- Apie VDA
-
Stojantiesiems
- Studijų programos
- Renginiai būsimiems studentams
- Priėmimas į bakalauro ir vientisąsias studijas
- Priėmimas į magistrantūros studijas
- Priėmimas į profesines (pedagogines) studijas
- Priėmimas į doktorantūros studijas
- VIDEO pristatantys studijų programas
- Informacija išsilavinimą įgijusiems užsienyje
- Užsienio šalių piliečių priėmimo tvarka
- Bakalaurų ir magistrų baigiamieji darbai
- Atviroji dailės, dizaino ir architektūros mokykla
- Papildomos studijos
- Pedagoginės studijos
- Neformaliosios studijos
- Studentams
- Tarptautiniai ryšiai
- Menas ir mokslas
Doktorantūra
2026 m.
Nerijus Rimkus2026 m. birželio 22 d. „Nei tas, nei tas“ Kūrybinės dalies vadovas: prof. Audrius Klimas
Iliustracija: Nerijus Rimkus (Neither). Autorė Šarūnė Nečiūnaitė, 2026. „Nei tas, nei tas“ (Neither) nagrinėja grafinio dizaino prigimtį, sudėtingą dizainerio tapatybę ir profesiją supančius dažnus nesusipratimus. Vietoj to, kad grafinis dizainas būtų vertinamas kaip komercinė paslauga ar rinkodaros įrankis, šis tyrimas kviečia šia profesiją pamatyti kaip atvirą tyrimų teritoriją ir specifinį mąstymo būdą – požiūrį (attitude), kuris atsiskleidžia tiek teoriniuose argumentuose, tiek per lygiagrečius dizaino projektus. Vedamas „kalbėjimo šalia“ (speaking nearby) metodologijos, darbas sąmoningai vengia nustatyti griežtus profesinius apibrėžimus ar kurti griežtas taisykles. Vietoj to, tyrimas žvelgia į šią discipliną per Marcelio Duchamp’o „infra-plonybės“ (infra-thin) perspektyvą – praktiką pastebėti ir suvaldyti mažus, sunkiai nupasakojamus, beveik nematomus formos, medžiagų ribotumo ir konteksto pokyčius. Tyrinėjant Vakarų modernizmo istorinį kelią kartu su nutrūkusia ir fragmentiška Lietuvos dizaino istorija, tekste nagrinėjama, kaip kasdienė kalba, fizinės spaudos sąlygos ir instituciniai santykiai formuoja mūsų vizualinę kultūrą. Atsisakant standartinio, gamyklinio požiūrio į „problemų sprendimą“, tyrime dėmesys sutelkiamas į „problemų situavimą“ – pamatinių įtampų, struktūrinių ribų ir žmonių tarpusavio santykių iškėlimą į šviesą. Pagrįsti konkrečiais kontekstais, nelinijinės struktūros ir suorganizuoti nehierarchine, abėcėlės tvarka, įvairios praktikos ir pavyzdžiai, kuria naują pasakojimą: tokį, kuriame dizaineris veikia kaip prasmės bendraautorius, siūlantis šviežią dizaino filosofiją, alternatyvius mokymo būdus ir profesinę nepriklausomybę. Meno projektas
|
2025 m.
Rasa Jančiauskaitė2025 m. gruodžio 12 d. „Gaivališka raiška vizualiųjų komunikacijų dizaino lauke“ Kūrybinės dalies vadovės: prof. Aušra Lisauskienė (2021-2024), doc. dr. Rūta Mickienė (2024-2025).
Rasa Jančiauskaitė, 2025. Gaivališka raiška, keverzonė, vizualinė prokrastinacija ir kūrybinis erosas (šiluma kūrybiniame veiksme) – pagrindiniai šio vizualinio dizaino krypties tyrimo atspirties taškai. Šios sąvokos kartu apibrėžia meno projekto raišką, metodus ir įkvėpimo paieškas. Disertacijos „Gaivališka raiška vizualiųjų komunikacijų dizaino lauke“ tyrimas siekia įvardinti ir plėtoti gaivališkos raiškos strategiją, turinčią aiškias šaknis meno istorijoje ir tiesiogiai susijusią su nuo seno egzistuojančiomis spontaniškumo bei intuityvios kūrybos praktikomis. Šios praktikos – tokios kaip užrašinių pildymas tekstu ir vaizdu ar spontaniškos kūrybos sesijos – išlieka aktualios ir šiandien. Gaivališkos raiškos aktualizavimas leidžia išryškinti kūrybos „užkulisius“, atrasti būdus parodyti juos auditorijai bei sukurti sąlygas keverzojimo etapams plėstis – nuo knygos formato iki parodų erdvių, ir vėl grįžti į knygą, jau transformuotus naujos erdvės patirties. Apibendrinant galima teigti, kad gaivališkos raiškos meninė strategija – tai ne tik spontaniška, bet ir apmąstyta, komunikatyvi, eksperimentinė bei gyva kūrybinė praktika. Ji plečia vizualiųjų komunikacijų dizaino ribas, išlaikydama ryšį tiek su auditorija, tiek su pačiu kūrėju. Doktorantūros struktūra skatina veikti viešumoje, o gaivališka raiška dizaino srityje suponuoja bendruomeniškumą, vertina ne tik rezultatą, bet ir kūrybos procesą – atvirą netobulumui, neužbaigtumui ir gyvumui. Meno projektas
|
2024 m.
