• Naujienlaiškis
  • Kviečiame į Tekstilės katedros dėstytojos doc. Linos Jonikės parodos PASLAPTYS atidarymą!

    Atidarymas: gruodžio 1 d. 18 val. „Titanike“ (Maironio g. 3)

    Paroda veiks iki gruodžio 31 d.


    Paslaptis yra pasaulį varanti jėga. Nauji reiškiniai, žmonės, papročiai, miestai ir aplinkybės mus labiausiai jaudina, kol nėra pažįstami. Kol gali nustebinti, sukelti smalsumą, o gal net išgąsdinti ar atstumti. Paslaptis gali būti ir gundanti, ir bauginanti, nepatogi, net nejauki. Tokių paslapčių atskleidimo akistatoje perkainuojame vertybes. Ir keičiamės. Noras pažinti ne tik rojaus gėrį, bet ir paslaptingą, iki tol nesuvoktą blogį buvo toks stiprus, kad pirmuosius žmones įtikino labiau, nei Dievo priesakas nesiartinti prie gėrio ir blogio pažinimo medžio, kaip pasakojama biblijinėje sukūrimo istorijoje. Galima numanyti, jog Dievas žinojo, jog žmogus bus neatsparus paslapties pagundai. Dėl to žmogui buvo pravertos visokeriopo pažinimo durys, o rojaus, kuriame viskas buvo akivaizdu, durys ilgam užtrenktos.

    Lina Jonikė parodoje „Paslaptys“ pristato pastarųjų metų kūrybą, daugiausia naujus, 2016-ais metais sudaigstytus kūrinius. Būtų klaidinga manyti, kad paslaptys yra tik šio ciklo ar tam tikro autorės kūrybinio laikotarpio tema, nes fotografinio / realistinio vaizdo dangstymas po skraistėmis ir dangalais yra Linos Jonikės kūrybos žymuo. Ji, tikriausiai, ir neįveikiamus rojaus atitvarus įsivaizduoja kaip tekstilinę skraistę, siuvinėtą ryžtingais adatos dūriais, kažkokio(s) svajotojo(s), kuriam(-iai) absoliutus gėris yra didžioji paslaptis. Ratas sukasi kaip dygsniuojamas siūlas skaidriame Linos Jonikės kūrinių paviršiuje...

    Parodoje ryškus bendras vardiklis – nuotraukų veikėjus ir objektus gaubiantis dangalas. Tačiau slepiami objektai ar personažai itin skirtingi. Kūriniuose susipina abi paslapties rūšys – gundanti ir bauginanti. Sakralumas ir jo paslapties trauka, kuri lydi Linos Jonikės kūrybą nuo pirmųjų tarptautinio pripažinimo momentų („Arnotas“, 1997), šioje parodoje skleidžiasi archetipiniais vaizdiniais: Rūpintojėlio poza sėdintysis (dvi versijos, du rakursai – dvasingasis ir kūniškas), pamaldžiai nubučiuotos Nukryžiuotojo kojos („Nubučiuotasis“, 2016), išpažinties atokioje sakykloje paslaptis. Ištekėjusios moters nuometu, tradiciškai reiškiančiu moters priklausomybę vyrui, menininkė pridengia pirtintis susiruošusios nuogalės galvą. O kūnas? Tiksliau jo atspaudas. Kam jis priklauso? Be abejonės, visiems nužiūrinėtojams, kuriems paslaptis šiuo duotuoju atveju yra tik tai, kas pozuotojos galvoje (paslėptoje po nuometu).

    Lina Jonikė ne tik pridengia, bet ir pakuoja. Bernardinų sodo medžius, automobilius pagamintus Anglijoje, senovinius motociklus. Šį veiksmą padiktuoja aplinka, kurią menininkė stebi akylai, kur bekeliautų. „Praktinė dovana“ (2016) – tai dar viena odė pakuotei: šaržuodama praktinių dovanų moterims tradiciją, Lina kompensuoja vaizduojamos moters jausmų sumišimą, dedikuodama savaites darbo praktinės dovanos pakuotei išsiuvinėti. Taip, kartais paslapties išgaravimas nuvilia. Kartais mes taip pat nuviliame vieni kitus.

    Buitiškoji linija Linos Jonikės kūriniuose nėra tiesiog „praktinė“. Ji apie tikrus jausmus ir išgyvenimus, dažnai apie tikrus žmones ir save, bet kartu ir apie abejones kasdienių situacijų vienareikšmiškumu. Visi parodos kūriniai slepia daugiau, negu vaizduoja. Tėvynės ginties temas apmąstantys kūriniai „Senis“ (2013) ir „Alizavos akmuo“ (2012) perteikia sunkiai nuryjamas tiesas, kurias paslaptimi pavertė istorija ir nesaugumo nulemti šeimos narių tylos įžadai.

    Ką naujo apie paslaptį sužinome šioje parodoje? Pirma, kad paslaptys yra labai arti mūsų. O manantieji, kad jau viską žino, gyvena gan nuobodų gyvenimą. Antra,- jeigu neturime paslapčių, privalome jas susikurti. O jeigu šalia esantys atrodo perdėm nuspėjami, gal dovanokim jiems [ne]praktines dovanas?

    Virginija Vitkienė