriniu siurrealizmu. Pirmiausia mėginama išgryninti aktualius XX a. II pusės Lietuvos dailei siurrealumo bruožus, išnagrinėti siurrealumo bruožų turinčią lietuvių dailininkų kūrybą kaip savitą meninį reiškinį. Siurrealūs kūriniai dažnai priklauso XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės istorijos „paraštėms“, jos mažajam naratyvui, ir gali būti traktuojami kaip dalinė opozicija didžiajam, kanoniniam naratyvui, ekspresionistinės krypties dominavimui. Nors siurrealumo apraiškos Lietuvos dailėje nesuformavo savarankiškos dailės krypties, siekta XX a. antrosios pusės pagrindinį Lietuvos dailės istorijos naratyvą papildyti mažuoju siurrealumo naratyvu.

Aušra Trakšelytė

2012 m. gruodžio 18 d.

"Įvietintas vaizduojamasis menas: teorinis diskursas ir raiška Lietuvos šiuolaikiniame mene"

Vadovė doc. dr. Lolita Jablonskienė

Disertacija skirta šiuolaikinio meno, susieto su vieta, tyrimui bei termino „įvietintas menas“, kaip angliškos sąvokos site–specific atitikmens, pagrindimui ir įtvirtinimui. Moksliniame darbe pirmą kartą Lietuvoje išsamiai analizuojamas įvietinto šiuolaikinio meno teorinis diskursas (Vakarų Europos šalių, JAV ir Lietuvos meno kontekste) bei šios šiuolaikinės meno praktikos raiška ir sklaida Lietuvoje. Lietuvos įvietintų meno kūrinių analizė disertacijoje apima laikotarpį nuo XX a. 10 deš. pr. iki šių dienų.
Mokslinio darbo tikslas yra teoriškai pagrįsti įvietinto šiuolaikinio meno sampratą ir skirtingus modelius bei nustatyti Lietuvos įvietinto šiuolaikinio meno ypatumus, siejant juos su sociopolitine ir kultūrine šalies situacija.
Disertacijoje įvietinto šiuolaikinio meno teorija ir praktika artikuliuojama per pačią vietą, tampančią vienu iš pagrindinių atramos taškų. Tai paskatino šią meno praktiką analizuoti platesniame filosofijos – šiuolaikinio meno teorijos – vaizduojamojo meno praktikos sandūrų kontekste. Toks tyrimo pjūvis įtakojo ir disertacijos struktūrą. Tad šio mokslinio darbo naujumas ir aktualumas glūdi siekyje kompleksiškai ištirti vietą, kaip esminį su vieta susieto meno elementą, dėmesį telkiant ties įvairiais jos interpretavimo būdais teorijoje ir praktikoje.
Disertacijoje laikomasi nuostatos, kad įvietinto meno kūrinys yra meno kritikos bei teorijos objektas ir tuo pat metu pats išreiškia tam tikrą mąstymo būdą. Su vieta susietas kūrinys tampa įvairių apmąstymų, atliepiančių specifinius lūkesčius, tarpstančius tam tikrame diskurso lauke, objektu ir prisideda prie teorinės paradigmos formavimo. Todėl šiame darbe remiamasi ne vieninga metodologija, o įvairiomis metodologinėmis prieigomis (filosofinėmis, kultūrologinėmis, sociologinėmis, dailėtyrinėmis) ir teorijomis, kas ir yra būdinga diskurso analizei.

Disertacija

Zita Pikelytė

2012 m. gruodžio 14 d.

"Lietuvos provincijos fotografija 1918–1940 metais"

Vadovė prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė

Tyrimo objektas yra 1918–1940 m. Lietuvos provincijoje fotografijos verslą plėtojusių fotografų personalijos, jų darbo sąlygos, užfiksuoti vaizdai bei šių vaizdų sklaidos aplinkybės.
Tai pirmasis mokslinis darbas, tiriantis Lietuvos provincijos fotografiją, žiūrint iš provincijos fotografų perspektyvos, kompleksiškai nagrinėjantis jų kilmę, išsilavinimą bei profesinę veiklą, jų savivoką, socialinį statusą bei materialinę padėtį, be ko neįmanoma atskleisti fotografavimo paskatų, o taip pat jų užfiksuotų vaizdų funkcionavimą tarpukariu, reikšmę sovietmečiu bei recepciją nepriklausomybės laikotarpiu. Nauja yra tai, kad į tiriamąjį objektą žiūrima iš muziejaus kuratoriaus pozicijų, tad nemažas dėmesys skiriamas fotografijų atribucijai bei fotografinių vaizdų reikšmei, tiriant lokalias istorijas.

Disertacija

Karolina Jakaitė

2012 m. gruodžio 7 d.

"Lietuvos grafinis dizainas XX a. 6–8 deš.: tarp nacionalumo ir internacionalumo"

Vadovė doc. dr. Lolita Jablonskienė

Disertacijos tyrimo objektas – XX a. 6–8 deš. Lietuvos grafinis dizainas, apimantis firminių ženklų, pakuočių, reklaminių plakatų, bukletų, gamyklinių pasų, reklaminių skelbimų ir etikečių kūrimą.
Darbe analizuojami iki šiol sistemingai netyrinėti Lietuvos grafinio dizaino pavyzdžiai. Tyrimo aktualumą ir naujumą taip pat atskleidžia pasirinktas temos nagrinėjimo aspektas: nacionalumo internacionalumo diskursai leido parodyti tyrimo medžiagos savalaikiškumą tarptautiniame kontekste ir padėjo išryškinti grafinio dizaino lokalinius bruožus. Apjungiant naujų archyvinių šaltinių, retų publikuotų leidinių paiešką ir tyrimus, sakytinės dailės istorijos ir lyginamosios analizės metodus, šioje disertacijoje į Lietuvos dailėtyros kontekstą buvo įvesti nauji sovietinio laikotarpio grafinio dizaino objektai, identifikuoti jų autoriai, nustatytas laikotarpis ir sukūrimo aplinkybės.
Išanalizavus XX a. 6–8 deš. Lietuvos grafinio dizaino raiškos ir sklaidos dėsningumus, išryškėjo nacionalumo ir internacionalumo diskursų susisluoksniavimas šiame lauke, jų įvairiausios jungtys tematikoje ir plastinėje raiškoje bei institucinis reguliavimas. Išplėtotos XX a. 6 deš. pab. – 8 deš. lietuviško dizaino objektų istorijos įvedė naujų šaltinių, detalių ir aspektų į sovietologijos, konkrečiau, chruščiovinio modernumo ir Šaltojo karo laikų dizaino tyrinėjimus.

