• Naujienlaiškis
  • Dėstytoja Vaida Adomaitienė pasakoja apie dailės terapeuto profesiją

    2013 metais pradėjusi veikti jungtinė antrosios pakopos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto vykdoma programa „Dailės terapija“ yra pirmoji Lietuvoje universitetinė programa parengta remiantis Europos menų terapijos mokymo konsorciumo (ECArTE – European Consortium for Arts Therapies Education)  reikalavimais.

    Dailės terapija leidžia vykdyti sveikatingumo, reabilitacijos ir prevencijos programas dailės terapijos priemonėmis, tobulinti dailės terapijos metodus bei kurti naujus. Šiandien jungtinė programa jau džiaugiasi ir pirmaisiais absolventais. Apie tai, kokie iššūkiai ir atradimai  laukia pasirinkus dailės terapeuto profesiją, augantį šių specialistų poreikį Lietuvoje bei į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir ko vengti dailės terapeuto kasdienybėje kalbamės su dailės terapeute, dėstytoja Vaida Adomaitiene.

    Vaida, papasakokite apie savo karjeros pradžią, kaip pasukote link dailės terapijos?
    Mano pažintis su dailės terapija prasidėjo dar mokykloje gal 10 klasėje nuo ilgų ir prasmingų pokalbių su dailės mokytoja Jovita Ratnikiene apie profesionalų meną, apie neįgaliųjų meną, apie psichines ligas ir t.t. Nuo to laiko  aš labai sistemingai ėjau dailės terapijos kryptimi. Bakalauro studijas baigiau Vilniaus dailės akademijoje, savo baigiamąjį darbą  rašiau apie  dailės terapiją. Po bakalauro laukiau dailės terapijos magistro studijų. Vėliau, atsitiktinai sutikta dailės terapijos pradininkė Lietuvoje, Aldona Dapkutė, labai paskatino greičiau teikti dokumentus. Dėka šių studijų viskas ir išsirutuliojo. Po studijų baigimo mane pakvietė prisijungti prie studijų programos komandos ir dėstyti. Kaip žinote dailės terapijos studijos yra ištęstinės, ir pats dėstymas bei darbas su studentais yra kitoks nei visiems įprasta. Čia dirbama kelias dienas per mėnesį su ta pačia žmonių grupe. Tai labai įdomu dėl glaudaus santykio, galima plačiai analizuoti temas, kelti diskusijas, nes nematau prasmės be atokvėpio dėstyti sausą teoriją. Ateityje norėčiau ir toliau tęsti mokslinius tyrimus dailės terapijos srityje.

    Esate viena iš pirmųjų dailės terapeutų laidos Lietuvoje absolvenčių, gal galėtumėte pakomentuoti pačias studijas, ar jos pateisino Jūsų lūkesčius?
    Pradžioje iš tiesų buvo gana daug nežinomybės, tas jautėsi ne tik tarp studentų, bet ir tarp admininstracijos, dėstytojų, kadangi tai buvo pirmieji programos gyvavimo metai.  Pirmuosius žingsnius žengėme drauge su dėstytojais, su aukštųjų mokyklų administracijomis. Ką neabejotinai suteikė šios studijos, tai akiračio praplėtimą ne tik dailės terapijos kontekste, bet ir bendrąja gyvenimo požiūrio prasme. Ar pateisino lūkesčius? Na, dabar kai pati dėstau šioje programoje, suprantu, ko man galbūt trūko studijų metu, bet suvokiu ir tai, jog turėdama aiškią kryptį, pati skaitydama ir gilindamasi galiu tai gauti.

    Iškart po studijų pradėjote ir dailės terapeutės praktiką. Kaip tvirtai jautėtės pradėjusi žinias taikyti praktikoje iškart po studijų?
    Geriausia šių studijų dalis ir yra būtent praktikos. Visus tris metus buvo privalu pasirinkti praktiką vis skirtingoje vietoje. Per tuos tris metus pažinau skirtingų klientų grupių, susipažinau su skirtingomis darbo specifikomis, susidūriau su iššūkiais. Savo dabartinį darbą (VšĮ „Centro poliklinika“ Vilniuje, – aut.past.)  turiu dėka šių praktikų. Studijų metais atlikau dailės terapijos praktiką šioje įstaigoje, administracija pažino mane, aš savo darbu parodžiau dailės terapijos naudą. Nutarus kurti dailės terapijos etatą skyriaus vedėja susisiekė su manimi. 

