Austėja Platūkytė yra medžiagų tyrėja ir produktų dizainerė, VDA doktorantūros studentė. Jos kūrybiniai sprendimai sistemingai susiję su medžiagų eksperimentais ir jų transformacijomis. Austėja stengiasi spręsti ekologines problemas - šiandienos atliekas paversti rytojaus žaliavomis ir prisidėti prie tvaresnio pasaulio kūrimo. 

Austėja ką tik sugrįžo iš Umea universiteto Švedijoje, tad kalbamės apie jos patirtį ten ir naujausius kūrėjos darbus. 

Kaip patekai į „Softlab“ programą ir ką veikei Umea universitete?

Į Artist Residency and Scholarshipprogramą (Sliperiet, Research and Innovation centreat Umea Art Campus, Umea universitete) patekau, kai pastebėjau „Dizaino inovacijų centro“ Facebook paskyroje pasidalinta informacija apie priimamas paraiškas. Tuomet nusprendžiau, kad galbūt tai dėmesio verta programa. Užpildžiau paraišką ir po poros valandų gavau atsakymą, jog laimėjau - patekau tarp keturių menininkų ir esu kviečiama atvykti į Švediją vystyti savo magistrinio baigiamojo darbo projekto PLASTEX - kūriau naujas bioplastiko medžiagas, perdirbant natūralaus pluošto tekstilės atliekas. 

Išvykau išbandyti naujas technologijas, kaip pritaikyti celiuliozinio pagrindo bioplastiko medžiagą šiuolaikinių meno ir funkcionalių dizaino objektų kūryboje. Mums buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė interpretuoti, naudotis universiteto teikiamomis technologinėmis galimybėmis, laisvai kurti studijoje.

Programos metu internetinėje plotmėje buvo pasirodęs dizaino portalo „Dezeen” straipsnis apie bioplastiko medžiagas, kurtas iš natūralių išteklių. Mano kurtos eksperimentinės pakuotės agaro pagrindu paminėtos kaip vienos inovatyviausių. 

Kaip sekėsi „Textile Matters“ parodoje? Papasakoki apie naujausius savo eksperimentus su bioplastiku.

„Textile Matters” paroda vainikavo visą programą - sujungė keturių menininkų vystytus projektus į vieną visumą. Turėjome galimybę pristatyti savo kūrinius visuomenei, pasidalinti mintimis su vietiniais kūrėjais ir industrijų atstovais, užmegzti naudingų kontaktų. Paroda vyko apleistoje gėlių parduotuvėje miesto centre. Tai nebuvo įprasta galerija, bet ekspozicijos ruošimo metu pakeitėme apleistą parduotuvę į estetišką erdvę. Daugumą darbų darėme patys: pastatėme naujų sienų konstrukcijas, dažėme jas, gaminome parodinius tūrius objektų ekspozicijoms ir t.t. Parodos metu pristačiau tris mėnesius trukusį eksperimentinį celiuliozinių medžiagų tyrimą „Black Matter“. 

„Black Matter“ arba juodoji medžiagayra cheminė substancija, kurią sudaro celiuliozinio pagrindo medžiagų mišinys. Jį sukūriau vystant eksperimentinį tekstilės atliekų perdirbimo ir medžiagų tyrimo projektą. „Black Matter“ medžiaga yra pagaminta iš bioplastiko, sumaišyto su medžio anglies milteliais, vėliau ja padengiant natūralius audinius. Tai yra trijų skirtingų substancijų sąveika viename, siekiant sukurti kietus objektus iš minkštos tekstilės. Šiame tyrime aš spekuliavau ateities galimybe naudoti tik natūralias medžiagas, o ne sintetines - siekiau sujungti technologines ir menines dalis į subalansuotą sinergiją tarp skirtingų disciplinų bei įvairių fizinių medžiagų. Eksperimentavau su skirtingomis technologinėmis savybėmis naudojant celiuliozės pagrindu pagamintą bioplastiką. Bandymų metu leidau medžiagoms laisvai susijungti ir stebėjau natūralias tekstilės transformacijas į skirtingus kietus paviršius bei dizaino objektus. 