Disertacija

Dijana Raudonienė

2012 m. spalio 12 d.

"Grafinis atvaizdas, skirtas aklam suvokėjui: vizualumo ir taktilikos santykis"

Vadovas doc. dr. Arūnas Gelūnas

Disertacijoje pateikiamais argumentais siekiama įrodyti, kad atvaizdas neturėtų būti išimtinai siejamas tik su vizualumu: jis priklauso vaizdavimo sričiai, o pastaroji yra bendra tiek regai, tiek lytai (per vaizduojamąjį gestą). Priešingu atveju atvaizdų kūrimo ir suvokimo nematymo sąlygomis problemos lieka anapus akademinio diskurso. Vis dėlto piešiančių aklųjų pavyzdžiai bei palyginti sena atvaizdų, skirtų suvokimui lyta, kūrimo praktika liudija apie gebėjimą be regos suvokti bei kurti atvaizdus, o tuo pačiu skatina abejoti atvaizdų išimtinai vizualia prigimtimi. Disertacijoje analizuojama vaizdavimo taktiliniuose atvaizduose problema, siekiant atsakyti į klausimą, kas, be liečiamų žymių, šiuose atvaizduose priklauso lytėjimui. Šio klausimo teorinis ir praktinis aspektai yra glaudžiai susiję. Atvaizdai plokštumoje nėra vien tik vizualūs, jei juos kurti ir suvokti gali neregintys asmenys. Todėl tenka iš naujo apibrėžti tokias nusistovėjusias sąvokas kaip vizualioji raiška, vizualieji menai, arba atsisakyti jų: jos netikslios tiek, kiek yra siejamos su vienu jusliniu modalumu. Praktinėje plotmėje šis klausimas taip pat yra aktualus, ypač, kai siekiama pakoreguoti klaidingą reginčių kūrėjų požiūrį į atvaizdus, skirtus aklam suvokėjui – jei įmanoma lyta suvokti atvaizdus, pakanka, kad atvaizdų žymės būtų apčiuopiamos. Nors rega ir lyta daugeliu atveju perteikia panašią informaciją apie suvokiamus objektus, ši informacija nėra tapati. Tad, siekiant sukurti atvaizdą, kuris būtų reikšmingas aklam suvokėjui, būtina suprasti, kaip vyksta suvokimas lyta be regos, taip pat – kas be to, kad atvaizdo žymės yra apčiuopiamos, jame priklauso lytai ir koks yra santykis tarp lyta ir rega suvokiamų kokybių atvaizde.

Disertacija

Viktoras Liutkus

2012 m. kovo 9 d.

"Konstruktyvizmo apraiškos Lietuvos dailėje"

Disertacija ginta eksternu

Viktoro Liutkaus disertacijoje "Konstruktyvizmo apraiškos Lietuvos dailėje" nagrinėjamos konstruktyvizmo pasirodymo Lietuvos dailėje istorinės prielaidos, įtakų šaltiniai, šios avangardinio meno srovės recepcija krašto kultūroje, kūrinių pobūdis ir jų meniniai ypatumai, visuomenės reakcijos bei kritikos vertinimai. Apibūdinami su konstruktyvizmu susiję kitų meno sričių, pirmiausia lietuvių literatūros avangardo Keturi Vėjai reiškiniai, meninių pozicijų sąšaukos ir kūrybos principų artumas. Aptariama žymiausio lietuvių avangardisto Vytauto Kairiūkščio XX a. 3-iojo deš. tapyba, piešiniai, fotomontažai, teorinės pažiūros ir dailės pedagogika. Analizuojama kubizmo, konstruktyvizmo stilistikos adaptacija art deco. Tyrime palyginami Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose Latvijoje ir Estijoje pasireiškusio kubizmo ir konstruktyvizmo pavyzdžiai. Disertaciją sudaro įvadas, trys dalys ir išvados, pateikiami šaltinių ir literatūros, iliustracijų sąrašai, darbo autoriaus tyrimo tema paskelbti straipsniai.

Salomėja Jastrumskytė

2011 m. spalio 21 d.

"Sinestezijos fenomeno konceptualūs virsmai XIX ir XX a. vakarų meno teorijoje ir praktikoje (kritinė analizė)"

Vadovas prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė

2011 m. spalio 21 d.

"DAILININKAS IR MODERNUMO APRAIŠKOS XX a. 3–4 DEŠIMTMEČIŲ LIETUVOS TEATRE"

Vadovė dr. Ieva Pleikienė

Renata Dubinskaitė

2011 m. gegužės 20 d.

"Dokumentalumo koncepcijos ir formos Lietuvos videomene: tarp dokumentinio kino ir vaizduojamojo meno"

Vadovė doc. dr. Lolita Jablonskienė

Teresė Jurkuvienė

2011 m. balandžio 15 d.

"Lietuvių tautinis kostiumas: liaudies drabužių interpretacijos XX amžiuje"

Vadovė prof. dr. (hp) Aleksandra Aleksandravičiūtė

Disertacijoje tiriamas lietuvių tautinis kostiumas. Tai tautinio kostiumo modeliai, sukurti XX a. bėgyje lietuvių liaudies drabužių pagrindu. Darbe tiriami kostiumai, jų projektai ir fiksacijos.