    Apibūdinkite, kokiomis savybėmis pasižymintis žmogus gali tapti geru dailės terapeutu?
    Manau, kad reikėtų sau atsakyti, ar aš esu žmogus, kuris gebės priimti labai skirtingas kitų žmonių nuomones, išgyvenimus, gyvenimo patirtis? Tikrai nebus taip, kad kliento gyvenimo filosofija, pozicija visuomet sutaps su terapeuto, požiūriai bus skirtingi. Asmuo, kuris negali priimti kitokio požiūrio, kito patirčių sunkiai gebės užmegzti terapinį kontaktą. Atsimenu, kuomet per paskaitas gydytoja psichiatrė Kristina Dambrauskienė mūsų iškart paklausė, kaip mes žiūrime į žmones, kurie serga įvairiomis psichinėmis ligomis? Ji priminė, kad jei tai kelia neigiamas asociacijas, atmetimo reakciją – darbas nevyks. Kartais norisi žmonėms priminti, kad mes visi nuo įvairių ligų, netikėtų gyvenimo įvykių neapsaugoti, o su savo išankstinėmis nuostatomis tiesiog galime dar labiau pagilinti vidines žmogaus žaizdas.

    Nuotr. Gretos Duobienės

    Į dailės terapijos magistrantūrą gali stoti žmonės turintys dailės, reabilitacijos, ergoterapijos, kinezeterapijos, slaugos, psichologijos baklauro ar medicinos magistrą.  Specialistų, galinčių rinktis šias studijas spektras gana platus, kaip jūs manote, ar visi turi panašų pasirengimą darbui su jūsų minėtomis  jautriomis klientų grupėmis?
    Nemanau, kad spektras per platus. Dailės terapijoje nemažai kūrybinio proceso, todėl tai, jog žmonės, baigę meno studijas turi glaudų ryšį su menu, turi žodyną, supranta kūrinio dinamiką, yra labai svarbu. Klientų piešiniuose dažnai atsispindi atskiros istorijos, pasąmoniniai vaizdiniai, simboliai, kartais neturint dailės žodyno, negebant valdyti priemonių, neturint asmeninės kūrybinės patirties yra neįmanoma suprasti kito raiškos, formalių elementų ir t.t., tai padeda procesui. Žmonės neturintys meninio išsilavinimo studijuodami dailės terapiją pirmus metus lavina savo meninius įgūdžius, plečia dailės žodyną, susipažįsta su technikomis, priemonėmis, tad tikrai galima ir studijuojant plėsti savo žinias iš įvairių perspektyvų.  

    Kokią matote dailės terapeuto profesijos ateitį Lietuvoje, ar dailės terapeutų poreikis yra augantis?
    Manau, kad taip. Po truputį kinta ir visuomenės požiūris. Kol kas dar vyrauja darbdavių pozicija, jog dailės terapijos užsiėmimus gali vesti ir kažkas kitas, tarkim, socialinis darbuotojas, psichologas, užimtumo terapeutas ir t.t., tačiau po truputį atsiranda ir daugiau straipsnių, informacijos apie dailės terapiją, kuri plečia šios terapijos pažinimą. Mano darbovietėje dailės terapija įvardinama kaip naudinga ir reikalinga, kolegos labai palaiko šią terapijos formą. Pastebiu gydytojų mintį, jog vien medikamentinis gydymas visapusiškos naudos neduos.

