Dizainerio G. Paulausko atkurtų autentiškų partizanų uniformų paroda „Laisvės kariai"

„Giedriau, tu domiesi Antrojo pasaulinio karo kareivių uniformomis. Kolekcijoms įkvėpimo sėmeisi studijuodamas vokiečių, prancūzų, britų uniformas. Taip pat amerikiečių. Kodėl nežiūri arčiau savęs?“  Toks buvo G. Paulausko mamos Vandos Lukošiūnaitės-Paulauskienės klausimas sūnui.

„Dar studijų laikais atsivežiau į Vilnių seną karinį senelio apsiaustą. Žalsvos spalvos, brezentinio audinio, platus, dėvėtas ant palto lietingomis dienomis. Tuo metu man jis atrodė tik įdomi stiliaus detalė, bet nesuvokiau, kokios istorijos siejamos daugelio mūsų senelių su šiuo drabužiu.

Prieš dešimt metų, išgirdęs mamos klausimą, susimąsčiau, o ką iš tiesų aš galiu padaryti svaraus žmonėms, kurie kūrė mūsų istoriją. Todėl ir susidomėjau laisvės karių-partizanų uniformomis. Visuomenėje yra nuomonių, kad partizanai buvo tiesiog jaunuoliai, pasislėpę miškuose. Bet tai buvo savanoriai, kovoję prieš Sovietų Sąjungos valdžią Lietuvoje, susibūrę į organizacijas ir, pagal galimybes, dėvėję uniformas – Laisvės karių uniformas. 

Pradėjau ieškoti išlikusių nuotraukų, gilintis į dokumentus, lankytis Lietuvos muziejų archyvų saugyklose, nagrinėjau kiekvieną uniformos detalę. O lankydamasis sendaikčių turguose tikėjausi rasti autentiškų uniformų detalių. Jaučiau, kaip mane įtraukia istorija, užsikrėčiau, pradėjau gyventi šia mintimi. Nuotraukose mačiau jaunus veidus, kurie nebuvo profesionalūs kariai, bet norėjo atrodyti kaip kariai. 

Tarptautinė teisė apibrėžia keturis kombatanto-partizano – teisėto karo veiksmų dalyvio požymius: vienas iš jų uniforma arba bent jau skiriamųjų ženklų dėvėjimas. 

Partizanas yra karys! Jie kovojo už nepriklausomą šalį. Mano tikslas – atskleisti tai, ko mažiausiai išlikę, ko praktiškai visai nėra, ko mes negalime rasti, matyti, apčiuopti.“ Giedrius Paulauskas

Partizanų pasipriešinimo laikotarpiu (1944–1953 m.) visoje Lietuvoje jungėsi nedideli 5–15 vyrų būriai. Jie per legaliai gyvenusius žmones palaikydavo ryšius tarpusavyje ir su aukštesne vadovybe. Vienas iš stambiausių partizaninio sąjūdžio struktūrinis vienetas buvo apygarda. Sukurtos Algimanto, Dainavos, Didžiosios Kovos, Kęstučio, Prisikėlimo, Tauro, Vyčio, Vytauto ir Žemaičių apygardos. Nagrinėjant išlikusias nuotraukas ir partizanų dienoraščius, aiškėja, kad išsiskyrė kelios apygardos, kurių partizanams buvo labai svarbu dėvėti uniformas: Dainavos, Tauro, Prisikėlimo ir Kęstučio. Tačiau dauguma partizanų, net ir tie, kurie dėvėjo paprastus civilių drabužius, turėjo išskirtines, su tautine simbolika susijusias detales: rankovės antsiuvus, sagas su Vyčio simboliu, apykaklės antsiuvus su Gediminaičių stulpais. 

„Uniformą man pasiuvo mergaitė iš angliškos milinės, švarkelį su atitinkamais apvadais, o kelnes pradžioje galėjau nešioti civilines, tik žiemą pavyko susirasti žalsvos spalvos.“ (Kaunietis 2014: 347)

Partizanų ženklas:  žalio rombo fone juodas raudonu kontūru Vyčio kryžius

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS)  tarybos prezidiume, vykusiame 1949 m. rugpjūčio mėn. 1d., dalyvavo LLKS tarybos prezidiumo nariai: Juozas Šibaila-Merainis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Bronius Liesys-Naktis, Petras Bartkus-Žadgaila. Jo metu buvo pasirašytas įsakymas, nurodantis vieningą simboliką ir skiriamuosius ženklus visiems Lietuvos partizanams. Ant kairės rankovės siuvamas antsiuvas: juodas, raudonu kontūru Vyčio kryžius žalio rombo fone.  