Disertacijoje siekiama nustatyti, kokių idėjų rinkinys sudaro nacionalinio kostiumo koncepcijos turinį, ir kokiais būdais konstruojama jo forma. Lietuvių tautinis kostiumas buvo pradėtas kurti, kuomet tokios aprangos samprata Europoje jau buvo susiklosčiusi, todėl tikėtina, kad jo formų kaitoje atsiskleidžia tiek bendri nacionalinių kultūrų formavimosi dėsningumai, tiek savitos jų interpretacijos, nulemtos Lietuvos XX a. istorijos ir kultūros gyvenimo ypatybių.

Lietuvos ir kitų Europos šalių tautiniai kostiumai turi privalomą, bet nevienareikšmį ir sudėtingą ryšį su liaudies drabužiais. Atsiradęs laikotarpiu, kada tradiciniai liaudies kostiumai buvo nykstantis arba jau išnykęs reiškinys, tautinis kostiumas traktuotas kaip priemonė perimti ,,natūralų“ liaudies drabužių etninį savitumą, išlaikyti jo svarbiausių savybių tęstinumą. Istorinių drabužių interpretavimo pobūdis, atrinktų savybių aktualizavimas ir atspindi, ir formuoja tautos santykį su istoriniu paveldu.

Tautinio kostiumo fenomenas pasirodė esąs patvarus, gyvybingas, pritaikomas kintančioms sąlygoms. Kartą atsiradęs, jis neišnyko nė vienoje Europos šalyje. Susiformavo specifinės jo funkcijos, vilkėjimo tradicijos, kostiumų gamybos verslas. Šiame kontekste lietuvių nacionalinės aprangos funkcionavimo tyrimai yra aktualūs tiek mums, tiek ir kitų šalių tyrėjams.

Eglė Jaškūnienė

2011 m. sausio 7 d.

"Lietuvos taikomoji fotografija 1953–1988 metais"

Vadovė dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė

Milda Žvirblytė

2010 m. lapkričio 26 d.

"Paveikslas ir ekranas: Lietuvos tapyba nuo XX a. 7 dešimtmečio"

Vadovė doc. dr. Lolita Jablonskienė

Darbo objektas – XX a. II pusės ir XXI a. pradžios modernistinė ir šiuolaikinė Lietuvos tapyba. Disertacijos tikslas – išskirti ir išanalizuoti paveikslo ir ekrano modelius XX a. II pusės  XXI a. pradžios modernistinėje ir šiuolaikinėje Lietuvos tapyboje, siekiant atskleisti tapybos modernėjimo mechanizmus.

Paveikslo ir ekrano sąvokos disertacijoje taikomos modelių, kuriuose demonstruojami konkrečių tapybos diskursų principai, reikšme. Tapyba kaip diskursas disertacijoje apibrėžiama kaip mąstymas tapybos pagrindu. Diskurso pobūdis kinta priklausomai nuo konteksto. XX a. II pusėje ir XXI a. Lietuvos modernistinėje tapyboje mąstymas atsiskleidžia per vidinę šios dailės rūšies savianalizę ir yra paremtas pagrindinių XX a. filosofijos krypčių: struktūralizmo, fenomenologijos arba dekonstrukcijos – principais. Šiuolaikinėje tapyboje mąstymas grindžiamas psichoanalizei būdingais principais bei reprezentacijos kodais. Gretinant dvi pagrindines – paveikslo ir ekrano – sąvokas disertacijoje siekiama parodyti Lietuvos XX a. II pusės modernistinės tapybos modernėjimo mechanizmų įtaką šiuolaikinei tapybai, laikantis nuostatos, kad modernistinė tapyba yra glaudžiai susijusi su šiuolaikine, nes jos modernėjimo mechanizmai turėjo tiesioginę įtaką postmoderniosioms mąstymo ir vaizdavimo strategijoms šiuolaikinėje tapyboje susiformuoti.

Disertacijoje pirmą kartą Lietuvos dailėtyroje yra nagrinėjama XX a. II pusės modernistinė tapyba kaip diskursas. Iki šiol Lietuvos dailėtyroje nebuvo taikoma J. Lacano psichoanalizės teorija šiuolaikinės tapybos tyrimams. Pirmąkart Lietuvos dailėtyroje kvestionuojama ir šiuolaikinės tapybos atskyrimo nuo XX a. II pusės modernistinės tapybos problema, siekiama pasiūlyti naują vientisą šios dailės rūšies raidos Lietuvoje chronologijos sampratą.

Regimanta Stankevičienė

2010 m. birželio 11 d.

"Antakalnio Jėzus: atvaizdas, kultas, kartotės"

Vadovė doc. dr. Irena Vaišvilaitė

Disertacija skirta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išplitusiai kenčiančio Atpirkėjo atvaizdų grupei, kilusiai iš Madrido trinitorių ordino bažnyčioje pagarsėjusios stebuklingos statulos Jėzaus Nazarietis. Tiriamas LDK reikšmingiausias Jėzaus Nazariečio atvaizdas ir pirmavaizdis kitoms kartotėms – stebuklingasis Antakalnio Jėzus, jo kultas ir poveikis LDK ir Lietuvos Jėzaus temos dailei. Atvaizdas, su juo sietos Išganytojo kulto formos ir kartotės laikomi daugiabriaunio katalikiškosios kultūros reiškinio pagrindu, sudarančiu prielaidas tolesnėms studijoms. Tyrimo chronologija – XVIII–XX a., arealas – LDK ir buv. LDK teritorija (Lietuva, Baltarusija, Latvijos ir Lenkijos regionai).

I disertacijos dalis skirta Antakalnio Jėzaus kilmės, istorijos, šventovės, jos ikonografinės programos ir konteksto analizei. II dalis – su Antakalnio Jėzaus atvaizdu susieto kulto studija: pristatomos Antakalnio trinitorių puoselėtos liturginės ir kitos viešo pamaldumo Išganytojui formos, trinitorių pamaldumo tradicijų sklaida LDK. III dalis skirta Antakalnio Jėzaus kartotėms: jų pavadinimams, ikonografiniams pavyzdžiams, statistikai, tipologijai, išskirtinėms rengiamųjų statulų, statulų-relikvijorių ir stebuklingų atvaizdų grupėms. Disertacijoje paliečiamos Išganytojo paveikslo LDK ir Lietuvos dailėje, kulto ir atvaizdo sąveikų, stebuklingo atvaizdo ir jo pagerbimo vietos, vienuolijų dvasinės ir meninės veiklos bei stebuklingo atvaizdo ir kartotės problemos.

