Meno terapijos pėdsakų randama dar Senovės Graikijoje, o moderniajame pasaulyje į ją didžiausias dėmesys buvo atkreiptas po II-ojo pasaulinio karo.
Pasirodo, ne tik vaistai ir žiaurios operacijos (kaip dabar jau nebetaikoma lobotomija) gali padėti žmogui įveikti tiek fizinius, tiek psichinius sutrikimus. Meno terapija veikia kaip pagalba žmogui pažvelgti į vidinį pasaulį ir pasakyti tai, ko nebuvo galima išreikšti žodžiais.
Mantas Televičius – Vilniaus dailės akademijos tekstilės magistrantas ir jau beveik metus Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre veda meno terapijos užsiėmimus. Su Mantu kalbėjomės ne tik apie meno terapiją, bet ir apie virtualią realybę.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ( Vasaros g. ligoninėje) užsiiminėji meno terapija. Galbūt gali trumpai papasakoti, kas yra meno terapija ir kam ji naudojama?
Meno terapija, sąveikaudama su psichiatrija ir psichologija, yra pagalba ligoniui per spalvas, per jausmą, per procesą. Pacientui tai yra nežodinė savo vidaus išraiška.
Žmogus, ypatingai turintis negalią, kartais negali pasakyti tinkamo žodžio arba tiesiog nežino, ką pasakyti. O atsisėdęs per, tarkime, dailės terapijos užsiėmimą, vienu mostu, vienu potėpiu, spalvomis išreiškia nuotaiką, jausmus…
Aš pats vedu dailės, keramikos terapijos užsiėmimus, taip pat Lietuvoje visai naują, mezgimo terapiją. Į mezgimą stengiuosi žiūrėti ne kaip į užimtumą, bet kaip į naują menų terapijos rūšį. Didžiosios Britanijos universitetuose atliktais tyrimais buvo įrodyta, kad mezgimas padeda atsigauti po traumų, nuveja šalin blogas mintis, lavina smulkiąją motoriką, padeda susikoncentruoti ir nuosekliai dirbti. Tačiau apie mezgimo terapiją kalbėti dar anksti žinant, kad ir užsienio šalyse jau keletą dešimtmečių praktikuojama dailės terapija, taip sunkiai randa nišą Lietuvoje. Smagu, kad atsiranda entuziastų, kurie stengiasi, kad menų terapija įsitvirtintų.
Kaip susidomėjai meno terapija?
Per antro kurso praktiką prie Asvejos ežero kartu su mumis stovyklavo ir neįgalieji. Mes su jais ir piešėm, ir vėlėm… Mane „užkabino“ momentas, kada fizinę negalią turintis žmogus, kuris sunkiai save valdo ir jaučiasi suvaržytas, pasiekęs rezultatą, taip nuoširdžiai džiaugiasi. Arba kai protinę negalią turintys žmonės, pamatė savo portretus, užliejo mus tokio džiugesio banga – pribėgo, apsikabino… Tada pastebėjau, kad menas, ypač piešimas, turi galios ir pradėjau domėtis. Žinoma, tada sekė seminarai, mokymai, konferencijos. Kai kuo nors susidomi, trokšti kuo daugiau sužinoti ir išmanyti tą sritį. Apmaudu, Lietuvoje vis dar nėra reglamentuotų meno terapijos studijų.
Dažniausiai farmacininkai stengiasi nuslėpti arba tiesiog atsikratyti gydymo būdų, kuriuose nenaudojami vaistai. Keista, tačiau apie meno terapiją kol kas beveik nėra neigiamų atsiliepimų. Neva, parašytų „nuo meno terapijos nukentėjusių žmonių“. Kaip manai, kodėl meno terapija kol kas paliekama ramybėje?
Man atrodo, farmacininkai visuomet stengiasi neįleisti netradicinių metodų. Su meno terapija gal ir vyksta kažkokia kontrolė, bet ne itin intensyvi, nes ji nėra tokia nauja, kaip atrodo. Tarkime, tekstilės terapija jau buvo naudojama po pirmo pasaulinio karo, kai sužeisti kareiviai siuvinėdavo savo uniformas tam, kad negalvotų apie skausmą. Dailės terapijos sąvoką naudojo britas A. Hillas 1938 m., kai pastebėjo, kad jo tuberkulioze sergantys pacientai piešimu išreiškia savo jausmus ir tai jiems padeda atitolinti mintis nuo ligos.
Kaip vyksta tavo vedama meno terapija? Ar yra kažkokie metodai, pagal kuriuos analizuojami pacientų darbai?