    Nuotr. Gretos Duobienės

    Kas Jus jūsų darbe labiausiai džiugina ir įkvepia?
    Reiktų pradėti nuo to, kad užsiimant dailės terapija reikia nesusiasmeninti ir „nesugerti“ visko į save, neparsinešti namo, o  tai daryti padeda supervizijos, asmeninės psichoterapijos, intervizijos, kuomet pasidalinama su kolegomis konkrečiu atveju ir taip gaunamas atgalinis ryšys dėl darbo specifikos. Nesidalinant su kitais, nesprendžiant iškilusių sunkumų galimas emocinis perdegimas. Klientų, pacientų temos yra skaudžios, žinoma, tai priklauso ir nuo klientų grupės, tačiau tai visada jautru. Žmonės dailės terapijos proceso metu tas problemas iškelia į paviršių, jas ne tik laiko savo viduje ar įžodina, bet ir sukuria kūrinį, kuris tampa tikru įvykio liudytoju - faktu. Kartais pats žmogus nustemba ar išsigąsta savo piešinio, ne dėl estetinio vaizdo, o to, kas piešinyje simboliškai pavaizduota. Tai labiausiai ir džiugina - kiek daug mūsų pasąmonė mums duoda, ko mes paprastai galime net nepastebėti. Terapinis procesas gali padėti labai daug dalykų atveri, išgyventi ir užverti, gali taip pat ir stiprinti vidinius resursus, padėti atrasti savo stiprias puses.

    Apibūdinkite patį dailės terapijos užsiėmimą, kaip vyksta procesas?
    Dailės terapijos procesą terapeutas formuoja pats ir jam priimtina forma. Dažniausiai dailės terapijos grupinis susitikimas trunka apie 1 val. 30 min. Atėję asmenys pasidalina savo būsena su kuria atėjo, tuomet pereinama prie trumpo greito piešinio, t.y. apšilimas, ir tada laikas skiriamas ilgesniam kūrybiniam procesui. Po kūrybos seka refleksija, t.y. pasidalinimas minčių, emocijų, kilusių vaizdinių. Grupei pasidalinus uždaroma terapinė sesija.

    Gal galėtumėte papasakoti apie konkretų atvejį, kuomet dailės terapijos seansai padėjo žmogui sunkioje situacijoje?
    Gerai prisimenu atvejį, kuomet mergina, kuri buvo įpratusi save žalotis – stipriai pjaustytis rankas, atrado, jog dailės terapijos procese  raudonu guašu išsitepdama rankas ir vėliau jas ilgai plaudama po vandeniu, gauna tą patį efektą, taip ji nustojo žalotis. Manau, kad tai svarbus žingsnis, kuris leido po truputį nustoti save žaloti.

    Kokie didžiausi iššūkiai lydi Jus praktikuojant dailės terapiją?
    Nežinau ar iššūkis, bet aš sau dažnai kartoju, jog dailės terapija nėra panacėja ir ji negali išgelbėti viso pasaulio. Tenka darbe sutikti pacientų ar klientų, kurie nori išsigelbėjimo ir to reikalauja. Tenka žmonėms priminti, kad dailės terapijoje nėra magijos, kuris viską išspręst ir tai, kad dailės terapija nėra vaistas, kuris po vieno susitikimo panaikins sielos skausmus.
    Dailės terapijoje labai dažnai tenka susidurti su tuo nenoriu, nemoku piešti. Būna tokių, jog vietoj „labas rytas“ išgirsti „aš nekenčiu piešimo ir nenoriu čia eiti“, tada atsikvepia ir ateina kurti savo kūrinių. Aišku, jei žmogus kategoriškai nenori piešti, niekas jo ir neverčia, tuomet siūlome tiesiog pabūti procese, grupėje. Tokie žmonės dažnai pradeda kurti po kelių užsiėmimų, o jei nepiešia – vėliau patys pasidalina savo mintimis, vaizdiniais, kurie kilo. Smagu, jog tie, kurie pradžioje bijojo piešti, vėliau kitiems pataria nebijoti ir ateiti į terapiją, kas, dar nedalyvavusius ir nedrįstančius pabandyti, labai motyvuoja.

     

    Kalbino Agota Adomavičiūtė