Asta Giniūnienė

2010 m. balandžio 23 d.

"Kryžiaus kelias Žemaičių vyskupijoje XVIII a. II pusėje – XX a. pradžioje"

Vadovė dr. (hp) Rūta Janonienė

Disertacijoje išanalizuota Kristaus Kančios kelio pamaldumo sklaida XVIII vid. – XX a. pr. Žemaičių vyskupijoje bei šv. Kazimiero provincijos bernardinų įtaka šiam procesui. Atskleista Kryžiaus kelio įvairių raiškos formų raida, analizuojamos kalvarijos, bažnyčių šventorių Kryžiaus keliai ir tapytų bei grafinių paveikslų ciklai. Nagrinėjamas Kryžiaus kelio paveikslų sklaidos kontekstas: fundacijos, įsigijimo aplinkybės, įranga, apipavidalinimas ir paskirtis. Remiantis archyvine medžiaga bei natūriniais tyrimais nustatytos ar patikslintos Kryžiaus kelio paveikslų atribucijos bei konkrečių ciklų vieta šio tipo kūrinių kontekste. Išryškintos sąsajos su katalikiškoje Europoje paplitusiais tapytais ir grafiniais Kryžiaus kelio ikonografiniais pavyzdžiais, nustatyti Kryžiaus kelio paveikslų pirmavaizdžiai. Išanalizuotas jų poveikis Žemaičių vyskupijos bažnyčių Kryžiaus kelio paveikslų tapybai.

Disertacijoje susistemintas Žemaičių vyskupijos 14 stočių ciklų tapytų paveikslų paveldas, atskleista jo meninė ir ikonografinė vertė.

Gabija Surdokaitė

2009 m. spalio 30 d.

"Rūpintojėlio vaizdinys ir atvaizdas XVI–-XX a. I pusės Lietuvoje"

Vadovė dr. (hp) Rūta Janonienė

Disertacijos objektas Rūpintojėlio atvaizdas LDK ir Lietuvoje, t. y. šio atvaizdo raiška profesionalioje bažnytinėje ir religinėje liaudies dailėje. Jis analizuojamas XVII–XIX bažnytinės ir XIX a. II pusės – XX a. I pusės kaimo kultūros kontekste. Tyrimo tikslai: ištyrinėti Rūpintojėlio ikonografinio tipo paplitimą XVII–XX a. I pusėje, apibūdinti stebuklinguosius Rūpintojėlio atvaizdus ir jų plitimo ypatumus, nustatyti atvaizdo paskirtį bažnyčiose ir memorialiniuose liaudies paminkluose, atskleisti Rūpintojėlio atvaizdo sampratą XVII–XX a. I pusėje Lietuvos religinėje kultūroje, išanalizuoti Rūpintojėlio atvaizdo ikonografiją, išskirti jos atmainas ir pagrindines grupes, aptarti ikonografinių atributų simboliką, nustatyti profesionalių ir liaudies meistrų kurtų atvaizdų traktuotės sąsajas.

Disertacijoje rekonstruotas Rūpintojėlio atvaizdo plitimas ir paplitimas Lietuvoje, nustatyta jo paskirtis sakraliniuose pastatuose, išplėtota devocinio atvaizdo teorija, atskleista Rūpintojėlio samprata tikėjimo, pamaldumo požiūriu, išskirtos ikonografinio tipo atmainos, nustatyta profesionaliosios ir liaudies dailės sąsajos.

Pirmą kartą Lietuvos menotyroje kompleksiškai tiriama Rūpintojėlio atvaizdo raiška bažnytinėje ir liaudies dailėje, analizuojama jo paskirtis, sampratos ypatybės. Iki šiol Lietuvoje visiškai netyrinėti bažnytiniai Rūpintojėlio atvaizdai. Nauja yra ir tai, kad religinė liaudies skulptūra ir bažnytinės dailės objektai nagrinėti kaip krikščioniškosios kultūros dalis, todėl tyrimuose aptartas būtinas religinis kontekstas.

Jurgita Ludavičienė

2009 m. birželio 22 d.

"Kičo fenomenas ir jo sklaida XX a. Lietuvos dailėje"

Vadovas dr. Arūnas Gelūnas

Disertacijoje „Kičo fenomenas ir jo sklaida XX a. Lietuvos dailėje“ gretinamos gana skirtingos etimologinė, filosofinė ir menotyrinė sferos, kurių vienijančios grandys yra tiek kičo terminas, tiek ir pats kičo fenomenas. Nei vienas, nei kitas objektai Lietuvoje nėra susilaukę išsamesnių teorinių tyrinėjimų. Vartojant terminą „kičas“, disertacijoje laikomasi klasikinio modernistinio kičo apibrėžimo, kuriuo remiantis, kiču vadinamas masinės kultūros sričiai priskiriamas kultūrinis fenomenas, kuriam būdingas nenatūralumas, banalumas, dirbtinumas, nesaikingumas ir neskoningumas. Kičo objektu disertacijoje įvardinamas masiškai gaminamas meninės vertės neturintis neskoningas dirbinys, siekiantis kelti aukštesnės meninės vertės įspūdį.

Etimologiniam kičo aspektui skirta tyrimų dalis akcentuoja su terminu susijusių konotacijų lauką, pateikiamos įvairios kičo traktuotės; filosofinę problematiką liečiančioje dalyje gretinant kičo ir kasdienybės fenomenus, bandoma įvardinti kičo ir kasdienybės tarpusavio santykį ir kičui tenkantį vaidmenį kasdienės būties struktūravime. Kičas traktuojamas kaip savotiškas ontologinio saugumo garantas, leidžiantis atsiriboti nuo nesaugumo, nejaukumo pojūčio, padedantis struktūruoti kasdienybę ir susikurti jaukią bei saugią kasdienybės oazę. Menotyrinis disertacijos aspektas apima kičo objektus naudojančio meno atsiradimo istoriją, „aukštojo meno“ ir masinės kultūros difuzijos įtaką kičo objektus naudojančio meno kūrėjams, kičo naudojimo strategijas bei kūrėjų požiūrį į kičo fenomeną.

