• Naujienlaiškis
  • Miglės Kriaučiūnaitės nuotykiai Suomijoje, Helsinkyje pagal NordPlius programą, Kuvataideakatemia, 2016

    Į Helsinkį atvykau Sausio pradžioje – vadinasi praleidau ten visą pavasario semestrą, kuris truko 5 mėnesius. Mane su džiaugsmu pasitiko pirštų kaulelius stingdanti žiema, neskaitant to buvau šiltai sutikta Helsinkio menų universiteto studento – mentoriaus. Jau kitą dieną iš nekantrumo nusprendžiau nulėkti į universitetą, susipažinti su kolegomis ir apsidairyti naujoje kūrybinėje erdvėje. Durys buvo užrakintos. Kaip neužilgo paaiškėjo, studentai universitete gali būti 7/24, kiekvienas jų turi asmeninį raktą, su kuriuo gali patekti į pastatą ir savo departamentus. Šių Kuvataideakatem'ijoje yra keturi: Painting, Sculpture, Time and Space ir Printmaking departamentai. 

    Pastarajame buvau aš pati. Žinoma, pirmiausia buvau nustebinta nerealios atmosferos spaustuvėje, vėliau dauguma studentų prisipažino, kad tai taip pat jaukiausia vieta, kur neretai kiekvienas užeina pasisvečiuoti ir išgerti kavos (kurios, tai ne mitas, suomiai geria didžiausiais kiekiais pasaulyje). Neskaitant to, grafikos spaustuvė Helsinkio universitete yra labiausiai puoselėjama ir prižiūrima vieta visame pastate. Aukščiausio lygio mašinos ir darbo medžiagos, taip pat naudojami tik žmogui ir gamtai nekenksmingi skiedikliai ir priemonės. Spaustuvė yra daugiau mažiau suskirstyta į kelias darbo erdves: tamsusis kampelis su UV mašinomis, taip pat darbui su šviesai jautriomis medžiagomis, kambarys šilkografijos rėmų plovimui ir sandėliavimui, bendroje erdvėje šilkografijos mašina, netoliese du litografijos presai, taip pat du ofortiniai presai, atskiras kampelis metalo ėsdinimui ir paruošimui spaudai, didelė erdvė skirta knygrišybai ir kitiems, švaresniems darbams. Dar kitame pastate (dirbtuvėse), turėjau galimybę prisiliesti prie mechaninės ofsetinės mašinos, kuri pasirodo yra viena iš nedaugelio pasaulyje likusių ir vis dar funkcionuojančių „relikvijų“. Studentai aprūpinami visomis reikiamomis priemonėmis, dažais ir popieriumi ( už „simbolinę“ kainą – visi studentai gauna 100 Eurų stipendiją semestrui), tad nuoširdžiai dirbant, tokioje aplinkoje galima nepastebėti, kur prabėgo 5 mėnesiai laiko. Nors atvažiavau kaip grafikos studentė, turėjau galimybę laisvai migruoti visuose departamentuose. Taip pat, naujiena man buvo tai, kad tvarkaraščiai yra sudaromi individualiai kiekvieno studento, manau, toks principas ugdo jaunųjų menininkų savimonę ir padeda anksčiau suvokti, tai kas šiems aktualu kūrybiniame procese.

     

    Taip pat, manau, svarbu paminėti, kad universitetas savaime yra iš dalies prestižinis. Nors mokslas Suomijoje nieko nekainuoja, universitetas kasmet priima labai mažą kiekį studentų. Nemaža dalis tų studentų ir dėstytojų yra užsieniečiai, todėl jaučiama labai internacionali atmosfera, 80% paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių vyksta anglų kalba. Universitetas kviečia pedagogus ir menininkus iš įvairiausių, tiek Europos, Azijos, Amerikos šalių, taip pat patys kasmet organizuoja menines išvykas su studentais į užsienį. Helsinkio meno universitetas, dėl savo metodikos, sistemos ir investicijų į bendrą meno pasaulį, turi užsitarnavęs gerą vardą tiek Europoje, tiek kituose žemynuose, todėl augti tokioje institucijoje rimtam menininkui yra labai paranku.
    Jau įpusėjus darbams, šiuos galima eksponuoti vadinamose kišeninėse galerijose, kurių universitete yra trys. Kadangi paskaitos vyksta vienos ar dviejų savaičių bėgyje, kūrybinių dirbtuvių principu, jų pabaigoje studentai pristato savo kūrinius ar užsimezgusių idėjų skeletus, susijusius su paskaitos tematika.

    Čia darbai ar jų užuomazgos yra aptariamos grupėje žmonių, darbo aktualumas ir kontekstualumas, tokių susitikimų metu studentas gauna nemažai nuorodų į kitus meno kūrinius ir filosofiją iš dėstytojų ir studentų, kurios yra neatsiejama kūrybinio proceso dalis. Taip pat labai svarbu tai, kad studentas sulaukia grupės reakcijos saugioje aplinkoje ir šio nuolatinio dialogo dėka gali tobulinti sugebėjimą kurti dar paveikesnius ir stipresnius meno objektus. Visuomet yra galimybė individuliai susitikti su vizituojančiais menininkais ar nuolatiniais universiteto dėstytojais.
    Helsinkyje yra nemažai erdvių, tiesiogiai nesusijusių su meno universitetu, kuriose galima be didelių investicijų surengti personalines ar grupines parodas.

    Žmonės noriai lanko šias erdves. Taip pat didelis įvykis Helsinkyje kasmet yra „Kuvan Kevat“ meno universiteto magistrų baigiamųjų darbų paroda, vykstanti net trijose galerijose ir susilaukianti didelio tiek miestiečių, tiek muziejininkų, galeristų ir mecenatų dėmesio.

    Studijomis toli gražu nenusivyliau. Turėjau galimybę išmokti naujų grafikos technikų, dirbti su naujausia (taip pat seniausia) aparatūra, patyrinėti kerpes per profesionalų mikroskopą (tai buvo dalis paskaitos „Simbiozė“, kurioje per simbiozės principą tyrinėjome visuomenės sistemos reiškinį, meno kūrinio veikimo principą, galeriją kaip instituciją ir pačią simbiozės reikšmę gamtoje, 

    pasimokyti performanso/programavimo sintezės meno iš keturių šaunių amerikiečių, aptarti savo kūrybą ir jos procesą su daugybe gabių ir intelektualių menininkų ir studentų ir sudalyvauti keliose grupinėse parodose.

    Nėra ir niekada nebus tobulos institucijos, kuri bus absoliučiai palanki menininkui, nes jo vaidmuo yra nuolatos kintantis. Tačiau visą šią patirtį, kurią gavau NordPlius programos ir mūsų akademijos bendradarbiavimo dėka, manau, galima ir reikia integruoti ar bandyti pritaikyti Vilniaus Dailės Akademijoje. Ačiū už neįkainojamą patirtį!