Aistė Ambrazevičiūtė2024 m. gruodžio 13 d. "Kerpių gramatika" Kūrybinės dalies vadovai: prof. Gediminas Urbonas (2020-2023), doc. dr. Rūta Spelskytė-Liberienė (2023-2024)
„Kerpių gramatika“ yra vizualinis tyrimas, kur kerpės pasakoja istorijas – vaizdines ir žodines, išgalvotas ir tikras. Jos kviečia stebėti mikroskopinį ir kartu neaprėpiamą kerpių pasaulį pasitelkiant metaforas, paremtas biologinėmis užuominomis, skaitmeninėmis įdomybėmis bei vaizduote, atsigręžiančią į kerpių pasaulėkūros teorijas. Kerpės moko mus pasitikėti savo metaforomis ir savo sistemomis, jausmais kaip žinojimu. Vadovaujantis vaizdinėmis asociacijomis, menas tampa naujuoju mokslu. Atliekant meninį tyrimą iš kerpių vidaus, būnant viduje, pajaučiant ir įsisavinat gilaus stebėjimo metodus neįmanoma nepastebėti naujos vizualinės kalbos ir žinių. Kerpės moko, kaip atkurti ryšį su aplinka, siūlydamos naujas dizaino priemones ir filosofiją. Stebint kerpes randasi nauji modeliai, naujos taisyklės ir nauja gramatika. Konkrečioje vietoje susiformuojančios, kontekstualios, skaitmeniniu būdu sukurtos, nenuspėjamos, įvairių mastelių ir formatų simbiotinės kombinacijos Aistės meninėje praktikoje kuria naujus pasakojimus per vaizdą, formą bei edukaciją. Meno projektas
|
Marija Puipaitė2024 m. spalio 18 d. "Daikto paviršius ir viduriai: juslinio dizaino link" Kūrybinės dalies vadovas: doc. meno licenciatas Mantas Lesauskas
Marija Puipaitė, Atsidavę paviršiai / Devoted Surfaces, 2023, Jono Balsevičiaus nuotrauka Šiame darbe analizuojamas daikto jusliškas paveikumas ir intymus, aktyvus santykis, teigiant, kad dizaino objektas savyje talpina daugiau prasmių nei funkcija, estetika ir idėja, o jo pilnam suvokimui reikalingas iracionalus objekto pajautimas. Jusliškumo sąvoka tyrime perlipa fizinės sensorikos ribas. Juslinis patyrimas neatsiejamas nuo įsivaizduojamybės, atminties, kultūrinio konkteksto. Teigiama, kad paviršius nurodo į jusles, o vidus jutimo ribas pratęsia į žinojimo, vaizduotės ir tikėjimo sferas. Bandoma suprasti, kur slypi daikto esmė, suteikianti pavidalui turinį ir sukurianti nematomą, bet jaučiamą vertę ir taip gebanti sujaudinti. Apverčiamas objekto ir subjekto santykis ir ieškoma strategijos, kaip sukurti aktyvų, geidžiantį objektą, kuriuo norima rūpintis ir patirtį atsaką. Objekto sugebėjimas sujaudinti įvardijamas kaip jo aura, lemianti autentiškumą ir paveikumą, o jos paieškos prilyginamos pirmųjų anatomistų užsidegimui sužinoti ne tik, kaip veikia kūnas, bet ir kur slypi žmogaus siela. Taip daikto suvokime atkreipiamas dėmesys į sandaros, sluoksnių, vidaus svarbą – matomą arba numanomą. Kūno ir baldo anatomijos paralelė, noras atverti, pamatyti daugiau nei paviršių, taip pat istorinių eksponatų analizė suformuoja plyšio strategiją, kaip sąlygą intymiam ir aktyviam santykiui su daiktu. Naujame dizaino objekte plyšys pasireiškia kaip neužbaigtumas arba klaida, savo užprogramuotu nepakankumu skatinantis geismą, lygiai, kaip „laiko patina“, nusidėvėjimas (atvirkštinis neužbaigtumo analogas) istoriniuose objektuose laikomi vertybe ir dažnai siejami su daikto aura. Šalia suformuotos geidžiančio objekto sukūrimo strategijos, tyrimas atskleidžia, kaip praktikas-tyrėjas istoriniame tyrime sukuria pridėtinę vertę, atskleisdamas aspektus, kurie gali būti rekonstruoti tik per praktiko patirtį. Meninis tyrimas bei praktiko įgūdžiai užpildo kūniško patyrimo, kūniškų žinių plyšius. Esant faktinės informacijos stygiui, praktikas praplečia daikto suvokimo ribas ir atskleidžia reikšmes, kurios slypi daikto materijoje. Meno projektas
|
Karolina Jašinskaitė2024 m. birželio 14 d. "Erdvėkūros eksperimentai ir metodas: trūkiai tarp koncepcijos ir percepcijos" Kūrybinės dalies vadovas: doc. Rokas Kilčiauskas
Iliustracija: VDA IDK studentų sugeneruotas erdvės vaizdas taikant metodą, 2022 m. Šio tyrimo objektas – architektūros erdvėkūros procesas, kurio metu erdvės architektas sukuria žinutę – koncepciją – ir ją architektūrinės raiškos priemonėmis perduoda erdvės patyrėjui percepciškai priimti. Disertacijoje nagrinėjama situacija, kai ne visada perduodama ir suvokta žinutė sutampa. Tyrimo tikslas yra ištirti koncepcijos ir percepcijos trūkių erdvėkūroje priežastis ir atrasti šių dviejų erdvėkūros proceso dėmenų junglumo kūrimo būdą. Siekiant meno projekto tikslo, nagrinėjamos koncepcijos ir percepcijos sampratos, erdvėkūros proceso etapai ir jų tarpusavio ryšiai, erdvės formavimo metodai. Meno projekto eksperimentinėje dalyje modeliuojamas siektinas erdvės ir žmogaus percepcinis santykis. Viena vertus, siekiama pastebėti dėsningumą, kada erdvės geometrinis kodas sutampa su žmogaus suvokimo struktūromis, sukuriant darnų erdvės ir žmogaus koherencinį santykį. Kita vertus, tyrime pastebima, kad erdvės duomenų ir jų suvokimo trūkis ne tik kelia kognityvinę įtampą žmogui, bet ir ugdo bei keičia žmogaus aplinkos suvokimo struktūras, leidžia susikurti savitam percepciniam santykiui. Remiantis teorinėmis žiniomis ir eksperimento rezultatais šioje disertacijoje konstruojamas erdvėkūros metodas, kurį taikant kuriamas koncepcijos ir percepcijos etapų integralumas, išryškinamos nematomos erdvės ir žmogaus koreliacinės savybės. Viso meno projekto tyrimo metu metodas vystomas ir išbandomas kartu su Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedros studentais. Pritaikius sukurtą erdvėkūros metodą erdvė šiame tyrime tampa spekuliatyvia. Sukurta erdve laikoma ne tik jos fizinė forma, bet ir jos projekcija, taip atveriant kelią alternatyvioms erdvės reprezentacijos formoms, skatinančioms permąstyti žmogaus ir erdvės ryšį bei pačią erdvėkūros praktiką. Meno projektas
|
Ieva Baltrėnaitė-Markevičė2024 m. balandžio 18 d. "(Ne)surinktos kolekcijos paslaptys: kasdienybės refleksija, interpretacija ir kontekstai lietuvių moterų aprangoje XX a. 5–8 dešimtmečiais" Kūrybinės dalies vadovė: prof. Eglė Ganda Bogdanienė
Nuotrauka: Veronikos Žukauskaitės-Balandienės palaidinė iš 1960-ųjų pradžios. Saulės Barley nuotrauka, 2022. Ievos Baltrėnaitės-Markevičės penkis metus vykdyto meninio projekto pagrindinis objektas – 1940– 1970 m. Lietuvos moterų drabužiai ir jų istorijos. Savadarbiai rūbai byloja apie jų sukūrimo fone vykusius lemtingus XX a. įvykius: pasaulinį bei partizaninį karus, kurie staiga ir negrįžtamai pakeitė visuomenę. Šias tragedijas lydėjo didžiuliai gyventojų persislinkimai, sąlygoti Holokausto, tremčių į Stalino gulagą, bėgimo į Vakarus karui baigiantis, vokiečių ir lenkų repatriacijų, kaimo kraustymosi į miestą bei emigrantų iš SSRS srauto. Aptariamo laikotarpio Lietuvos moterų drabužių istorijos yra itin unikalios, o patys drabužiai savo medžiagiškumu, atsiradimo aplinkybėmis ir tolesniu gyvenimu atskleidžia juos nešiojusių žmonių ir jų laikų buities istorijas. (Ne)surinktos kolekcijos paslaptys kalba apie laiką, kai, nepaisant vargo ir nepritekliaus, daiktų bei medžiagų trūkumų, žmonės vis tiek puošėsi pasitelkdami tai, kas tuo metu jiems buvo prieinama – vaizduotę ir kūrybingumą. Apie tai liudija kolekcijoje esanti vestuvinė suknelė, pasiūta iš ryškiai mėlyno audinio, atsivežto iš tremties Sibire, išleistuvių suknelė, pasiūta iš amerikietiško vyriško kostiumo pamušalo, ar išeiginė suknelė, dėvėta visomis progomis beveik keturiasdešimt metų, kuri iki šiol nėra susidėvėjusi. Kolekciją sudaro: dvidešimt keturios moteriškos suknelės, trys kostiumėliai, viena palaidinė, vienas sijonas, vienas paltas, treji bateliai, vieni žieminiai batai, keturi mados žurnalai, vienas vaikiškas krikšto drabužių komplektas, viena vaikiška suknelė, viena skarelė, vienas megztas šalikas, vienas sąsiuvinis su ranka pieštais drabužių modeliais, trys neaiškios paskirties mezginiai. Projektą lydi tyrimas apie 1940–1970 m. Prancūzijoje gyvenusias lietuvių kilmės moteris bei jų aprangą, Žemaitės atvejo studija ir kūrybiniai projektai. Visą meninį projektą susieja Detektyvinės sienos kūrinys, kuris vizualiai sugrupuoja tyrimo eigą ir rezultatus. Autorės gyvas pasakojimas padeda išnarplioti ant sienų pateikiamų chronologinių sekų reikšmes. Meno projektas
|
2023 m.