Autorius, norėdamas atkurti antsiuvą susidūrė su klausimu: kokiu būtų jis buvo gaminamas? Pamačius antsiuvą Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, buvo spėjama, kad galbūt antsiuvas yra austas. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad buvo siuvinėtas unikaliu būdu. Antsiuvui atkurti pasirinkti labiausiai tą laikmetį atspindintys vilnos siūlai. Išsiuvinėti reikėjo preciziško tikslumo, tad kas partizanams juos padarydavo? Jų merginos? Ryšininkės? Karys, neturintis uniformos, prisisiūdavo antsiuvą ant civilinių drabužių rankovės. Ši emblema – vienas iš kertinių argumentų, kad Lietuvos partizanai buvo Lietuvos kariuomenė. 

1949 m. kokarda – trikampio formos, žaliame fone įsegtas žalvarinis Vyčio kryžius

Pokario partizanų kokarda atsiranda po LLKS tarybos prezidiumo, vykusio 1949 m., nutarimo, pagal Broniaus Liesio-Nakties projektą. Partizanai patys gamindavosi kokardas, kurios išplito po visas apygardas. Atkurtai kokardai buvo panaudotas senovinis aliuminio šaukštas, žalvario gabaliukas, žalio audinio skiautė ir medis. Partizanų kokarda: trikampio formos, žaliame fone įsegtas žalvarinis Vyčio kryžius. 

Paskutinis Tarpukario Lietuvos karininko munduras

Uniforma – tarsi atsakingumo simbolis prieš tautą, vadovybę. Partizanams svarbiausia uniformos dalis buvo švarkas. Šis atkurtas švarkas yra 1940 metų Tarpukario Lietuvos kariuomenės šventinės uniformos švarko modelis. Tuo metu jis buvo modifikuotas – išlaikė tik „frenčiaus“ sukirpimą, uždėtines kišenes ant krūtinės, užsegamas šešiomis oksiduotomis sagomis, nugaroje – skeltukas. Tačiau keitėsi apykaklė: gerokai pažeminama stovė ir prisiuvama prailgintais kampais atverčiama apykaklė, kurią pagal įsakymą puošdavo antsiuvais, nebeliko šoninių uždėtinių kišenių – tik įsiūti antkišeniai. Švarką puošiantys avietinės spalvos kantukai buvo būdingi štabo karininkams. Pačioje švarko visumoje yra daug simbolių: vienas jų – sagos su Lietuvos Respublikos herbu Vyčiu. Atkurtame švarke visos sagos yra autentiškos, rastos sendaikčių turguose. Vyko sudėtingas procesas, beieškant tinkamo audinio tekstūros ir spalvos švarkui pasiūti, kol galiausiai radome sendaikčių turguje vokišką  audinį. 

Partizanų švarkuose, kaip ir Tarpukario kariuomenės modelio švarkuose, prie munduro apykaklės buvo galima prisegti baltas apykakles. Apykaklė buvo lengvai prisegama ir nusegama. Partizanams buvo svarbus pasitempimo aspektas: juk jie  – laisvės gynėjai. 

Tokio modelio švarkus dėvėjo partizanų vadai: Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, Vytauto apygardos vado pavaduotojas Balys Vaičėnas-Pavasaris, Prisikėlimo apygardos vadas, Kęstučio apygardos vadas, Jūros srities vadas Povilas Morkūnas-Drakas. 

Žemaičių apygardos partizanų trumpas švarkas

1949-1950 m. partizaninio laikotarpio unikalus švarkas. Šį partizanų dėvėtą švarką atkurti teko tik pagal nuotraukas. Šio modelio švarką dėvėjo Žemaičių apygardos partizanai. Švarko modeliui įtakos turėjo laikmečio mada ir audinių trūkumas: siuvami trumpi švarkai su juosmeniu ir rankogaliais.

Išlaikant Lietuvos tarpukario kariuomenės uniformos tradicijas siuvant buvo išlaikomi tie patys  akcentai: stati apykaklė, antpečiai ir uždėtinės kišenės ant krūtinės.

Švarkui pasiūti  buvo panaudotas išardyto amerikiečių Antrojo pasaulinio karo švarko audinys, kuris per ilgą laiką išbluko, įgavo žalsvą atspalvį, atitinkantį originalaus partizanų švarko spalvą. 