Metodų yra, bet aš jų stengsiuosi netaikyti, nes jie labiau reikalingi nustatant diagnozę. O šiaip, mes pusvalandį paišome, tada pats autorius pakalba apie savo darbą, o jau gale – visi kalba, analizuoja, kas ką mato, kaip kam atrodo ir panašiai. Aš pats stengiuosi neinterpretuoti, nes visą tiesą žino tik autorius ir kartais ką nors pasakant galima pridaryti daug žalos negu gėrio.
Per tą laiką, kai pats užsiiminėji meno terapija, ar pastebėjai pacientų progresą? Ar meno terapija padeda žmonėms?
Rezultatas jau matosi po pirmo užsiėmimo – žmogus visai kitaip jaučiasi, kai pamato, kad sugeba padaryti, suvaldyti save. Buvo viena moteris, kuri sirgo stipria depresija. Jis vis sakydavo, kad nieko nemoka, būdavo labai prislėgta ir taip toliau. Išbandžiau su ja labai paprastą autoportreto principą – piešti, uždėjus ranką ant veido. Po užsiėmimo jau aiškiai matėsi, kad jos nuotaika pakilo. O kitą kartą ji atėjusi pasakė, kad džiaugiasi išmokusi kažką naujo, ko nemokėjo jos dukra. Jai tiesiog atsirado stimulas, kad kažką sugeba ir gali parodyti kitiems
Man labiausiai patinka, kai žmogus ateina nusistatęs. Maždaug, kokia čia nesąmonė, kaip jis nenori piešti. Tiesiog padedu prieš jį tuščią lapą. žmogus sėdi, mato, kaip kiti dirba, ir jam darosi nepatogu. Tada nusprendžia pabandyti ir pats nustemba rezultatu.
Aišku, labai svarbu susitarti su psichiatru, kad žmonės ateitų labiau motyvuoti ir kad meno terapija netaptu paprastu užimtumu. Tai nėra būrelis, kuriame išmokstama piešti ar panašiai. Tai yra procesas, kuriame žmogus išlieja savo jausmus, kaip sugeba bendrauti grupėje ir panašiai.
Būti meno terapeutu – labai sunku. Ypatingai dirbant su psichinę negalią turinčiais žmonėmis. Kaip tu pats jautiesi tuo užsiiminėdamas ir ką gero iš to gauni?
Nežinau, ar galiu tai įvardinti kaip „gero“, bet aš visada turiu stimulą. Daug duoda bendravimas ir rezultatas, kai pamatau, pavyzdžiui, nusišypsojusį žmogų arba kaip jis „užsikabina“. Turbūt dėl to ir dirbu. Būna, kad žmonės savęs nevaldo ir rėkia tiesiai į veidą. Bet, nu, ką… Tiesiog tokia diena (šypsosi). Išėjęs pro duris, visas neigiamas emocijas pamirštu, o kartais tiesiog kam nors papasakoju ir išsikraunu.
Man labiausiai patiko, kai per vieną užsiėmimą visi žmonės taip įsijautė, kad manęs ten lyg ir nebuvo. Tikras terapeutas turi būti, bet per daug nesikišti į procesą – tik tada, jeigu mato, kad reikia pagalbos. Per tą užsiėmimą taip ir pasijaučiau. Po to netgi visiems padėkojau, buvo tikrai gera ir užliejo tokia atgaiva, kad žmonės savo piešiniuose tikrai pamatė tokių vietų ir jausmų, kurių negalėjo išreikši žodžiais. Tai buvo tikri piešiniai iš vidaus.
Tu užsiiminėji ne tik meno terapija. VDA studijuoji tekstilę, negaliu susilaikyti nepasiteiravus – kodėl stojai į VDA, į tekstilininko specialybę? Kodėl ne teisė, vadyba ar ekonomika?
Iš pradžių norėjau stoti į mediciną (juokiasi). Mano brolis stojo į veterinariją, o aš norėjau į žmonių mediciną. Juokingiausia, kad laikiau valstybinius egzaminus, iš biologijos gavau 63 balus. Galvojau: „O, velnias – neįstosiu!”. Tada supratau, kad dailė ir menas visada ėjo šalia arba bent jau lygiagrečiai. Taip ir nusprendžiau stoti į Akademiją. Rinkausi rinkausi, norėjau į tekstilę ir į grafiką. Aišku, pažiūrėjau, kur mažesnis konkursas (juokiasi). Nes vis vien nebuvau baigęs jokios meno mokyklos, nelankęs jokių pasirengiamųjų kursų… Tai reikėjo labai savimi pasitikėti (juokiasi). Dabar labai džiaugiuosi, kad čia įstojau, nes man labai patinka ir tinka visa VDA aplinka. Aišku, reikėjo daug pastangų, kad visus pasivyčiau.