Sandra Mockutė-Cicėnė2023 m. gruodžio 15 d. „Lietuviško mados prekės ženklo tapatumas: atpažįstamų ir naujai įprasmintų kodų paieškos“ Kūrybinės dalies vadovė prof. dr. Jolanta Vazalinskienė
Šiuo darbu tiriamas dizainas, integruojantis vertybinį lietuviško tapatumo kodą šiuolaikinėje madoje. Darbe analizuojama, kaip mados prekės ženklų regioninis tapatumas tampa plintančia mados prekės ženklų tendencija komercinėje šiuolaikinėje madoje ir kiek ji aktuali lietuviško dizaino atveju. Atliktas tyrimas atskleidžia, kaip keičiantis mados išraiškos formai bei gyvenimo būdui, regioninio tapatumo išryškinimas komerciniame mados lauke tampa pridėtine verte, diferenciacijos raktu ir leidžia sėkmingai dalyvauti tarptautinėje mados erdvėje. Šiam tyrimui atlikti buvo braižomas meninio tyrimo žemėlapis, kuris yra ne tik vizualus rezultatų atvaizdavimas, bet kartu ir nuolatinis meninio tyrimo procesas, konstruojantis teorinius pagrindus ir schemas, kurie vėliau tampa ir meninės praktikos dalimi. Lietuviško tapatumo raiškos tyrimas, kuris sistemina tapatumo kodo raiškos galimybes bei darbo autorės kūrybines praktikas, tampa pridėtinės vertės kūrimo priemone. Šiuo atveju mados prekės ženklui svarbiau tampa mados produkto reikšmė ir komunikavimo turinys. Kūrybiniai projektai bei jų atgalinis ryšys parodo regioninio kodo krypties patikimumo faktą bei konkurencinį pranašumą, kuris itin svarbus globaliame kontekste, įskaitant ir virtualų mados kontekstą. Šios disertacijos turinys parodo, kaip, integruojant vertybinį lietuviško tapatumo kodą, lietuviški mados prekės ženklai gali vystyti strategiškai naudingą kūrybos krypties modelį. Ilgainiui atpažįstami ir naujai įprasminami lietuviško tapatumo kodai gali paskatinti vertybines unikalių Lietuvos mados dizaino sprendimų nuostatas bei suformuoti tendencijas. Meno projektas
|
Liucija Kvašytė-Starinskienė2023 m. rugsėjo 29 d. „Požiūrio svarba mados dizaine: nuo materialaus iki moralinio tvarumo“ Kūrybinės dalies vadovė doc. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė
Šiuo darbu tiriama tvarumo sampratos problematika šiuolaikiniame rūbų mados dizaine bei vartojime, Darbe analizuojamos materialinės ir moralinės tvarumo savybės pasireiškiančios skirtingais kūrėjų požiūriais ir jų atliekamomis praktikomis. Atliktas tyrimas skatina kvestionuoti tvarumo sampratą ir ieškoti būdų burtis į bendruomenes galinčias kelti klausimus ir spręsti juos orientuojantis į geresnę ateitį paremta holistiniu mąstymu. Prieita išvadų, jog tvarumas negali būti apibrėžtas dėl skirtingų jo sampratų kūrėjų tarpe, nes daugelis jų tvarumą vertina kaip manipuliatyvią rinkodaros strategiją. Taip pat prieita išvados, jog siekiant santykio su vartotoju ir skatinant sąmoningumą pasigendama mados ženklų komunikacijos apie tvarumo siekius, iškylančias problemas ar požiūrius. Galiausiai viliamasi, jog mados ateitis būsianti pagrįsta žiedinės ekonomikos principų taikymu įtraukiant vartotoją į kūrybos ir sprendimų procesą. Tuo tarpu kūrybinėje dalyje per atliktus objektus ir tyrimus formuluojami ir keliami klausimai susiję su tvarumo sampratoje apibrėžiamais dizainerio kūrybos principais, svarstomas sampratos legitimumas ir jos taikymo būdai. Jų gausa, besikeičiantys požiūriai ir skirtingos sampratos skatina rasti nebūtinai vieną galimą atsakymą, o išplėsti tvarumo sampratos bruožus ir veikimo principus. Kasdienį dizainerio požiūrio veikimą tikrinu per schemą, kurią dizaino tyrėjas Dr. Jeroen N. M. van den Eijnde aprašo knygoje Exploring the Space for Design Research Between I-We-Do-Think. Šia knyga jis tyrinėja, kaip mokslinis mąstymas ir amatiškas gamybos procesas yra neatsiejamai susiję bei kodėl dizaino tyrimai, kuriuose ryški dizainerio ir bendruomenės sąsaja, yra svarbūs žmonėms ir visuomenei. Taip mano, kaip dizainerės kūrybiniai metodai - suteikti prasmę kitiems per savo kūrybą, ar įprasminti save per kitus; kurti mąstant ar mąstyti kuriant, leidžia pasitikrinti, kaip mano požiūris koreliuoja su mados lauko kūrėjų požiūriais ir kokias ateitis galime pasiūlyti ateities kartoms. Meno projektas
|
2022 m.