Apykaklių antsiuvai 

Švarkų apykakles, pagal galimybes, puošdavo antsiuvais. Dažnai tai būdavo tarpukario įvairių kariuomenės rūšių spalvos arba pačių partizanų pasirinktos spalvos, tarp kurių dažniausiai pasikartodavo tamsiai žalia, juoda, avietinė. Esant galimybėms būdavo įsegami metaliniai Gediminaičių stulpai. 

Galifė stiliaus kelnės

Šios kelnės yra „galifė“ stiliaus – trumpesnės, siauros ties blauzdomis, kad būtų patogu sukišti į ilgus aulinius batus. Pasiūtos pagal rastas uniformines kelnes sendaikčių turguje. Jos buvo labai sunešiotos, tačiau išardžius, atsiskleistas visas kelnių dizainas, pagal kurias ir buvo atkurtos naujos. Senas kelnių detales restauratoriai sutvarkė. Kad tai – karininko kelnės, išduoda diagonalo audinys (įstrižais ruoželiais austas storas audinys), siluetas ir detalės. Tarpukario karininko kelnių muziejų saugyklose yra išlikę vos kelios.  

Karinė karininko milinė

Milinė buvo atkurta iš senos Nyderlandų kariuomenės milinės, nes šiais laikais gauti to laikmečio audinio – tikras iššūkis. Partizanai imdavosi panašių priemonių pasigaminti rūbams – ardydavo senus drabužius. 

Išardžius visą milinę, audinio detalės buvo išsiųstos restauratoriams, kad užadytų kilpų ir kišenės prakirpimo vietas. Atstačius audinį buvo galima vėl siūti naują milinę, atitinkančią Lietuvos istorinį laikotarpį. Ši štabo karininko milinė su avietiniais kantukais atkurta remiantis 1934m. Alberto Barausko nubraižytu brėžiniu siuvimo knygoje. 

Kepurė pagal 1934 metų modelį

Kepurė – dar vienas labai svarbus partizanų aprangos akcentas. Dizaineris atkūrė tarpukario Lietuvos artilerijos karininko 1934 m. modelio kepurę su juodais kantukais. Šio modelio ir 1934 m. kokardos buvo pačios populiariausios tarp partizanų. Populiarumą lėmė ilgas kokardos gyvavimo laikotarpis bei tai, kad jas galėdavo pasigaminti patys partizanai. 

Apsiaustas 

Baltas maskuojamasis apsiautas buvo atkurtas pagal dizainerio senelio Jono Lukošiūno apsiaustą. Jie buvo dažniausiai labai platūs, nes žiemos metu buvo vilkimi ant žieminės milinės. Ši aprangos detalė buvo labai svarbi, kadangi partizanai turėdavo maskuotis. 

Pirštinės 

Simbolika – vienas iš svarbiausių partizanų uniformos jungiamųjų elementų. Todėl net vilnonės pirštuotos pirštinės, megztos partizanams, nebuvo paprastos. Jose dažnai figūravo tautiniai simboliai: Lietuvos trispalvė, Vyčio kryžius, bei Vytis. Dizaineris tiksliai atkūrė identiškas pirštines pagal Tauro apygardos partizanų rėmėjos Onos Kurienės pirštines, kurios yra saugomos Lietuvos nacionalinio muziejaus saugykloje. Autorius, norėdamas išlaikyti autentiškumą, pirštines atkūrė net su tomis pačiomis mezgimo klaidomis. 

G. Paulauskas: „Norėčiau, kad visi šie drabužiai galėtų gyventi, o ne gulėti po stiklu“. 

Dizaineris Giedrius Paulauskas 

Giedrius Paulauskas – mados dizaineris, menininkas, išskirtinai konstruktyvaus, novatoriško stiliaus kūrėjas. Dizaineriui visada buvo artimos funkcionalumo, konstruktyvios idėjos, naujų herojų ieškojimas savo paties asmenybėje ir kūryboje. Kolekcijose, kurios buvo pristatytos ir už Lietuvos ribų, visada juntama sąsaja su militaristiniu stiliumi. Dar 2013-aisiais dizaineris dirbo ties vyriška kapsule, pozicionuojama kaip uniforma drąsiam vyrui. 

Dizainerio noras, suteikti drabužiams gyvenimą, pildosi. Atkurtą partizanų kepurę galima išvysti Agnės Zalanskaitės istoriniame dokumentiniame filme „Partizano keliu“, kuriame pasakojama Prisikėlimo apygardos vado, partizano Juozo Pauliūno-Ryto kovų istoriją.

Autorius norėtų, kad ir ateityje ši atkurta uniforma būtų prieinama visai visuomenei, todėl planuoja su ją dalyvauti įvairiuose renginiuose, projektuose, o ateityje padovanoti muziejui.