Projekto pavadinimas kilo iš tamsiosios materijosreikšmės, kuri yra hipotetinė materijos forma ir reiškia visas visatos sudedamąsias dalis, kurios nėra matomos, bet vis tiek egzistuoja. Taip pat ir „Black Matter“ projekte - žiūrovas negali matyti atskirų ingredientų, tačiau medžiagų sąveiką suvokia kaip visumą.

Su kitomis programos dalyvėmis Catharina Carlsson, Nanny Rådenman ir Clara Sullà planuojame tęstinę parodą Stokholme. Manau, kad būtų puiku jas pakviesti į Lietuvą ir kartu surengti parodą bei pristatyti tolimesnių projektų rezultatus Vilniuje.

Ar gyveni stengdamasi nešiukšlinti mūsų planetos? Ką dėl to darai?

Visiško „Zero Waste“ gyvenimo būdo šiuo metu nepropaguoju, tačiau, žinoma, kad stengiuosi gyventi sukuriant kuo mažiau atliekų, mažiau perkant ir atsisakant nereikalingų daiktų. Nors natūralių ir aplinkos neteršiančių produktų pasirinkimo laisvė tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje didėja ir žmonės pradeda vis labiau įsisavinti „Zero Waste“ filosofiją, tačiau tai dar nėra visiškai patogu didžiajai daliai vartotojų. Sakyčiau, kad beatliekis gyvenimo būdas labiau paplitęs tarp šios filosofijos aktyvistų, tačiau ne visada pasiekia įprastą pirkėją. 

Būtų puiku, jei turėtume visišką pasirinkimo laisvę ir didžiuosiuose prekybos centruose pirkėjai galėtų patys nuspręsti, ar nori pirkti produktą, įpakuotą į plastikinę pakuotę, ar į natūralią, suyrančią, kurios kaina būtų kiek didesnė, tačiau vartotojas turėtų galimybę „investuoti į gamtą ir ekonomiškesnę bei švaresnę ateitį“. Sekdama pasirinkimo laisvės idėja, kuriu įvairias bioplastiko medžiagas, bendradarbiauju su įmonėmis ir startup’ais tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu tam, kad natūralių medžiagų panaudojimas pakuočių gamybai taptų savaime suprantamu dalyku, o pasirinkimo laisvė greičiau išvystų dienos šviesą.

Ar pastebėjai, kad švedai labiau nei lietuviai gyvena „Zero Waste” filosofija?

Taip, tikrai pastebėjau, jog švedai gyvena ekologiškiau - tai tarsi įaugę į jų kultūrą ir gyvenimo būdą. Žmonėms yra įprasta nešiotis daugkartinę gertuvę, medžiaginį pirkinių maišelį, kavą gerti darbovietėse ar kavinėse fikametu – tai sulėtina ir patį gyvenimo būdą. Taip pat labai populiarūs ūkininkų turgeliai, kuriuose žmonės įsigyja vietinės produkcijos gaminių, daržovių ir vaisių be įpakavimo. Panašia linkme einame ir Lietuvoje, tačiau, būnant Švedijoje susidarė įspūdis, jog dauguma žmonių supranta ir tausoja gamtą, yra labiau apsišvietę ekologinėmis temomis ir net įprastoje drabužių parduotuvėje gali pasiūlyti tvaresnių rūbų, papasakoti apie audinių gamybą ir ilgaamžiškumą. Ekologiškumas atsispindi ir pačiame miesto gyvenime: dauguma renkasi viešąjį transportą arba dviračius, vaikšto pėsčiomis, nes tam yra įrengti patogūs takai, puikiai „įsipaišantys“ į viso miesto infrastruktūrą. 

Labai gerai išvystyta ir rūšiavimo sistema: atskiri konteineriai stiklui, plastikiniams buteliams (kurių negalima priduoti į depozito surinkimo konteinerius), skardinėms, popieriui ir kartonui, plastiko atliekoms ir organinėms atliekoms/kompostui. Mieste ir prekybos centruose taip pat gausu rūšiavimui skirtų šiukšliadėžių. Vienintelis konteineris, kurio niekur nepastebėjau, buvo tekstilės atliekoms skirtas konteineris, dėl to mano projektas apie tekstilės atliekų perdirbimą ir panaudojimą bioplastiko kūrimui puikiai įsiliejo į vietinį kontekstą. 