Skaidrė Urbonienė

2009 m. balandžio 3 d.

"Religinė liaudies skulptūra Lietuvos kaimo kultūroje (XIX a. II pusė – XX a. I pusė)"

Vadovė dr. (hp) Laima Laučkaitė-Surgailienė

Disertacijos objektas yra XIX a. II pusės – XX a. I pusės lietuvių liaudies religinė skulptūra. Ji analizuojama kaimo aplinkos kontekste. Tyrimo tikslai: apibūdinti populiariausių liaudies skulptūroje Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų globėjų atvaizdų ikonografiją, išryškinti liaudiškojo pamaldumo tradicijų įtaką liaudies skulptūros ikonografijai ir atskleisti skulptūrinio atvaizdo reikšmę bei paskirtį kaimo kultūroje.

Disertacijoje nustatyti populiariausi ikonografiniai liaudies skulptūros tipai ir išanalizuota jų ikonografija, išryškinti ypatumai bei išskirti originalesni variantai, aptartos siužetų išdėstymo įvairių rūšių mažosios architektūros paminkluose ypatybės, taip pat atskleista nagrinėjamų siužetų samprata liaudiškojo pamaldumo tradicijoje. Studijoje įvertinta užsakovų reikalavimų dievdirbių kūriniams įtaka ir dvasininkijos nuomonės reikšmė liaudies skulptūros kūrimo procesui. Darbe analizuojant liaudies skulptūros paskirties kaimo kultūroje problematiką, nustatyti tam tikroje kaimo aplinkoje (gyvenamųjų būstų interjere, sodybų, bendruose kaimo/miestelio, pakelių, kapinių bei stebuklais garsėjusių vietų paminkluose) dominavę liaudies skulptūros siužetai, atskleista jų parinkimo motyvacija. Nurodyti veiksniai ir priežastys, lėmę tam tikrų ikonografinių tipų populiarumą skirtingos aplinkos paminkluose.

Pirmą kartą Lietuvos menotyroje kompleksiškai tiriama lietuvių liaudies skulptūra jos autentiškame kontekste, analizuojama jos paskirtis ir funkcijos, „vartotojų“ suvokimo ypatybės. Nauja yra ir tai, kad liaudies skulptūros objektai nagrinėjami platesniame krikščioniškosios kultūros kontekste, tiriamas jų santykis su liaudiškojo pamaldumo praktikomis ir atskleidžiama Bažnyčios įtaka šiai liaudies dailės sričiai.

Margarita Janušonienė

2009 m. kovo 27 d.

"Valstybinė meno vertybių apsauga Lietuvoje 1919–2006 m.: istorinė raida ir rezultatai"

Vadovas prof. dr. Jonas Rimantas Glemža

Disertacijos objektas yra dailės paveldo apsaugos istorinė raida Lietuvoje ir turimų rezultatų analizė. Dailės paveldo apsauga yra integralus bendrojo paveldosaugos proceso dėmuo, todėl tiriamas bendrame paveldosaugos raidos kontekste. Lietuvos paveldosaugos chronologijoje išskiriami trys periodai, logiškai sietini su valstybinės santvarkos kaita: tarpukario laikotarpis (1919-1940 m.), okupacijų laikotarpis (1940-1990 m.) ir laikotarpis po 1990 m., Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę.

Valstybinės paveldosaugos pamatą sudaro juridinis kodifikavimas, administravimas (objektų apskaita, stebėsena, priežiūra ir nustatytų apsaugos reikalavimų laikymosi kontrolė), tvarkymo darbai (koservavimas ir restauravimas) bei šių darbų finansavimas. Moksliniame tyrime atlikta dailės paveldo apsaugą reglamentavusių įstatymų analizė, nusakytas jų santykis su tarptautinės paveldosaugos teisės aktais. Sudaryta dailės paveldo apsaugą administruojančių valstybės institucijų chronologinė seka, aptariant atskirų periodų jų struktūrą ir funkcijas. Atlikta pirminio dailės paveldo objektų apsaugos etapo - apskaitos - kiekybinė ir kokybinė analizė. Surinkta ir susisteminta gausi statistinė medžiaga apie dailės paveldo objektų konservavimo ir restauravimo darbus.

Darbe konstatuojama, kad per visą Lietuvos valstybinės paveldosaugos istoriją dailės paveldo apsauga buvo tik patenkinamo lygio. Optimalus teorinis ir praktinis dailės paveldo apsaugos modelis tebėra paieškų ir evoliucijos stadijoje.

Danutė Zovienė

2009 m. kovo 20 d.

"Lietuvos šiuolaikinės tiražinės knygos meniniai ypatumai"

Vadovė doc. dr. Giedrė Jankevičiūtė

Disertacijos tikslas – išanalizuoti Lietuvos šiuolaikinės tiražinės knygos raidą ir estetinius ypatumus. Pasirinkta tema Lietuvos menotyroje nauja. Ji jungia ne tik dailėtyros, bet ir knygotyros, tipografikos problematiką, aprėpia vartojimo kultūros klausimus. Poreikis pasirinkti tokią tyrinėjimo kryptį iškilo ne vienerius metus dirbant leidybinį darbą, o įgyta patirtis paskatino gilintis į knygos meno problematiką, išsiaiškinti, kokiais kriterijais remiantis nustatoma knygos estetinė vertė.