Mindaugas Reklaitis2022 m. lapkričio 11 d. „Performatyvi architektūra kaip kritinė erdvinė praktika“ Kūrybinės dalies vadovas prof. Henrik B. Andersen
Darbe atskleidžiamos galimybės architektūrą pozicionuoti kaip erdvinę praktiką, akcentą nuo objektiškumo ir reprezentacijos keliant erdviniais santykiais grįstos sąveikos link. Todėl į architektūros teorijos ir praktikos lauką įtraukiama bei plėtojama performatyvumo tematika. Darbe nagrinėjami performatyvumo veikimo principai ir jų taikymo galimybės erdvinėje praktikoje, įterpiančios santykio, kintamumo, nuolatinio prisimatavimo, morfogenezės temas architektūros fenomene. Išplėtota performatyvumo samprata atskleidžia jam gretimas intra-aktyvumo, naujojo materializmo, diagramatiškumo koncepcijas, suteikiančias įrankius ir pagrindą permąstyti architektūros disciplinos ribas. Disertacijos tyrimo objektu pasirinkta žmogaus ir architektūros santykio analizė išplečiama iki didesnio erdviniame fenomene dalyvaujančių agentų skaičiaus, atskleidžiančio daugialypį architektūros fenomeno kompleksiškumą ir antihierarchiškumą. Darbe architektūrinėmis ir nearchitektūrinėmis, statiškomis ir dinaminėmis, realiomis ir virtualiomis, žmogiškosiomis ir nežmogiškosiomis raiškos priemonėmis manipuliuojama kaip lygiavertėmis, atskleidžiant erdvinės praktikos, kartu ir architektūros, daugiasluoksniškumą. Darbo tyrimo procesas remiasi estafečių tarp teorijos ir praktikos koncepcija. Vietoje praktikos, suvokiamos kaip teorijos pritaikymu, pasikliaujama fragmentuotu ir daliniu santykių tarp teorijos ir praktikos kūrimosi konstruktu, kuomet praktika yra estafečių rinkinys nuo vienos teorinės įžvalgos prie kitos, ir teorija yra estafetė nuo vienos praktikos prie kitos. Todėl viena iš darbe taikomų taisyklių – idėjas ir koncepcijas įgyvendinti realiomis sąlygomis mastelyje 1:1. Darbe performatyvumo teorijos kontekste iškeltos architektūrinės idėjos ir įžvalgos įgyvendinamos realiai veikiančių eksperimentinių instaliacijų bei modelių serijoje, plečiančioje praktinį architektūrinės raiškos priemonių spektrą. Tokiu būdu sociokultūrinė architektūros samprata papildoma fenomenologiniu architektūrinių žinių bagažu. Meno projektas
|
Sigitas Gužauskas2022 m. rugsėjo 27 d. „Aiškinamosios strategijos informacijos dizaine“ Kūrybinės dalies vadovė prof. Aušra Lisauskienė
Meno projekto kontekstas – vienas iš aktualiausių vizualinės komunikacijos dizaino žanrų – informacinė grafika, kuri tyrime įvardijama kaip aiškinamąją ar atskleidžiamąją funkciją atliekantys vaizdai. Meno projektu siekta plėtoti aiškinamojo vaizdo interpretacinį potencialą, analizuojant aiškinančių vaizdų reprezentacinį mechanizmą bei vykdant kūrybinius eksperimentus. Siekiant meno projekto tikslo, buvo svarbu suprasti kaip veikia aiškinamasis vaizdas, kokia yra jo sandara, kokiu būdu jis paaiškina. Kuriant komunikacijos dizaino prototipus remtasi idėja, kad reiškinį aprašančiuose duomenyse gali slypėti ne tik mokslininkams ar ekspertams aktualios fenomeno ypatybės, bet ir turiningi pasakojimai, įtraukios istorijos įdomios ir masinei auditorijai. Todėl eksperimentinėje platformoje duomenų, informacijos, žinių pateikimas realizuojamas kaip informacinės patirties kūrimas, t.y. daugiasluoksnės pagavos formavimas, racionalų suvokimą derinant su jutiminėmis patirtimis, estetiniais, emociniais išgyvenimais ar žaidybinėmis situacijomis. Projekto eigoje sukurti dizaino prototipai skaitmeniniuose duomenyse glūdinčius faktus pateikia vaizdiniais pasakojimais, kurie į skaitines vertes redukuotiems reiškiniams sugrąžina „prarastus“ tikrovės bruožus. Meno projektas
|
2021 m.
Elzė Sakalinskaitė-Beinaravičienė2021 m. kovo 19 d. „Sveikatinimas aksesuarais: meno ir mokslo sąveika“ Kūrybinės dalies vadovė prof. Eglė Ganda Bogdanienė
Doktorantūros tyrimas yra paremtas idėja, jog žmogaus negalia nėra vien jo silpnybė (laikina arba ilgalaikė), veikiau tai fizinio išskirtinumo ir individualumo požymis, o dėvint sveikatinamuosius aksesuarus, konseptualius papuošalus, kartu galėtų tapti ir savotišku privalumu ar stilingumo išraiška. Šiame darbe siekiama sukurti naujas žinias ir patirtis dizaino ir medicinos srityse, pagaminant sveikatinamuosius aksesuarus – įtvarus, kurie vizualizuoja žmogaus negalią kaip jo unikalią savybę. Jie gali padėti žmogui, turinčiam negalią, reprezentuoti savo asmenybę, patirti teigiamas estetines emocijas ir pozityvias aplinkos reakcijas, o tai pagerina ligonio sveikatinimo galimybes. Teoriniame darbe analizuojamos galimybės ir prielaidos sukurti būtent tokius sveikatinamuosius aksesuarus, siekiama sugalvoti būdą, kaip turint negalią, kad ir trumpalaikę, su ja susigyventi ir paversti ją savo minčių ar stiliaus išraiškos priemone. Meno projektas
|
2020 m.