Taip pat Švedijoje labai populiarios „second hand“parduotuvės, kuriose gali rasti rūbų, tekstilės atraižų, baldų, kilimų, veidrodžių, indų, sportinio inventoriaus, knygų, plokštelių, buitinių prietaisų - visko, ko tik ieškai ir dar daugiau. Mane nustebino, kad tokio tipo parduotuvės yra labai populiarios - atidarius parduotuvę žmonės tiesiog veržiasi ir bėga, kad galėtų pirmi pačiupti geresnę prekę ar specifinį daiktą, kurio ieško. Būtų puiku, jei ir Lietuvos „second hand“parduotuvėse būtų populiaru pirkti ne tik rūbus, bet ir įvairius daiktus, naudotus buities prietaisus ir t.t.

Tavo darbai dalyvavo Šiaurės šalių festivalyje „Les Boréales“ Prancūzijoje. Kokių atgarsių sulaukei? Ten prisistatė net keli tvarių indų kūrėjai, ar šios tendencijos džiugina?

Projektų viešinimas tarptautiniu mastu visada pritraukia daugiau susidomėjimo ir konkrečių pasiūlymų. Sulaukiau kelių įmonių susidomėjimo dėl tolesnio medžiagos pritaikymo dizaino objektų bei ekologiškų pakuočių gamybai, ties tuo dabar ir dirbame. Dažnai įmonės prašo tiesiog pakonsultuoti bioplastikų ir natūralių medžiagų panaudojimo klausimais. Susilaukiu labai daug studentų laiškų iš viso pasaulio, stengiuosi atsakyti į jų klausimus ir padėti viskuo, kuo galiu. Bendros tendencijos ekologiškumo tema yra teigiamos, tačiau norėtųsi matyti ir drąsesnių lietuvių dizainerių sprendimų, o ne sektinų pavyzdžių interpretacijų.

Ekodizainas pamažu įgauna pagreitį, kaip į tai reaguoja verslas? Gal gauni pasiūlymų parduoti savo darbus „ekofriendly“ kompanijoms?

Ekodizaino tema dabar yra „ant bangos“. Sulaukiau nemažai pasiūlymų bendradarbiauti, tačiau stengiuosi atsirinkti priimtiniausius projektus. Dažnu atveju koncepcijos sukurtos mažoms įmonėms po kiek laiko atsispindi ir stambių įmonių produktų vystyme, tad galima sakyti, kad smulkieji verslai parodo teigiamą pavyzdį ir didelėms korporacijoms. Dėl šios priežasties nevengiu prisidėti ir prie visai naujų verslų ir smulkių projektų, jei matau potencialą išvystyti bendradarbiavimą ir įgyvendinti projektą kaip mažą, tačiau sektiną pavyzdį. 

Gaila, tačiau Lietuvoje ekodizainas dar nėra toks populiarus - įmonės bijo investuoti, dažniau renkasi jau patikrintus sprendimus. Tikiuosi, jog ateityje ekologijos ir tvarių pakuočių tendencijos išaugs, įmonės bus labiau suinteresuotos ne baigtiniais produktais, o jų gyvavimo ciklais ir taip sukurs platesnę terpę kūrybiniams dizainerių sprendimams.

Ką kuri šiuo metu?

Šiuo metu bendradarbiauju su įvairių sričių menininkais, keliomis įmonėmis bei startup’ais. Teikiame paraiškas finansavimui, ruošiamės dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Labai norėčiau surengti „SoftLab“ programos rezultatų parodą Vilniuje bei tęsti ir tobulinti jau pradėtus darbus tekstilės atliekų perdirbimo ir panaudojimo bioplastiko medžiagų kūrimui, išbandyti celiuliozinių medžiagų pritaikymą skirtingų industrijų gamybos procesuose. Taip pat ruošiuosi dar vienai tarptautinei išvykai, šįkart tolimesnei, tačiau apie tai vėliau.

Kviečiame pasižiūrėti kaip gimsta „Black matter“ – apie tai Austėjos video: 

https://bit.ly/2Hn9G6J

Nuotraukos: Mattias Pettersson, Peter Lundholm