Menotyrinis požiūris į tiražinę knygą kaip daugiafunkcį sintetinį meno objektą Lietuvoje neišplėtotas. Tradiciškai daugiau dėmesio iki šiol buvo skiriama originalioms dailininkų sukurtoms iliustracijoms, knygos ženklams, meniniams eksperimentams (dailininko knyga), o knygos visuma atidžiau netyrinėta. Disertacijoje į pirmą planą iškeltas knygos kaip vieningo meninio ansamblio aspektas, kuris jungia estetiką, tipografiką ir poligrafiją. Knyga suvokiama kaip darni sistema, kur tekstas, vaizdas, konstrukcija, šriftas ir technologinis bei poligrafinis atlikimas yra glaudžiai susiję ir tarnauja vienam tikslui – patogiam ir įtaigiam informacijos perteikimui.

Mokslinį darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados ir priedai. Įvade aptariamas temos aktualumas, tyrimo objektas, nurodomi darbo tikslai ir uždaviniai, apibrėžiami tyrimo metodai ir pagrindinės sąvokos. Pirmojoje dalyje apžvelgiamos Lietuvos knygos meno plėtotės sąlygos XX a. pirmoje pusėje, nusakant europinį kontekstą, apibūdinami knygų leidybos ir apipavidalinimo pokyčiai sovietmečiu. Stambiausią pirmos dalies skyrių sudaro Lietuvos knygų leidybos ir poligrafijos kaitos XX a. dešimtame dešimtmetyje analizė. Antroje dalyje nusakoma knygos kaip meno objekto samprata XX a. kultūroje, aptariami šiuolaikinės tiražinės knygos estetinio vertinimo kriterijai, paremti klasikinės knygos konstrukcijos samprata. Trečioje dalyje analizuojama Lietuvos knygos apipavidalinimo situacija, remiantis pokyčiais, įvykusiais knygų leidyboje ir poligrafijoje po 1990 m., bei Lietuvos knygos meno konkursų medžiaga ir juose dažniausiai premijuojamų knygų dailininkų kūryba. Disertacijos prieduose pateikiamas konkursuose įvertintų knygų sąvadas, žymiausių knygos dailininkų kūrybos biogramos, aptariamų knygų iliustracijos ir jų sąrašas.

Auksė Kapočiūtė

2008 m. spalio 17 d.

"Meno formų, simbolių ir motyvų difuzijos problema XX a. komparatyvistinėje menotyroje"

Vadovas prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Dabartinėje masinių komunikacijų ir glaudaus įvairių meno tradicijų sąveikų eroje ypač aktuali tampa meno formų, simbolių ir motyvų migracijos problema, kuri maždaug nuo XX a. antrosios pusės žymi perėjimą iš klasikinės menotyros, pagrindinį dėmesį teikusios meno kūrinio ikonografinių ir formaliųjų aspektų aprašinėjimui, į naują komparatyvistinę, kontekstinę menotyrą, besiremiančia daugialinijine pasaulinės civilizacijos ir meno istorijos vizija.

Disertacijoje gvildenama meno formų, simbolių ir motyvų difuzijos problemos recepcija XX a. komparatyvistinėje menotyroje ir jos metodologinės prieigos. Tema tiesiogiai susijusi su komparatyvistinės meno istorijos bei meno teorijos metodologinių nuostatų raida, kuri aktualizuoja meno formų, simbolių ir motyvų difuziją ir padeda geriau pažinti jos užslėptus motyvus, mechanizmus, varomąsias jėgas. Disertacijoje kritiškai analizuojami XX a. menotyrininkų Josefo Strzygowskio, Aby Warburgo, Rudolfo Wittkowerio, Jurgio Baltrušaičio, David Talbot Rice, Hidemichi Tanakos, Deborah Howard, Julian Raby tekstai, kuriuose tyrinėjami meno formų, simbolių ir motyvų iš Rytų į Vakarus difuzijos procesai, atsiradę veikiant tarpkultūriniams kontaktams. Taip pat gvildenamos žymiausių XIX a. vidurio komparatyvistinės menotyros pirmtakų idėjos bei metodologiniai principai, turėję tiesioginį poveikį XX a. komparatyvistinės menotyros metodologijos formavimuisi. Pasirenkant analizei konkrečius tekstus norėta, kad jie padėtų atskleisti tarp Rytų ir Vakarų meno tradicijų vykusių difuzijos procesų ir jų tyrinėjimų įvairiapusiškumą, įvairialypes difuzinės ir komparatyvistinės metodologijos pritaikymo galimybes menotyroje ir kuo skirtingesnę medžiagą, kad būtų galima parodyti metodologinių prieigų lankstumą ir įvairovę.

Victor Martinovich

2008 m. birželio 27 d.

"Vitebsko avangardas (1918–1922): socialinis ir kultūrinis kontekstas ir meno kritika"

Vadovė dr. (hp) Laima Laučkaitė-Surgailienė

Liepa Griciūtė-Šverebienė

2008 m. birželio 26 d.

"Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnytinių procesijų meninis apipavidalinimas: turinys ir forma"

Vadovė dr. Rūta Janonienė

Kęstutis Šapoka

2008 m. balandžio 11 d.

"Dailės terapija kaip integrali sistema: kontekstuali analizė"

Vadovas prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Disertacijoje bandoma konceptualizuoti Lietuvoje dar nauja mokslinė disciplina – dailės terapija (kaip bendros psichoterapijos menu visumos dalis).

Dabartinė dailės terapija – sudėtinga idėjų ir terapinių praktikų kompleksinė visuma, jungianti savyje įvairius, neretai prieštaringus teorinius požiūrius, metodologines prieigas ir praktinius veiklos būdus. Ši disertacija savo pagrindinėmis nuostatomis kontekstuali ir tarpdalykinė – nagrinėjanti specifinius dailės terapijos kaip diskursyvios praktikos savivokos formacijos ir konceptualizavimo aspektus. Istoriškai ir konceptualiai tiriamasis laukas aprėpia specifinius XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės neklasikinės filosofijos, estetikos, psichiatrijos, psichologijos, psichoanalizės, meno psichologijos, menotyros ir moderniojo meno sąlyčio taškus, svarbius norint atskleisti esminę XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios dailės terapijos sistemos sąrangos priešistorę ir ypatumus. Taigi, bandoma suvokti laipsnišką psichoterapijos ir ypač dailės terapijos sampratų formavimąsi.