Justė Pečiulytė (ArcInTex ETN)2020 m. lapkričio 27 d. "Atmosferinis erdvės modeliavimas. Erdvės režisavimo būdai, pasitelkiant tekstilės instaliaciją" Kūrybinės dalies vadovė prof. Eglė Ganda Bogdanienė
Fizinis modeliavimas, atsidūręs meninio tyrimo kontekste, išplečia savo disciplinos ribas. Šis praktinis tyrimas domisi kaip atmosferos koncepcija keičia ir praplečia erdvės modeliavimo supratimą. Tyrimas yra pagrįstas besiformuojančiomis teorijomis, kurios argumentuoja performatyvų, įkūnytą ir kinematografinį erdvės modeliavimo potencialą. Atmosferiška gyvenamoji aplinka negali atsirasti iš reprezentuojančių, konceptualizuotų modeliavimo praktikų (ang. framework), nes jos paprasčiausiai nesuteikia sąlygų atmosferinėms išraiškoms kilti. Šiame tyrime pasirinkta dizaino perspektyva koncentravosi ties modeliavimo praktika, bei jos veiksmais ir gestais. Šio darbo tikslas buvo tyrinėti erdvės modeliavimo, kaip fundamentaliai atmosferinės veiklos potencialą, o režisavimą (ang. staging), kaip galimą modeliavimo veiksmą. Praktiniais eksperimentais ieškota ekspresyvių tekstilės medžiagiškumo sąsajų su dizaino veiksmais ir gestais. Šiuo tikslu buvo apibrėžta „Atmosferinio erdvės režisavimo studija“, paremta skirtingais režisavimo būdais, pasitelkiant tekstilės instaliaciją (ang. setup). „Atmosferinio erdvės režisavimo studija“ atkreipia dizainerių dėmesį į modeliavimo veiksmus ir gestus. Dizaino sąlygos, kurias ji siūlo, pabrėžia sąmoningumo, nuolankumo ir prisitaikymo svarbą interjero dizaino procese. Dizaino edukacijos programose ši praktika galėtų padėti pamatus dizaino modeliui, paremtam įkūnytu erdvės suvokimu. tinklalapis Meno projektas
|
Kristė Kibildytė-Klimienė2020 m. birželio 12 d. „Personalizacijos problema šiuolaikiniame dizaine“ Kūrybinės dalies vadovė prof. Aušra Lisauskienė
Personalizacijos tendencija dizaine – šiuo metu besiformuojantis reiškinys. Kaip ir dauguma procesų takiojoje modernybėje – ji ambivalentiška, save palaikanti ir intensyvinanti, kompulsyvi ir obsesyvi, nepajėgianti ilgai išlaikyti savosios formos ir net neturinti vienos tvirtos formos. Skirtingos jos apraiškos ir dizaino diskurse. Todėl tinkamiausias personalizacijos fenomeno analizės būdas – atvira sistema ir laisvas ryšys tarp įvairių ją veikiančių faktorių (besiformuojančių socialinių ir kultūrinių veiksnių žemėlapis). Tokioje sistemoje ne teorija pagrindžia personalizacijos pavyzdžius ir ne pavyzdžiai iliustruoja teoriją, bet ieškomos ir brėžiamos paralelės, t.y. galimi sąryšiai. Tyrimo tikslas – kritiškai apmąstyti personalizaciją šiuolaikiniame dizaine ir šios tendencijos poveikį dizaino diskursui bei praktikai, keisti galvojimą apie šią tendenciją ir taip formuoti supratimą apie platesnį dizaino ryšį su socialiniais ir kultūriniais reiškiniais. Bendras projekto „Personalizacijos problema šiuolaikiniame dizaine“ tikslas – ne apibrėžti problemą ir ieškoti sprendimo, bet išskleisti problematiką tiriamojoje dalyje ir, suvokus reiškinio ambivalentiškumą, imti formuoti naują jo supratimą per praktiką, t.y. kūrybinėje dalyje sukurti personalizacijos problematikai naują išraišką. Kūrybinių eksperimentų ir dizaino praktikos pagrindu sukurta originali personalizacijos koncepcija. Paviršiaus dizaino projektas „Aporetiškas paviršius“ – tai bandymas kritinį žvilgsnį į personalizacijos reiškinį išreikšti per praktiką. Tokį sprendimą, viena vertus, lėmė personalizacijos fenomeno aporetiškumas ir negalimybė padaryti nuoseklią, baigtinę jo tyrimo išvadą. Kita vertus, materialus mąstymas tapo tinkamu būdu sukoncentruoti kritinį žvilgsnį ir interpretuoti personalizacijos tendenciją, sukuriant naują išraišką. Principo „per praktiką“ (angl. hands on approach) pasirinkimą taip pat lėmė interesas veikti tokioje dizaino srityje, kuri praplečia vizualiosios komunikacijos lauką. Šiuo atveju tai paviršiaus dizaino perkėlimas iš apipavidalinimo ir produkto dizaino kategorijos į konceptualiai suvokiamą vizualiosios komunikacijos sritį. Meno projektas
|
Rokas Dovydėnas2020 m. vasario 7 d. „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“ Kūrybinės dalies vadovas doc. Juozas Brundza
Mano kuriamos instaliacijos yra susijusios su kūrinio rodymo vieta per naudojamas medžiagas, kuriamus siužetus ir bendrą kultūros istoriją, per darbų sukūrimo būdą ir pasirinktą stilių. Jei erdvė būtų klausimas, šie darbai būtų atsakymas, pokalbis tarp erdvės ir joje atsirandančio meno kūrinio. Kūriniai susieti su autentiška erdve, kad ir trumpai artikuliuoja sąsajas ir kalba apie vietos „aurą”. Tai mano, kaip tyrėjo, būdas kalbėtis su žiūrovu per darbus ir jų kuriamą aplinką. Kalbėdamas apie nesėkmę ir kopiją, elgiuosi laisvai, perkeldamas tyrimą nuo medžiagos (molio) į jo raiškos (ne)galimybes šiandienėje kultūroje. Žiūrovas – pagrindinė ašis, įprasminanti darbą. Žiūrovas patirdamas meno kūrinį, lygiomis dalimis prisideda prie jo atsiradimo. Tik žiūrovas, anot Briano Doherčio, „reginti akis”, įgalina sukurti, nehierarchinę instaliaciją, bendradarbiavimo aplinką tarp menininko ir žiūrovo, erdvės ir meno kūrinio, ir atskleidžia tas meno kūrinio galimybes, kurios kitu atveju liktų neatskleistos. Meno projekto kūrybinės dalies pagrindu pasirinkti darbai – pradedant meno aspirantūros projektu Simboliai (2005) ir vėlesniais kūriniais, tokiais kaip Plėviakojis vs Louhan, (2011) Pottery is the new video (2015), pastaraisiais metais kuriamų indų pavyzdžiais – ir, akcentuojant jų (per)interpretavimą, sisteminimą, (per)darymą, siekiama pristatyti kokybiškai naują rezultatą. Mokslinių metodų taikymas yra sėkmingas, kai kartojant bandymą gaunamas tas pats rezultatas. Tyrimas įvyksta, nepriklausomai nuo to, ar tyrimo rezultatas paneigia tyrėjų keltas prielaidas. Jei tyrimo tikslas ištirti nesėkmę, ar ir visas tyrimas pasmerktas žlugti? Ar žinios, kurios paaiškina būdus, kaip nereikia dirbti, yra naujos? Bet jei „neteisingas” modelis iki šiol sėkmingai veikia, ar jis tebėra nesėkmė? Kopijavimas yra žmogiška veikla: kartojame veiksmus, vienodai elgiamės atsitikus nelaimei, pasirenkame panašų būdą džiaugsmui išreikšti. Šia prasme kopijavimas yra žmogaus gyvenimo pamatas. Kopijavimas, kaip galimybė apibrėžti savąją tapatybę, tapatinantis su kultūrinėmis grupėmis ar pradėjus vartoti išskirtines prekes. Tai matoma analizuojant keramikos kūrimo procesą, jos istoriją. Meno projekto tiriamąją dalį sudaro trys perpasakojimai, t. y. trys atvejo studijos, kuriose per asmeninę kūrybinę patirtį analizuojami pasirinkti istoriniai naratyvai, keliami klausimai ir pasitelkiant įvairią istorinę ir teorinę literatūrą bei apmastant ir eksperimentuojant keramikos praktiką ieškoma galimų atsakymų. Meno projektas
|
2019 m.
