• Naujienlaiškis
  • Romualdas Inčirauskas Medaliai

    2016 11 09 - 12 15 d. Telšių raj. savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje eksponuojama vieno žymiausių Lietuvos metalo plastikos kūrėjų, VDA Telšių fakulteto profesoriaus Romualdo Inčirausko  medalių paroda.

    Romualdo Inčirausko kūrybos išskirtiniai bruožai – universalumas, kūrybiškumas, gilus žvilgsnis į šiandieną ir Lietuvos istoriją, savita, konstruktyvi rūstoka plastinė kalba. Dailininkas kuria skulptūrinės plastikos formas, reljefinę plastiką, medalius, pasižyminčius raiškia realistine plastika ir postmodernistiniais sprendimais. Jis atranda įdomius, intriguojančius meninius sprendimus, aktualizuojančius tradicijas – o drauge nepamiršta ir savito, originalaus humoro jausmo, prasismelkiančio iš kiekvieno kūrinio.

    Inčirausko medaliai, seniai tapę jo „vizitine kortele“, tarsi balansuoja tarp vaizduojamosios ir taikomosios dailės: viena vertus, tai tarsi „paveikslai iš metalo“, apgyvendinti savitai transformuotų, drąsiai stilizuotų figūrų, o iš kitos pusės – būdami apibrėţžos paskirties, jie talpina savyje informatyvųjį ir grafinį – rašytinį lygmenis. Viena svarbiausių ir patraukliausių šio autoriaus ypatybių – nuolatinis atsigręžimas į atmintį. Į praeitį, sakant, kad visa tai, kas buvo – niekur nedingo, nesvarbu, kaip seniai tai būtų nutikę. Yra reikšmingų ir būtinų dalykų, kurių negalima pamiršti. Istoriją menininkas metale atgaivina įvairiausiais būdais: nuo pilnų pagarbos tikėjimui ir praeičiai jau minėtų katedros durų iki, sakykim, kūrinio „Durbės, Žalgirio ir kiti vaikystės mūšiai (1954 - 2010), kuris, akivaizdu, kilęs iš pomėgio lipdyti žaislinius kareivėlius iš plastilino. Svarbus yra laikas, rikiuojantis mūsų mintis ir darbus. Buvęs laikas, esamas laikas ir būsimas; Inčirausko darbuose dažnai (ir jau labai seniai) sutinkama ne tik siužetinė praeitis, bet ir laiko „turėtojas“ – laikrodis. Įvairiais pavidalais jis įmontuojamas į objektus iš metalo plastikos, paverčiamas plastine forma, interjero elementu ar architektonišku akcentu. Laikas yra svarbus, laikas mums nepriklauso, bet jo paliekami pėdsakai yra mūsų.Menininkui svarbus ir tikėjimas, istorija (ir Istorija), praeities atgarsiai dabartyje. Jis nieko nepamiršta – nei Žemaitijos krikšto, nei išnykusio Lietuvos žydų gyvenimo, nei religinio jausmo, apimančio, gilinantis į Šv. Raštą, nei galiausiai – savo asmeninės praeities. Tik istorinį pasakojimą jis kiekvieną kartą sudėlioja savaip, išryškindamas kurį nors kitą mozaikos gabalėlį. Gyvendamas Telšiuose, autorius didelę savo kūrybos dalį skiria būtent šiam miestui, jo tolimai ir artimesnei praeičiai o drauge, žinoma, ir dabarčiai. Tik Telšiuose galima pamatyti R. Inčirausko kūrinius, skirtus viešajai erdvei – šv. Antano Paduviečio katedros duris, meškos skulptūrą Turgaus aikštės laikrodžio bokšte, miesto ženklais jau seniai tapusius paukščius-vėjarodes ant skelbimų stulpų ir, be abejonės, žydiškąją Telšių praeitį primenančius metalinius miesto inkliuzus.

    Dr Jurgita Ludavičienė