Po trečio kurso dėstytojai parodė mūsų stojamųjų darbus… Dieve, galvojau, „slėpkit tai kuo greičiau“ (juokiasi). Tik gerai, kad matėsi, kiek pažengiau nuo pradžių.
.JPG)
Šią vasarą atvėrei duris į savo parodą „Artifex“galerijoje. Kiek žinau, tai nebuvo tavo pirmoji paroda, tad kuo ji išsiskyrė iš kitų?
Taip, čia mano antroji paroda. Esu užsikabinęs už virtualumo, virtualių pasaulių, kaip žmogus sukuria savo avatarą. Kaip pasidaro ir sukuria save kaip tik nori. Šią vasarą su kolege atidarėm bendrą parodą „Aduktas“ (cheminis junginys, kuris susidaro laisvai susijungus dviems molekulėms ir lengvai skyla į tas pačias molekules). Mums labai tiko ta sąvoka, nes tekstilėje esame labai skirtingi: kolegė analizuoja ir daugiau įdeda savęs, o aš noriu mezgimu perteikti savo idėją – mezgimas, susimezgimas, santykių užmezgimas ir panašiai.
Mano naujausias darbas vadinasi „O kas tu?“. Jis gimė labai netikėtai. Kalbėjausi su drauge apie santykius ir paaiškėjo, kad ji daugiau nei pusę metų virtualioje erdvėje bendravo su vaikinu. „Skype“ pokalbiai, virtuali meilė, nuotraukos ir visa kita. Galiausiai nusprendė susitikti ir tik tada suprato, kad tarp jų nėra jokio fizinio kontakto. Maždaug, žiūri vienas į kitą, atrodo, jausmai jau yra, bet fiziškai – nieko. Aišku, santykiai baigėsi skyrybomis. O kas man buvo įdomiausia, kad JI jautėsi palikta, jautė tas skyrybas.
Paprašiau draugės pokalbių išklotinių. Gavau gal 50 lapų ir jie buvo tokie beprasmiai… Na, gerai, „Skype“ yra emocija, bet tarkim kai pyksti, nerviniesi, gali uždėti tik vieną pykčio ikoną. Man, skaitant iš šalies, viskas atrodė taip nesvarbu… Tada pradėjau burtų keliu rinkti, ką dėsiu į savo darbą. Nesinorėjo nei kad iki galo pasibaigtų, nei kad turėtų ryškų kontekstą. Gale vis tiek palikau tą vietą, kur JIS ištrynė JOS kontaktinius duomenis. Gavosi 32 m. mezginys.
Siekdamas visiškai perteikti dirbtinumą, naudojau sintetinius akrilinius siūlus, mezgiau mašina, kad nebūtų kreivų akių – kuo mažiau natūralumo.
Tekstilininkas – vienas seniausių amatų pasaulyje. Kaip lietuviai vertina vietinių tekstilininkų darbus? Ar tau teko parduoti savo darbų?
Na, aš šiaip nedarau tokių, kuriuos galėčiau parduoti, nebent pagal užsakymus. Bet rankų darbo tekstilę sunku įvertinti. Darbai dažniausiai kainuoja labai brangiai, nes rankomis išausti kilimą – ne paveikslą nutapyti.
Žmogus, atėjęs į galeriją, nustemba sužinojęs kainą, bet retai įvertima laiko sąnaudas ir darbą… Tekstilė ne tik seniausias, bet ir daugiausiai laiko reikalaujantis amatas. Rugsėjo mėnesį VDA rengia tarptautinę parodą, į kurią suvažiuos kuratoriai į Japonijos, Kinijos, Europos. Joje Lietuvos tekstilininkai pristatys savo darbus – Lietuvos tekstilę. Nors Lietuvoje ir nelabai įvertinta, tačiau mūsų konceptuali tekstilė – viena pažangiausių pasaulyje.
Ir visgi kuo planuoji būti ateityje – tekstilininku ar meto terapeutu?
Aš labiausiai norėčiau ir tuo, ir tuo. Aišku, jau dabar matau, kad labai sunku viską suderinti, bet meno terapijos tikrai neapleisiu. Noriu baigti magistrantūrą ir išvykti mokytis į Londoną dailės terapijos. Meno terapija yra ir pačio meno įprasminimas.