Disertacija nėra metodinio tipo ar praktinio dailės terapijos taikymo vadovas, kaip jį suprastų taikomosios psichologijos, pedagogikos ar praktinės dailės terapijos atstovai. Joje nagrinėjama problematika pirmiausiai tiria teorinius ir pasaulėžiūrinius, kitais žodžiais tariant, konceptualius dailės terapijos integralumo aspektus. Taip pat ir estetinių prasmių funkcionavimą bei transformacijas tarpdisciplininiame dabartinės humanistikos kontekste.

Vidas Poškus

2007 m. lapkričio 16 d.

"Antikos problema Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės renesanso mene"

Vadovė dr. Tojana Račiūnaitė

Jolanta Zabulytė

2007 m. spalio 19 d.

„XIX–XX a. vid. Lietuvos mediniai kryžiai pasaulio tradicijų kontekste“

Vadovas doc. dr. Algis Uždavinys

Mediniai Lietuvos kryžiai, kartu su kitų tipų religiniais paminklais (stogastulpiais, koplytstulpiais, koplytėlėmis ant žemės ir medžiuose), jų elementais (skulptūromis, geležinėmis viršūnėmis), priklauso kryždirbystės terminu vadinamai liaudies religinei kūrybai. 2001 m. įtraukiant į UNESCO žmonijos Žodinio ir Nematerialaus paveldo sąrašą, kryždirbystės fenomenas buvo įvertintas ir pasaulio kultūros kontekste.

Disertacijos objektas – katalikų kryžiai, todėl kitų konfesijų paminklai ir pajūrio krikštai į tyrimo lauką neįtraukiami. Disertacijos tikslai: nustatyti Lietuvos medinių kryžių dekoro kilmės, jų įvairovės priežastis, įvertinti Lietuvos medinių kryžių savitumą kitų šalių tradicijų kontekste. Disertacijoje išsamiai analizuojami dekoruotų kryžių kilmės veiksniai; pateikiama nauja formų tipologija tarptautiniame kontekste; funkcijos klasifikacijoje pateikiama religinių paminklų turinio sklaida, apimanti mažai tyrinėtų kryžių statymo vietų, intencijų ir su kryžių kultu susijusių papročių reikšmes; analizuojami ankstesnių tyrinėtojų fragmentiškai aptarti augaliniai ir dangaus kūnų motyvai bei neaptarta paukščių simbolika krikščioniškosios ikonografijos ir kaimo kultūros kontekstuose, pateikiamos dekoro motyvų komponavimo tipologijos; apibrėžiami kryžių sandaros elementų terminai, įvedama nauja religinių paminklų funkcijų terminologija.

Gintautė Lidžiuvienė

2007 m. spalio 12 d.

"Gyvenimo būdo reklamos estetika: vaizdinis ir žodinis tekstas"

Vadovė dr. Lolita Jablonskienė

Algė Andriulytė

2006 m. spalio 6 d.

"Ferdinando Ruščico meninė veikla Vilniuje: modernumo ir tradicijos dialogas"

Vadovė dr. Rūta Janonienė

Girėnas Povilionis

2006 m. gegužės 19 d.

"Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla"

Vadovė doc. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė

Aistė Niunkaitė-Račiūnienė

2006 m. gegužės 19 d.

"Lietuvos žydų tradicinio meno simbolika lyginamosios analizės požiūriu"

Vadovas prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Marija Drėmaitė

2006 m. kovo 31 d.

"Pramonės architektūra Lietuvoje 1920-1940 metais: istorinė raida, stilistiniai ypatumai, kultūrinė reikšmė"

Vadovė prof. dr. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė

Sigita Maslauskaitė

2006 m. sausio 25 d.

"Šv. Kazimiero kultas ir ikonografija XVI–XIX a. pradžioje"

Vadovas dr. Mindaugas Paknys

Vilma Gradinskaitė

2005 m. spalio 28 d.

„Litos žydų savimonės aspektai diasporos dailėje“

Vadovas doc. dr. Alfonsas Andriuškevičius

Auksė Kaladžinskaitė (KFMI)

2005 m. spalio 19 d.

„Vilniaus vėlyvojo baroko meno rinka“

Vadovė dr. Aistė Paliušytė-Lugovojienė

Odeta Žukauskienė

2005 m. rugsėjo 28 d.

„Meno formų genezės, sąveikos ir metamorfozių problemos H. Focillono ir J. Baltrušaičio medievistikos studijose“

Vadovas prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Agnė Narušytė

2005 m. birželio 17 d.

„Nuobodulio estetika Lietuvos XX a. devintojo dešimtmečio fotografijoje“

Vadovas doc. dr. Alfonsas Andriuškevičius

Kristina Sabaliauskaitė

2005 m. birželio 10 d.

„Danieliaus Schültzo (1615-1683) tapybos kūrinių atributavimo problemos“

Vadovė doc. dr. Irena Vaišvilaitė

Ieva Pleikienė

2005 m. sausio 11 d.

„Lietuvos mažoji grafika. Meninės komunikacijos paštu formos (1960–1990)“

Vadovė doc. dr. Raminta Jurėnaitė

Žilvinė Gaižutytė

2004 m. gruodžio 22 d.

"Meninės kūrybos socialumo problema Pierr‘o Bourdieu ir jo mokyklos meno sociologijoje"

Vadovas prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Rasa Janulevičiūtė

2004 gruodžio 22 d.

"Lietuvių dailininko knyga: tradicijos ir modernumo aspektai"

Vadovė dr. Ingrida Korsakaitė

Lina Balaišytė (KFMI)

2004 m. spalio 15 d.

"Dailininkas ir dailės užsakovas XVII a. II pusės – XVIII a. Vilniuje"

Vadovė doc. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė

Skirmantė Žeimienė (KFMI)

2004 m. birželio 30 d.

"XX a. I pusės Lietuvos bažnyčių dailė: determinuojantys veiksniai"

Vadovė dr. Gražina Marija Martinaitienė

Neringa Markauskaitė

2004 m. birželio 29 d.