Marius Dirgėla2019 m. gruodžio 20 d. „Autorystės problematika šiuolaikiniame dizaine“ Kūrybinės dalies vadovas prof. dr. Vytautas Kibildis
Darbe daroma prielaida, kad dizaino kūrėjo požiūris į autorystę ir originalumą gali turėti įtakos profesinei sėkmei. Siekiant ją patvirtinti arba paneigti, pirmiausia originalumo ir autorystės suvokimo raida apžvelgta iš istorinės, filosofinės, teisinės, psichologinės, pedagoginės perspektyvos, aptartos pagrindinės su autoryste dizaine susijusios sąvokos. Sukauptų žinių pagrindu parengtas Lietuvos dizaino studentų požiūrio į profesijos etinius aspektus kiekybinis tyrimas – anketinė apklausa ir rezultatų apdorojimas – ir kokybinis tyrimas – 8 žinomų Lietuvos dizainerių interviu. Sugretinus teorinio, kiekybinio ir kokybinio tyrimo rezultatus, suformuluotos bendros išvados. Dizaino srityje dėl jos specifikos absoliuti sprendimų autorystė neįmanoma ir net nepageidautina, o autorystės pažeidimų, kaip jie suprantami dabartinėje autorių teisėje, persekiojimas ir kūrybos rezultatų prieinamumo ribojimas neigiamai atsiliepia kitų visuomenės narių kūrybos rezultatų kokybei, yra žalingas visuomenei finansiniu, saugumo ir moralės požiūriu. Tuo pat metu dizaino mokyklose su retomis išimtimis orientuojamasi į savarankišką vis naujų problemų ir unikalių sprendimų joms paiešką, dažnai kolektyviai. Tai gresia disciplinos tęstinumo praradimu, dematerializacija. Atsižvelgiant į tai, kūrybinė projekto dalis atlikta kaip kopijavimo eksperimentas, kuriuo siekta patikrinti, ar toks tradicinis tobulėjimo metodas gali būti naudingas šiuolaikiniame studijų procese. Eksperimentas parodė, kad tokia veikla padėtų ugdyti gebėjimą išeiti už savo ego ribų, sustiprinti darbo, kuriuo siekiamas rezultatas yra žinomas ir aiškiai aprašytas, įgūdžius, kaupti tiesiogiai neišreikštų žinių (tacit knowledge) bagažą, susipažinti su gilesnio, nei vizualus, objekto pažinimo metodika ir iš to kylančių kūrybinių idėjų generavimo praktika. Meno projektas
|
Renata Maldutienė2019 m. balandžio 26 d. „Spalvų prognozavimas Lietuvos mados industrijoje“ Kūrybinės dalies vadovas prof. dr. Vytautas Kibildis
Pagrindinis šio tyrimo objektas yra globalus spalvų prognozavimo procesas ir jo metodai, bei reikšmė Lietuvos madai. Globalios madų tendencijos, taip pat ir spalvų prognozės yra problematiškai adaptuojamos Lietuvos mados rinkoje. Lokalioje mados industrijoje trūksta tinkamų metodinių įrankių, kurie padėtų nustatyti kaip geriau suprasti vartotojų skonį ir poreikį spalvoms. Tikslesnis žinojimas, kokiais metodais adaptuoti globalias spalvų prognozes ir prognozuoti lokalias spalvas, galėtų paskatinti grandinę pageidautinų reiškinių Lietuvos mados dizaino lauke. Todėl meno projekto teorinėje dalyje analizuojami skirtingi spalvų prognozavimo metodai ir modeliai, veikiantys globalioje Vakarų mados sistemoje. Pasitelkus giluminį interviu tiriamas spalvų prognozavimo procesas Lietuvos mados industrijoje. Pagal gautus duomenis kuriamas Lietuvos globalių spalvų konceptų adaptacijos modelis (LAM). Modelių komparatyvinė analizė apibrėžia prieštaras ir veiksnius, determinuojančius optimalių dizaino sprendimų priėmimą lokalioje madoje. Atsižvelgiant į spalvų prognozavimo proceso lokalios mados industrijoje ypatumus sukuriama ir pasiūloma metodinių įrankių grupė, padedanti kompensuoti LAM trūkumus. Tyrime konstruojamas naujas lokalus globalių spalvų konceptų prognozavimo adopcijos modelis, kuris galėtų būti taikomas Lietuvos mados industrijoje. Meno projekto kūrybinėje dalyje nebuvo siekta tiesiogiai gauti mados spalvų prognozių rezultatų. Meno praktika buvo siekiama panirti į tas žinių sferas, kurios nebuvo pasiekiamos taikant analitinius mąstymo metodus, ir taip, per kūrybinį patyrimą išsikristalizuojančius rezultatus integruoti į meno projekto visumą. Meno projektas
|
2018 m.
Viktorija Diak2018 m. gruodžio 14 d. „(Ne)tvari šiuolaikinės mados industrija ir ateities mada“ Kūrybinės dalies vadovė prof. dr. Jolanta Vazalinskienė
Fotografijos autorius Andrii Diak. Nuotraukoje medžiagos prototipas, gamintas 3D spausdintuvu. Nuolatinis žmonijos veržimasis link progreso vien per paskutiniuosius 100 metų privedė prie masinio resursų išeikvojimo ir visapusiško planetos užteršimo. Kiekviena industrija įneša į tai savo „indėlį”. Meniniame tyrime “(Ne)tvari šiuolaikinės mados industrija ir ateities mada” nagrinėjama tik drabužių industrija – visiems pažįstama ir spalvinga, kai kabo boutique vitrinose, ir menkai žinoma, apgaubta paslaptimi pakeliui į jas. Tai labai plati tema ir sutalpinti tyrime visus norimus aptarti aspektus sudėtinga. Esminis tyrimo siekis – šiek tiek atidengti šiuolaikinės mados industrijos ciklo užuolaidą ir parodyti jos žalingą poveikį mus supančiam pasauliui. Siekiant suprasti ir paaiškinti problemišką situaciją, kurioje atsidūrė ši industrija, analizuojami tokie klausimai, kaip greitosios mados ideologija ir jos pasekmės, drabužių gamyba ir jos pražūtingas poveikis supančiai aplinkai, įsiūlyta perteklinio vartojimo psichologija ir su tuo neišvengiamai susijusi šiukšlių problema ir t. t. Tyrimo pabaigoje, ieškant galimų pokyčių ir sprendimų ateičiai, pristatoma autorinė ateities mados industrijos vizija, paremta tvaraus dizaino principais. Pasitelkiant šiuolaikines technologijas ir biomedžiagas sukuriama inovatyvi žiedinė sistema drabužių gamybai. Aptariama ateities gaminio kūrimo technologija, medžiagos, šiandieninės galimybės ir ribos. Meno projektas
|
2017 m.
