• Naujienlaiškis
  • Paroda veiks lapkričio 9 - 20 d.


    Manau, kad kiekvienas meninininkas, juo labiau tapytojas, yra paniręs į nuolatinę aplinkos ir savo reakcijų į ją stebėseną, o gyvas įsitraukimas ir dalyvavimas vykstančiuose dabarties procesuose gali stipriau ir autentiškiau veikti jo kūrybinę raišką. Man taip pat svarbi supanti aplinka, konkreti vieta, tos vietos situacija, o tam tikros dienos ar akimirkos nuotaikos fiksavimas drobėje tampa ne tik regimosios, bet ir mano vidinės tikrovės atspindys.

    2000-aisiais metais įsitraukimas į savanorystę psichiatrinėje ligoninėje, socialinės globos namuose padarė stiprią įtaką mano asmeninei gyvenimo sampratai. Sunku buvo atsiriboti ir likti tik stebėtoja ar „nebylia“ pagalbininke, todėl stengiausi aktyviai įsitraukti į minėtų įstaigų kasdienį gyvenimą: organizavau kūrybines veiklas, parodas, kartu tvarkiau aplinką, padėjau kasdieninėje ruošoje. Problemos, susijusios su šia konkrečia vieta, yra unikalios ir išskirtinės, reikalaujančios ypatingo ne tik emocinio susitelkimo, bet ir specifinių žinių. Stebėjau, analizavau, stengiausi suprasti, pajausti vietos autentiškumą. Palaipsniui įgytos žinios ir patirtis padėjo išsiugdyti tam tikrą jautrumą, kaip elgtis, kaip pritapti esamoje aplinkoje. Pajutau, kad šiuose santykiuose svarbi asmeninė atsakomybė už kiekvieną mano vykdomą veiklą ar sukurtą kūrinį. Todėl, organizuodama kūrybines veiklas, stengiausi vengti negatyvaus poveikio, netrikdyti įprastai vykstančių procesų, o apie socialiai pažeidžiamų asmenų padėtį kalbėti spalva, ženklu, užkoduotu vaizdiniu. Socialinė praktika kaip meno forma suteikė man galimybę pažvelgti ir analizuoti šią situaciją „iš vidaus“ bei, įsiliejus į bendruomenės kasdienį gyvenimą, viešinti situaciją atsakingai parinkta menine forma.

    Specifinė, komplikuota aplinka, joje besimezgantys ryšiai, kūrybinės situacijos bei patirto vyksmo interpretacija tapyboje šiandien suvokiu kaip vientisą estetinę erdvę. Įsitvirtino tam tikras kolektyvinio kūrybos proceso ir individualios kūrybos estetinis suvokimas, padedantis išgyventi ir išreikšti kasdienio gyvenimo prieštaravimus. Portretų cikle „Paribio portretai“ nesistengiu įamžinti konkrečių žmonių, tiesiog bandau vizualizuoti atmintį - to momento būseną, pavidalą. Mano tapybos tikslas ne atvaizduoti kūną, tai yra tradiciškai suvokiamą portretą, bet atskleisti portretuojamojo būseną, nors kita vertus – tai tik mano individualus, asmeninis požiūris į žmogų.

                                                                                              Jovita Varkulevičienė