• Naujienlaiškis
  • Kodėl savo disertacijai pasirinkote būtent šią temą „Autorystės problematika šiuolaikiniame dizaine“? 

    Disertacijos temą pasirinkti yra arba labai lengva, arba labai sunku. Lengva, kai tęsi, ką pradėjęs magistro studijose, sunku, kai norisi atversti naują lapą. Su autorystės ir originalumo tema, kaip ir daugelis, susidurdavau studijų metu, vėliau – dirbdamas dizaineriu, kūrybininku, o labiausiai – dizaino žurnalo „Centras“ redaktoriumi. Kai pro akis kasdien praleidi gausybę dizaino, darosi lengviau pastebėti pasikartojimus, tendencijas, galbūt – inspiracijas. Kyla klausimas – kaip ir daugeliui – kodėl reikia vis naujų dizaino formų, vis naujų dizainerio asmenybės unikalumo manifestacijų? Ar tikrai žmonės, kuriems tai kuriama ir siūloma, taip greitai keičiasi? Ar tikrai jiems to reikia, ir jei ne, tai kam to reikia? Atsakymų, kaip pasirodė vėliau, yra daugybė. 

    Nors daugelis „copy-paste” stereotipą sieja su neigiamais dalykais, jei teisingai supratau, jūs teigiate, kad kartais kopijavimas padeda išlaisvinti kūrybingumą bei sukurti kažką naujo. Šį metodą galimą panaudoti, kuriant dizainą. Gal galite pateikti sėkmingų tokio mokymosi, užduočių skyrimo pavyzdžių?

    Atsakymas – inspiracija. Moksliniai tyrimai rodo, kad, kūrybinės užduoties inspiracijai pateikus gretimų sričių objektus, rezultatai įvertinti kaip kūrybiškesni, nei įkvėpimo ieškant nesusijusiose meno srityse arba išvis balto popieriaus lape. Kopijavimą galima vertinti kaip vieną iš inspiracijos formų: jo metu esi priverstas žymiai labiau įsigilinti į objektą, tiesiogiai patirti autoriaus įveiktus (arba ne) apribojimus, ir, tikėtina, atrasti tą patį, optimalų sprendimą. Tokia veikla yra ir nepakeičiamas būdas kaupti tiesiogiai neišreikštas žinias (angl. „tacit knowledge“). Jokiu būdu neteigiu, kad kopijavimas savaime yra kūrybos forma, tačiau gebėjimas perprasti kito autoriaus kūrinį ir jį patobulinti arba pritaikyti yra dizaineriui tiek pat svarbus, kaip ir inžinieriui – standartinės konstrukcijos, kurias reikia pažinti ir tik vėliau bandyti gerinti. 

    Autoriui neįmanoma atsiriboti nuo išorinės įtakos ir kuo toliau, tuo labiau žmonijos kuriamas produktų, paslaugų, kūrinių „bagažas“ vis auga, ar tai kenkia originalumui?

    Absoliučioje skalėje gal ir galima teigti, kad sukurti kažką visiškai naujo, originalaus tampa vis sunkiau. Tai liūdina tik tada, jei apie originalumą dizaine galvojame kaip apie vertybę, galinčią egzistuoti atskirai nuo kitų gero dizaino kriterijų. Tarp jų, mano nuomone, yra tinkamumas paskirčiai ir priimtinumas vartotojui. O vartotojai, žinia, keičiasi – keičiasi kartos, keičiasi ir patys žmonės, jų poreikiai ir polinkiai. 

    Taip, originalumas svarbus dizaino konkursų vertinimuose, bet tik dėl to, kad kiltų kuo mažiau ginčų dėl autorystės (taigi ir to, kam skirti prizą). Realiame gyvenime dizaino originalumas (kitaip – unikalumas) vertingas tik tol, kol neperžengia priimtinumo ribos. Tai žinoma jau nuo Raymond Loewy laikų. 

    Teigiate, kad kūrybiškumas didesnis, kai dizainerio įkvėpimu tampa gretimos sritys. Gal galite įvardinti konkrečius pavyzdžiais iš gyvenimo?

    Šiuo atveju cituoju Chan'o, Dow ir Schunn'o mokslinį tyrimą, publikuotą 2015 metais. Praktikoje tai reiškia, kad, siekiant geresnių rezultatų, dizaineriams tiesiog privalu studijuoti savo srities naujoves ir istoriją. O studijavimas iš paveikslėlių yra labai paviršutiniškas. Jis veda į vaizdo, bet ne medžiagos, technologijos, funkcijos pažinimą. Rezultatas, pasak J. Ive‘o – studijų dematerializacija. Pridėčiau – dizaino virsmas grynai į estetiką arba į perduodamą žinią orientuota veikla. Bet realybės dar niekas neatšaukė. Tai neįmanoma. 

    Meno doktorantūra, Vaizduojamieji menai, Dizaino kryptis. Meno projektas rengtas Vilniaus dailės akademijoje 2014–2019 metais.

    Išsamiau su M. Dirgėlos disertacija galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus dailės akademijos bibliotekose.

    Nuoširdžiai sveikiname tapus meno daktaru ir labai dėkojame Jums už atsakymus!

    foto: Tomas Kapočius