Marius Bartkus2017 m. gruodžio 21 d. "Vizualinė metafora: generavimas ir taikymas praktikoje" Kūrybinės dalies vadovas prof. Audrius Klimas
Disertacijoje tiriama, kaip grafinio dizaino reikmėms automatizuoti vizualinių metaforų kūrimą. Nagrinėjama, kaip vaizdų reikšmės arba žinutės turinio formavimo procesas galėtų tapti automatizuotas, o dalis kūrėjo darbo – perkelta kompiuteriui. Tyrime apžvelgiamos ir analizuojamos problemos, su kuriomis susiduriama bandant kompiuterinei sistemai patikėti vizualinių metaforų generavimo procesą. Kuo skiriasi resurso aprašymas, kai tai daro kompiuteris arba žmogus, vizualinių objektų išskyrimas iš aplinkos, objektų rakursų įvairovė, objektų tarpusavio komponavimo reikšmės, kompiuterinių sistemų nematomas vaizdo turinys – tik dalis problemų, su kuriomis susiduriama, mėginant automatizuoti metaforų kūrimą. Problemai spręsti siūlomas vizualinių metaforų generatorius, kuriuo galima greitai kurti vizualines metaforas, komunikacines žinutes, manipuliuoti reikšmėmis, kontrolės svertus suteikiant ne tik kūrėjui, bet ir sociumui, kūrinio vertintojams. Pateikiamas spekuliatyvusis vizualinių metaforų generatoriaus modelis, plėtojimo pasiūlymai naudojant dirbtinį intelektą. Meno projektas
|
Agnė Kuzmickaitė-Prūsaitienė2017 m. spalio 27 d. "Kasdienybė kaip kūrybos inspiracija: dizainerio savirefleksija" Kūrybinės dalies vadovė prof. Jolanta Talaikytė
Šiuolaikiniame mados dizaine drabužio konstrukcijos ar kolekcijos koncepcijos įkvėpimu dažnai tampa įvairūs kasdienės buities elementai, daiktai ar pasikartojantys kasdieniški darbai – apsipirkimas, šiukšlių maišas, drabužių skalbimas, netvarkingų drabužių vaizdas ar primityvus vaikiškas piešinys. Meno projekte „Kasdienybė kaip kūrybinė inspiracija: dizainerio savirefleksija“ tiriamos įvairius skirtingus kasdienius vaidmenis atliekančio kūrėjo patirtys, kurių scenografijoje atsiradę objektai naudojami kaip drabužių dizaino inspiracija. Nušvietus socialinį ir meninį kontekstą, lėmusį tokio mados dizaino metodo susiformavimą, bei pritaikius asmeninę patirtį, meno projekte analizuojama, kokiais metodais aplinkoje esantys kasdienybės artefaktai integruojami į drabužių struktūras. Tiriant šiuolaikinio drabužių dizaino lauką, teorinėje meno projekto dalyje šis tiek dominuojančiųjų, tiek ir labiau opozicijoje esančių dizainerių kūryboje taikomas kasdienybės integravimo metodas apibūdinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikiniame mados dizaine. Drabužių struktūrose tokia praktika dažnai atsiranda architektūrai bei šiuolaikiniam menui būdingais metodais. Praktinėje meno projekto dalyje pateikiamos savos kasdienės patirties inspiruotos drabužių kolekcijos, sukurtos doktorantūros studijų metu. Meno projektas
|
Rūta Mickienė2017 m. vasario 24 d. „Atviras vizualaus dizaino kūrinys: psichoemocinės saviugdos modelis“Kūrybinės dalies vadovė prof. Aušra Lisauskienė
Pagrindinis šio meno projekto tyrimo tikslas – atviro kūrinio modeliu grįsti vizualaus dizaino objektai ir jų taikymo galimybės socialiniame psichoemocinės žmogaus gerovės (ang. well-being) ugdymo menu lauke. Ar balsu tariami žodžiai perduoda daugiau informacijos nei užrašytieji? Ar dalis girdimos, tačiau anapus racionalaus suvokimo likusios, informacijos galėtų būti ne tik regima, perskaitoma, bet ir įgyti paskirtį žmogaus gerovės lauke? Ar kūriniuose įvairiais būdais regimas garsas/balsas atsiskleidžia plačiau nei vien girdimas ir klausą pakeitus rega kūrinys suvokiamas visapusiškiau? Jei kūrinys vizualizuoja bendraautoriumi tapusio žiūrovo balsą, ar žiūrovas klausydamas akimis kūrinį patiria kitaip? Ir kaip kitaip? Galbūt atviras kūrinys įtraukdamas žiūrovą į kūrybos procesą, o vizualuas dizaino atviras kūrinys suteikdamas procesui ar jo rezultatui utilitarinę paskirtį galėtų tapti atsakymo įrankiu. Tai pagrindiniai meninio dizaino krypties tyrimo klausimai. Tiriamojoje dalyje remiantis kitų meno sričių (literatūros, tapybos, muzikos, dalyvavimu grįsto meno, multimedijų) atvirų kūrinių semiotine analize sudaromas teorinis vizualaus dizaino atviro kūrinio modelis ir aptariamos jo pritaikymo psichoemociniam asmenybės ugdymui galimybės. Teorinės junginio ištakos grindžiamos Gilles Deleuze rizominiu mąstymo principu, kai Umberto Eco atviro kūrinio savirealizacija susisieja su saviraiškos poreikiu klasikinėje Abrahamo Maslow „Žmogaus motyvacijos teorijoje“, Maurice Merleau-Ponty nagrinėtu jusliniu kūrinio interpretavimu ir nuolatiniu pažadu „parodyti daugiau“, Danielio Golemano tyrinėjamu emociniu intelektu, Erico Landowski aptariama estezine patirtimi, Richardo Shustermano analizuojama somatine estetika ir toliau išlieka atviras naujoms jungtims. Kūrybinėje dalyje tarsi rizomos atšakos tarpusavyje susijusiuose projektuose įdarbinami visi pagrindiniai atviro kūrinio struktūros bruožai ir siekiama emocinio intelekto stebėjimo ir ugdymo funkcijų integravimo į modelio struktūrą. Meno projektas
|
Deima Kristina Katinaitė-Zajančauskė2017 m. sausio 27 d. „Spalvos fenomeno samprata Bauhauzo mokyklos estetikoje ir meno praktikoje“Kūrybinės dalies vadovas doc. Alvydas Šeibokas
Disertacijoje aptartų dailininkų - teoretikų Kandinskio, Klee, Itteno, Alberso spalvos projektai gali būti suprasti ir interpretuoti kaip šiandien meno disciplinų pedagoginei sistemai aktualūs tarpdalykiniai meniniai tyrimai. Jie išsiskiria teorijos ir praktikos jungties savitumu, tyliųjų žinių parodymo būdais bei tyrimo kaip atviro klausimo modeliu – nuolat improvizuojant išskleidžiamos tiriamo fenomeno (spalvos) raiškos galimybės. Čiurlioniško spalvos projekto savybės – meno praktikos ir intelektinių žinių santykio pasirodymas jo koloristinėje sistemoje taip pat leidžia jo kūrybą interpretuoti kaip meninį tyrimą. Meno projektas |
Pagrindinis šio tyrimo objektas yra spalvos fenomeno samprata Bauhauzo mokyklos estetikoje ir meno praktikoje. Kritinės analizės centre – spalvos fenomeno savitumas ir jo suvokimo problemos, kurios buvo svarbiausios ir analizei pasirinktiems menininkams – Vasilijui Kandinskiui, Pauliui Klee, Johannesui Ittenui ir jų mokiniui, Bauhauzo ir vėliau JAV Black Mountain koledžo ryškiausiam dėstytojui Josefui Albersui. Pasirinkdami filosofines prieigas savo spalvos tyrimams, jie sureikšmino idėją ir iškėlė kuriančią minties galią. Parodydami kaip įvairūs meno pasaulio reiškiniai susiję konceptualiame lygmenyje, akcentavo suvokimo, mąstymo svarbą, taikomuosius spalvos fenomeno aspektus laikydami antraeiliais. Todėl disertacijoje susitelkiama ties spalvos samprata, taikomuosius aspektus tikslingai paliekant už šio darbo ribų. Siekiama skirtingų kūrėjų spalvos interpretacijas parodyti kaip sintetinę – sąlygiškai vieningą teoriją ar greičiau meno filosofiją, nešančią tą pačią, neklasikinės estetikos žinią. Tokiu būdu tyrime tarsi brėžiama linija jungianti Bauhauzo (Klee, Kandinskis, Ittenas), Black Mountain koledžo (Albersas) ir mūsų šalies dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio spalvos fenomeno sampratas.
