• Naujienlaiškis
  • Tadas Baginskas: Dizaino liudininkas

    Laukiame naujos VDA leidyklos knygos!

    2019 m. Vilniaus dailės akademijos leidykloje parengta knyga apie VDA profesorių emeritą Tadą Baginską. Jo kūrybos tyrimu siekiama pažvelgti į sudėtingus architekto ir dizainerio kūrybinio gyvenimo vingius.

    Tadas Baginskas vadinamas vienu iš profesionalaus Lietuvos dizaino pradininkų, dizaino pedagogu. To nepakanka apibūdinti plataus, daugiau kaip 50 metų apimančio ir besitęsiančio T. Baginsko kūrybos lauko. „Universalus archdizaineris“ – taip jį apibūdina Algimantas Mačiulis, monografijų apie Lietuvos architektus ir architektūrą autorius. T. Baginsko kūryba, darbas įvairiose dizaino konkursų vertinimo komisijose, pedagoginė veikla Vilniaus dailės akademijoje, jo pasaulėžiūra yra itin svarbi ne tik Lietuvos dizaino istorijai bet ir daug platesniam socialiniam kultūriniam kontekstui. Atliekant tyrimą buvo itin svarbu suvokti ir skaitytojui perteikti vertybinį T. Baginsko požiūrį į  profesiją, gyvenimą, išryškinti visa apimančią humanišką pasaulėžiūrą. Jis pritaria bendraminčio VDA Dizaino katedros įkūrėjo Felikso Daukanto minčiai – svarbiau ne atrodyti, o būti. Šis posakis gali būti jo nuoširdaus ir humaniško dizaino liudijimo moto.

    Knygos rengimą rėmė Lietuvos kultūros taryba


    Ištrauka iš knygos:

    Tadas Baginskas: kodėl dizaineriui reikia tapybos, o daiktui – gyvybės?

    Tapyba buvo reikšmingas dizainerių profesinio ugdymo sandas. Dabar jos pamažu atsisakoma. Manau, man pritarė ir F. Daukantas, kad vaizduojamajai dailei priklausanti tapyba dizaineriams yra reikalinga. Kaip antipodas racionaliam projektavimui – savo kūrybine laisve, funkcionalumo nesusaistyta vizija. Tas atsiribojimas nuo funkcijos dizaineriui labai naudingas, nes jeigu jis labai daug galvoja apie funkcionalumą, gali primiršti estetiką, subtilius emocinius dalykus.

    Japonai tų dalykų nepraleidžia pro akis, nuo pat mažų dienų rūpinasi estetiniu vaiko ugdymu. Jie mano, kad inžinierius, turintis estetinę pajautą, yra visai kitoks – geresnis. Jie teisūs. To estetinio lavinimo visiems reikia. Japonai pagamina bet kokį mažmožį ir jame įžvelgi jų kultūros dvasią. Net nežinodamas, kur daiktas pagamintas, nesuklysi – Japonijoje. Nesvarbu, ar tai menas, ar patiekalas, harmoninga kompozicija viską persmelkia.

    Japonijoje yra daug įspūdingų sodų ir mažų kiemelių. Kiekvienas žmogus su menu, regis, nieko bendro neturintis, savo kiemelį išpuoselėja. Padaryti takeliai, nėra tų baisių skardinių lapais užsikemšančių lietvamzdžių. Nuo stogo nuleista grandin, per ją nuteka lietaus vanduo, o apačioje – kubiliukas. Net jei lietvamzdžius japonai darytų, tai turbūt kitaip, ne tokias triūbas kaip pas mus. Pagamintų gražius laikiklius. Beveik viskas, kas japoniška, kelia nuostabą. Žiūriu į jų šventyklas – tai nuostabu. Žiūriu filmus – man tai įdomu. Jei sukurta japonų, tebūnie mėgėjų, bus gerai. Pamatysi rūką, gerves. Visur estetiška. Net vaisius jie valgo ypatingai. Neperka kaip mes –  maišais. Valgo po vieną. Tas vaisius atrodo kaip pyragaitis. Jei kriaušė – tai fantastiško dydžio, papuošta smulkmenėlėmis. Tai žavu. Japonijos gamta, didmiesčiai ir miesteliai – visai kitas pasaulis, kitas kosmosas. Kas buvo Japonijoje, tai patvirtina.

    Kai buvau Londone, išgirdau pasakojimą apie Margaret Tečer (Thatcher) ir jos vizitą Japonijoje. Kai ji grįžo, dizaineriai paklausė, ar yra šansų konkuruoti su japonais? Man atrodo, kad yra, tik reikia atrasti savitumą, savo veidą. Nereikia daryti pagal japonus, nes jie vis tiek padarys geriau. O dizainerių susitikime su M. Tečer buvo pasakyta, kad konkuruoti su japonais labai sudėtinga, nes japonai turi labai savitą ir daiktų dizainui palankią pasaulėžiūrą. Pagal senąją jų religiją – šintoizmą – negyvoji gamta laikoma gyva, turinti dvasią. Tuo viskas ir pasakyta. Prie to pridėkime estetinį vaikų lavinimą ir šansai pralenkti japonus gerokai sumažėja.