"Lietuvos jėzuitų provincijos statybinė veikla: Vilniaus procesų namų šv. Kazimiero bažnyčia XVII–XVIII amžiais"

Vadovė doc. dr. Laima Šinkūnaitė

Andrius Novickas

2004 m. birželio 29 d.

"Miesto aikštė: formos ir turinio semantinis tyrimas"

Vadovas prof. dr. Rimantas Buivydas

Vaidutė Ščiglienė

2004 m. kovo 24 d.

"Bajorų kilmės Žemaitijos dailininkai XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje"

Vadovas prof. dr. Adomas Butrimas

Dalia Navikaitė

2004 m. kovo 19 d.

"Mirties problema šiuolaikinėje Lietuvos dailėje"

Vadovė dr. Lolita Jablonskienė

Eglė Navickienė

2004 m. vasario 26 d.

"Nauja architektūra Lietuvos didžiųjų miestų istorinėje aplinkoje 1950–2003 m."

Vadovas prof. habil. dr. Algimantas Miškinis

Kęstutis Lupeikis

2004 m. vasario 26 d.

"Minimalistinė forma šiuolaikinėje architektūroje"

Vadovė prof. dr. Nijolė Bučiūtė

Ieva Diemantaitė

2003 m. balandžio 15 d.

"Dvasios polėkio“ sklaida Tolimųjų Rytų menininkų intelektualų tradicijoje"

Vadovas prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Marius Iršėnas

2003 m. balandžio 11 d.

"Antropomorfiniai ir zoomorfiniai atvaizdai Baltijos regiono ir europinės Rusijos akmens amžiuje: kokybinė ir kiekybinė charakteristika, sklaida ir ypatumai"

Vadovas doc. dr. Adomas Butrimas

Rūta Pileckaitė

2003 m. balandžio 10 d.

"Šiuolaikinė lietuvių juvelyriška tarptautiniame taikomosios dailės kontekste"

doc. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė

Valdas Jaskūnas

2003 m. kovo 28 d.

"Indijos meninės kultūros recepcija Vakaruose (lyginamoji orientalistų paradigmų analizė)"

Vadovas prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Skaidra Trilupaitytė

2003 m. sausio 23 d.

"Lietuvių dailės gyvenimas institucijų kaitos požiūriu. Devintojo dešimtmečio pabaiga – dešimtojo dešimtmečio pradžia"

Vadovas doc. dr. Alfonsas Andriuškevičius

Geda Bačauskaitė

2002 m. gruodžio 17 d.

"Bernardo Berensono menotyros koncepcija"

Vadovas prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Stanislavas Mostauskis

2002 m. spalio 29 d.

"Meno ir beprotybės santykių problema (kompleksinė analizė)"

Vadovas prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Rasa Butvilaitė-Petrauskienė

2002 m. birželio 14 d.

"Architektūros studijos Lietuvoje (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje) XVIII a. II pusėje – XIX a. I pusėje"

Vadovas prof. dr. Algimantas Mačiulis

Margarita Jankauskaitė

2002 m. gegužės 30 d.

"Moteriškojo tapatumo išraiškos šiuolaikinėje Lietuvos dailėje"

Vadovė dr. Ingrida Korsakaitė

Dalia Klajumienė

2002 m. balandžio 26 d.

"XVIII a. – XIX a. pirmoje pusėje iliuziškai tapyti LDK bažnyčių ir sakralinių pastatų altorių retabulai"

Vadovė doc. dr. Irena Vaišvilaitė

Jolita Liškevičienė

2002 m. balandžio 24 d.

"Emblemika XVII amžiaus Vilniaus spaudiniuose"

Vadovė doc. dr. Rūta Janonienė

Rasa Gečaitė

2002 m. kovo 14 d.

"Metamanierizmo problema XX amžiaus menotyroje"

Vadovas prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis

Mindaugas Paknys

2002 m. sausio 18 d.

"Mecenatystės reiškinys XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje: bažnytinės architektūros užsakymai"

Vadovė doc. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė

Erika Grigoravičienė

2001 m. kovo 15 d.

"Antropologinės XX a. 7–10 dešimtmečio Lietuvos dailės dimensijos"

Vadovė doc. dr. Laima Petrusevičiūtė-Sijur

Jūratė Macnoriūtė

2001 m. sausio 11 d.

"Stiliaus elementai tapyboje ir jų sintezė"

Doktorantūros komiteto pirmininkė doc. dr. Nijolė Tumėnienė

Dalia Ramonienė

1999 m. birželio 8 d.

"Justino Vienožinskio pedagoginė veikla (1920–1940)"

Doktorantūros komiteto pirmininkas prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis

Tojana Račiūnaitė

1999 m. birželio 17 d.

"Basųjų karmelitų dailė ir architektūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje"

Doktorantūros komiteto pirmininkė doc. dr. Irena Vaišvilaitė

Ieva Kuizinienė

1998 m. birželio 12 d.

"XVI a. – XVIII a. gobelenai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje"

Doktorantūros komiteto pirmininkė doc. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė

Laima Šinkūnaitė

1997 m. birželio 27 d.

"XVII a. Lietuvos portretas: kultūros , asmenybės ir jos atvaizdo santykis"

Doktorantūros komiteto pirmininkas prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis

Jonas Tatoris

1996 m. gruodžio 18 d.

"Senoji Klaipėda: urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų"

Doktorantūros komiteto pirmininkas prof. habil. dr. Eduardas Budreika

Laima Petrusevičiūtė

1994 m. sausio 14 d.

"XX amžiaus Lietuvos tapyba ir modernizmas"

Doktorantūros komiteto pirmininkas doc. dr. Alfonsas Andriuškevičius

Vytautas Kibildis

1993 m. gruodžio 30 d.

"Dizaino problemos formuojant žaidimų erdves Vilniaus senamiestyje"

Doktorantūros komiteto pirmininkas prof. dr. Algimantas Mačiulis

Helmutas Šabasevičius

1993 m. gruodžio 17 d.

"XIX amžiaus Lietuvos teatro dailė Lietuvos kultūroje"