• Naujienlaiškis
  • Grafika | Bakalauro studijos | Vilnius

    Kamilė Krasauskaitė: Praktika Sønderborgas, Danija

    Pirmo kurso pavasario semestrą atskrido idėja „fix” važiuoti į Daniją, Sønderborg'ą. Parašiau labai paprastą ir nuoširdžią paraišką Sønderborg Kommune bendruomenei. Žodžiu, aš tokia ir tokia, moku tą ir tą, studijuoju aną ir šitą ir noriu pas jus padirbėti, pasipraktikuoti su tokiom ir anokiom idėjom. Gavau džiugų atsakymą atgal, kad esu labai laukiama šių metų birželio mėnesį.


    Lynch'iškos gatvelės mieste , iš popietinių klajonių

    Savo motyvaciniame rašiau, jog mano idėja yra vesti kūrybines dirbuves vaikams ir mokytis koordinuoti projektus, pateikti savo idėjas etc.
    Taigi pirmą, ką turėjau pateikti- tai savo viziją, kaip aš įsivaizduoju veiklas. Pateikiau kokį milijoną variantų, maniau išsirinks vieną, - išsirinko VISUS. Mano laimei ir mano nelaimei (kaip pirma maniau).
    Atvažiavau vėlai vakare, mane pasitiko Mathias (vienas iš fondo akcininkų, visas mano laikas ten buvo finansuojamas iš jų grupės lėšų) ir nuvežė mane į namą prie pat jūros ir mažyčio miškelio (20km nuo Sonderborg'o). Aprodė kaip kas, davė automobilio raktelius, parodė pripildytą šaldytuvą, įdavė visokius darbo įrankius. ir sako,- įsikurk. Įsikūriau, ryte pasimankštinau, išgėriau kavos ir važiavau susitikti su savo kolege ir koordinatore Tanja. Ji mane pasiėmė, įsisodino į automobilį ir pakeliui į Alsion'ą (kompleksas Universiteto, Ofisų, koncertų salės) išpyškino man miestelio istoriją, nuomones ir šiaip visus „basic'us". Atvažiavom į ofisą, gavau savo stalą ir darbų, kuriuos „reikėtų padaryt". Na, aš sąžiningai pasėdėjau ir viską atlikau. Matyt jie tikėjosi, jog atvažiavau bambos degint, tačiau liko visiškai nustebę ir iškart mane įdarbino.


    pirma kava ir kiemas, kvepiantis mišku


    Kamilė Krasauskaitė ir Danija

    Pirmą savaitę dirbau su Tanja ir Suzanne, daugiausia prie WoodSculpture tarptautinio plenero. Taip pat pateikiau tikslų sąrašą ((iki visų smulkmenėlių) ko man reikės mano kūrybinėms dirbtuvėms kitą savaitę. Taigi taip ir važinėjau, maketavau, rašiau email'us, eskizavau ir piešiau jiems pirmą savaitę, o jie darė viską, jog veiksmas įvyktų: kartu su manim kūrė dirbtuves, pasamdė pagalbinikus, rado savanorių, užsakė palapines ir darė viską, kad jausčiausi kuo laisviau ir patogiau.

    Tai visai ir labai pasiteisino, atsikeldavau su noru veikti. Pabėgiodavau ir važiuodavau dainuodama į darbą. Mane sužavėjo kaip tobulai yra sudėliojami darbai, viršvalandžiai nelabai toleruojami, laikas su šeima yra šventas, visi gauna atlygį už savo darbą ir jaučiasi orūs. Pateikiau kokį tuziną nurautų idėjų ir jau laukiau kirčio, kaip jas numuš arba paliks mane su tais grandioziniais užmojais kapanotis, o čia visi susėdo ir tiesiog pasiskirstė darbais (kiekvienas ką moka, gali geriausiai). Kolegos liepė net negalvoti apia lėšas ar “kaip”, o tiesiog kurti, vėliau visas idėjas “apvirškinom” ir tiesiog veikėm.


    rytinės trasos momentas

    Antra savaitė buvo labai intensyvi, reikėjo prižiūrėti mano vedamų dirbtuvių veikimą ir eigą, bendrauti su lankytojais, atsakinėti į laiškus ir lygiagrečiai mąstyti apie kitų metų skautų renginį ir kaip viską "sujungti".


    iš uždarymo ceremonijos

    Buvau pakviesta kitais metais vėl tęsti bendradarbiavimą, ir kartu su jais dirbti. Čia, esant Lietuvoje, vykdau įvairius grafiškus užsakymus, lygiagrečiai su studijomis. Taip pat gavau pasiūlymų dirbti ir su kitais projektais, kitose komandose. Užmezgiau labai įdomių pažinčių ne tik su danais tačiau ir su menininkais ir asmenybėmis iš įvairių pasaulio šalių. (Keletą jų net turėjau progą aplankyti per vasarą)

    Visi maži “nepasisekimai” darbo metu buvo nurašyti į “patirtį”. Vakarus leisdavom vieni pas kitus, linksmai šnekučiuodamiesi, dalindamiesi muzika, idėjomis, patirtimis ir receptais. Važinėjom ir po apylinkes, mane nuskraidino į Kopenhagą (dienai atsipūsti), aprodė miestelio institucijas ir kaip kas funkcionuoja. Tai leido man pažiūrėti iš šalies į mano ir mūsų padėtį čia Lietuvoje, bendruomenėje ir Akademijoje.


    mažytis lėktuvėlis ir trumpiausias mano keleivinis skrydis su šokolodiniu pyragu ir kava

    Buvo nauja, gaivu, atsimenu savo birželį kaip ėjimą savo idėjų realizavimo keliu. Viskas visiškai įmanoma, kai pats tuo patiki ir surankioji visą, patvoriais išmėtytą, energiją. Ateina situacijos ir žmonės, kurie tau padeda, viskas vyksta po žingsnį, kiekvienas daro geriausiai tai, už ką atsakingas.

    Gavau krūvas laiškų, atvirukų, marcipanų (aš prisiekiu, marcipanai ten skaniausi pasauly), juoko, šypsenų, muzikos, ĮKVĖPIMO tiesiog veikti ir patikėti savo Everestinėm idėjom iki pat galo, viską suvokti kaip kelią ir mėgautis.

    Jergutėliau, juk tokia prabanga ATSIKELTI IR KURTI, kurti kūrinį taip pat ir vystyti mintį. Visame tame tokia jėga ir laisvė, tik reikia ištreniruoti “raumenį” ir mokėti viską tiesiog priimti. Ir eiti pernelyg nesiblaškant (juk nėra tiek laiko mėtytis), o tikslingai žingsnis po žingsnio, į ten kur esi laisviausias,- veikti ir gyventi. Ir nieko nesibijoti.

    Mano palinkėjimas: JEI NUSPRENDEI TAI IR DARYK
    amen
    Kamilė