III-jojo tarptautinio jaunųjų menininkų festivalio „Art session 2014“ Vilniaus kolekcijos pristatymas Kaliningrado Meno galerijoje
/Tekstas rengtas parodos katalogui/ Marija Marcelionytė-Paliukė/
Šios kolekcijos III-jam tarptautiniam jaunųjų menininkų festivaliui „Art session 2014“ Kaliningrade istoriją komponavau iš Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros trylikos studentų nuo I iki VI kurso ir dviejų jaunų šios katedros dėstytojų darbų (šių kūrinių reikėjo grafikos meno konteksto praplėtimui). Įdomu tai, kad kolekcijos sandarą nulėmė ir geografinis aspektas. Todėl Vilniaus ekspoziciją parodoje galima skaityti pagal kelis scenarijus: kaip socialinį/istorinį pasakojimą ir, kaip grafikos meno prigimties permąstymą šių dienų meno ir dailės studijų akademijoje(se) kontekste. Kaip kolekcijos kuratorė sąmoningai koncentravausi ties grafika, nes manau, kad ji talpina savyje esminius meno lauko aspektus ir, man, kaip VDA grafikos studijų vadovei, norėjosi patikrinti ar galima suformuoti aktualią parodą iš dar tebestudijuojančių būsimų grafikų profesionalų darbų.
Grafikų kolekciją mačiau kaip parodą parodoje su savu naratyvu. Norėjau, kad judant nuo kūrinio prie kūrinio susikurtų tam tikra istorija, kuri atsiranda tik todėl, kad darbai išeksponuojami šioje valstybėje, šioje galerijos erdvėje tokiu būdu, tame laike ir, kartu, apmąstyti pačio atspaudo, pagrindinio grafikos atributo, ribų nykimo aspektus.
Dauguma parodos dalyvių jauni žmonės, gimę apie 1990 metus, specifiniu metu. Dabartiniai studentai mėgindami suprasti save, susikalbėti su savo tėvų karta, per meną ieško kabliukų preities įpročiuose, daiktuose, sprendimuose, kurie, jų nuomone, suformavo ir tebeformuoja juos kaip asmenybes. Algirdas Jakas cinko plokštėse oforto ir akvatintos technikomis įdarbina save suklastotu(fake) architektu, kuris dabar užbaigia statyti kažkada pradėtus ir nebaigtus sovietinius architektūrinius objektus. Danielė Streikutė vystydama meninį tyrimą atranda, kad daiktai bylojantys apie sovietinį palikimą yra tapę jos atminties, patirčių ir asmeninių atradimų namais. Rugilės Vilčiauskaitės kilimo istorija galėtų būti kiekvienos šeimos istorija, kai daiktas buvo gaunams taip sunkiai, kad juo net vaiksčioti skaudu buvo, o ką jau kalbėti apie išmetimą. Todėl ji sukuria kilimo knygą tokiu būdu atrišdama daiktą nuo jo fizinio būvio, o esmę išsaugodama. Vladimir Leleiva grafitiniu pieštuku, asketiška šiandienių technologijų įvairovėje priemone, piešia komunalinio gyvenimo iliustracijas ir taip įtikinamai, lyg žiūrėtum begarsį filmą ir tuo pačiu užuostum visus virtuvės kvapus ir niekad nenutylantį radio tašką. Tikrasis 3D efektas. Milda Dainovskytė pasinaudojusi Google street view pirmą kartą apsilankė Kaliningrade, nes taip nereikia vizos ir saugu, o kelionės įspūdžiai transformavosi į jaukius akvatintos atspaudus. Lina Itagaki iš internetinėje erdvėje rastų vaizdų kolekcionuoja idėjas knygoms, kurie kaip pasąmonės srautai, sugula šilkografijos atspauduose. Viename atvarte gimsta ir S. Botičelio Venera ir į kosmosą išskrenda Lenino skulptūra. Tuo tarpu Justinos Bukantaitės asambliažai sukonstruoti iš nenudailintų, tada kasdienybėje naudotų daiktų, su juvelyriniu kruopštumu ir sušventinta estetika. Visi jie, girgždėdami, bet kažkada atliko savo funkciją.
Kalbant apie grafikos meno suvokimo ir pačios technologijos konceptualizavimą įdomus Anastasijos Sosunovos projektas kuriame klasikinės giliaspaudės technologija vizualizuotas garsas. Stebint Gabijos Vidrinskaitės spalvotus, iki tobulybės estetiškus atspaudus, kaip kasdienes meditacijas, pagauni save galvojant, kokia graži ta spalvota grafika. Todėl šalia eksponuojama spalvinga Aistės Papartytės knyga, kuriai sukurti taikliai pasirinkta pop meno atstovų mėgta šilkografijos technologija sarkazmo elementų turinčiam šiuolaikinių aktualijų turiniui. Žaidimą pratęsia Miglė Pužaitė, kuri savo knygos tekstinę dalį iškepė, o vaizdinę kūrė skiatmeninėmis technologijomis. Raidė čia trapus, valgomas, lengvai vartojamas instaliatyvus elementas, griaunantis svarbumo, įsitikinimų hierarchiją. O Matui Dūdai atspaudus padeda kurti jo auginamos bitės. Kūrėjo rankomis informacija keliauja į kopinėjimo procesą ir kūryba tampa kasdiena, o kasdiena kūryba. Aiškių ribų nebelieka. Kaip ir Marijos Marcelionytės-Paliukės lygiai metų eksperimente, atspaudo gamintoju tampa laikas. Menininko vaidmuo – būti idėjos generatoriumi, pagarbiu stebėtoju nesikišančiu į gamtos procesus. Jautriausia grafikos raiška – monotipija, dažnai nevertinta kaip tikroji grafika. Tas nuolatinis nežinojimas kas atsispaus, primena kritimą į bedugnę, nors šalia veikia modernus eskalatorius, bet juo nesinaudoji, vis rizikuoji. Tokią būseną man transliuoja Živilės Minkutės monotipijos. Toliau žvilgsnis keliauja link Dominyko Canderio litografijų, kuriose jauno žmogaus rankų judesiai praneša apie numanomą skrydžio būseną, nors kūnas stabiliai įsmeigtas čia ir dabar. Esi laisvas iki begalybės, bet kur skristi, jei nežinai arba per daug pasirinkimo galimybių.
Vilniaus kolekcijos kuratorė, VDA Grafikos kat. vedėja, Marija Marcelionytė-Paliukė
Sveikinam tarptautinio meno festivalio laureatus ir kitus prizus pelniusius Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros studentus:
- Pagrindinis prizas ir laureato diplomas kategorijoje Geriausia grafika skirtas Vladimirui Leleivai
- Pagrindinis prizas ir laureato diplomas kategorijoje Geriausias meno objektas – Miglei Pužaitei
- Specialus diplomas už Geriausią kūrinį atliktą eksperimentinėmis technologijomis – Anastasijai Sosunovai
- Specialūs diplomai kategorijoje Geriausias meno objektas – Rugilei Vilčiauskaitei ir Justinai Bukantaitei
- Specialus diplomas kategorijoje Geriausia grafika – Mildai Dainovskytei