2016 m.
Inga Valentinienė2016 m. birželio 10 d. "Vietinių pluoštinių medžiagų pritaikymas eko baldų dizainui"Kūrybinės dalies vadovas prof. Jonas Venckūnas
Šis ekologinio dizaino meno projektas sukurtas ir taikomas baldų sektoriui. Tai vienas iš dar taip neseniai buvusių labiausiai neekologiškų produktų sektorius. Atsižvelgus į įvardintas šio sektoriaus ekologijos problemas, norėta sukurti ne tik ekologiškus interjero objektus, bet ir pačią medžiagą. Šio meno projekto metu sukurta ir užpatentuota ekologiška – nekenksminga, savaime suyranti, provokuojanti inovatyvias formas dizaine – medžiaga iš natūraliai Lietuvoje augančių, kasmet atsinaujinančių pluoštinių augalų – sėjamojo lino (lot. Linum usitatissimum L.), didžiosios (pluoštinės) dilgėlės (lot. Urtica dioica L.) ir sėjamosios kanapės (lot. Cannabis sativa). Projekte analizuojami ekologiško produkto gamybos bei realizavimo reiškiniai, tapę pamatiniais baldų iš natūralių pluoštų dizaino kūrimo atspirties taškais: teisingas konstrukcinių medžiagų ir furnitūros panaudojimas objektų gamybai, energijos efektyvumo didinimas, transporto paslaugų optimizavimas, vietinių žaliavų ir vietinės produkto gamybos skatinimas ir saugaus produkto utilizavimo ar pakartotinio panaudojimo užtikrinimas. Tai nauja ekologinio dizaino niša, kaip trūkstama grandis pluoštinių augalų auginimo ir perdirbimo veiksmų grandinėje, įvairių pramonės šakų, žemės ūkio ir net medicinos sinergijai. Meno projektas |
Ignas Lukauskas2016 m. gegužės 6 d. "Dekonstruojami plyšiai miesto struktūroje"Kūrybinės dalies vadovas doc. Romualdas Kučinskas
Vienas iš pagrindinių keliamų klausimų yra inovatyvaus dekonstruotų destruktyvių miesto erdvių poveikio individui nustatymas. Taip pat, probleminis individo santykis su destrukcinėmis erdvėmis. Pagrindinė problema nagrinėjama meno projekte yra destrukcinės miesto erdvės ir su jomis susijusių negatyvių reiškinių atsiradimas, kaita ir sąveika su miesto struktūra. Meno projektas |
Meno projekto tyrimas apima ištisą ekologinės gamybos grandinę nuo ekologinio augalo fizinės ir cheminės sudėties pažinimo iki interjero ekoobjektų gamybos galimybių sprendimo. Atskleidžiamos konstrukcinių medžiagų iš pluoštinių augalų gamybos Lietuvoje galimybės, interjero ekoobjektų konstrukciniai ypatumai, formavimo ir gamybos Lietuvoje galimybės, bei ekologiškų interjero objektų tipai pasaulinėje rinkoje.
Fotomontažų pagalba dekonstruojamos viešosios erdvės mieste, kurios projekte įvardinamos kaip destrukciniai plyšiai ir yra susijusios su negatyviais ardomaisiais reiškiniais. Destrukcija miesto erdvėse, kaip ardantis veiksnys, nagrinėjama socialiniame kontekste tiesiogiai nekuriant destruktyvių formų ar erdvių. Dekonstravimo metodo pagalba tyrinėjamas individo santykis su destrukcinėmis erdvėmis, kurios šiuolaikiniame sociume yra sutinkamos kaip dažnas reiškinys. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į destruktyvias viešąsias erdves mieste, nagrinėjama bendrinė destrukcijos paskirtis bei jos raiškos formos, taip pat negatyvumo poveikis individui, egzistencinės jausenos ir išgyvenimo klausimai. Dekonstruojamos viešosios erdvės kaip pagrindinis tyrimo objektas yra svarbiausios. Tyrimas apima visuomeninius, socialinius, kultūrinius aspektus, susijusius su destrukcija mieste.
2015 m.
Rūta Būtėnaitė2015 m. gruodžio 15 d. "Kilimas: tarp meno ir dizaino objekto" Kūrybinės dalies vadovė prof. Dalia Adomonienė;
Meno projektas |
Tiriamoji meno doktorantūros dalis ISTORINIAI MENINIŲ KILIMŲ VAIDMENYS IR JŲ TRANSFORMACIJOS ŠIUOLAIKINIAME MENE IR DIZAINE skirta išanalizuoti taikomosios tekstilės objekto – kilimo atliekamus vaidmenis ir priemones, kuriais yra pasiekiamas atitinkamas intelektinis, psichologinis, emocinis, juslinis poveikis suvokėjui, nulėmęs išskirtinį tradicinių kilimų vaidmenį islamo kultūroje. Identifikuoti ir apibrėžti kilimo informacinis / naratyvinis, ritualinis / apeiginis bei emocinės / meditatyvinės zonos vaidmenys, lėmę kilimo tapsmą emocine zona. Išstudijuoti šiuos vaidmenis reprezentuojantys istoriniai artefaktai, gilintąsi kaip jie interpretuojami bei kvestionuojami šiuolaikinių menininkų bei dizainerių darbuose, išryškintos sąsajos su asmeninės kūrybos temomis, kūrybos metodais, technologiniais sprendimais. Kūrybinėje dalyje KILIMAS: TARP MENO IR DIZAINO OBJEKTO sujungiamos tiriamajame darbe analizuotos Rytų kilimų simbolinės prasmės, remtąsi legenda apie Baharestan kilimą (VI a.), atspindinčia, kaip per regą kilimas paveikdavo ir kitus pojūčius – klausą, skonį, uoslę, lytėjimą, ir atitinkamai nuotaiką, jausmus. Tai paskatino kurti kilimus, gebančius sužadinti jausmus ir emocijas, atskleidžiančius nematerialią funkcionalaus tekstilės objekto vertę. Malonumo kolekcijoje plėtoti skonių ir kvapų inspiruotų paviršių sprendimai. Kilimų kolekcijoje Rojaus sodai su jungiamos į vieną visumą stebuklingo pažadėto sodo, „skraidančio kilimo“, mediatoriaus tarp dviejų pasaulių, idėja. Tyrimas atskleidė pagrindinius meno projekto tikslus: žiūrint žemyn – matyti Dangų.
© 2014 Vilniaus dailės akademija. Visos teisės saugomos.