VDA Tekstilės katedros vedėjos, doc. Lauros Pavilonytės-Ežerskienės personalinė paroda  „TIK(s)ĖJIMAS“

Paroda veikia vasario 1-18 d. VDA galerijoje „Artifex“. 
Vietoje parodos atidarymo vyks trys susitikimai su autore vasario 3, 10, 17 dienomis, 16-18 val.


Laura Pavilonytė-Ežerskienė:

Parodoje „TIK(s)ĖJIMAS“ keliu ir apibendrinu savo kūryboje nuolat atsikartojančius, lyg gijos tarpusavyje susipynusius klausimus apie meną, laiką, tekstilę, kūrybą ir save.

Kūrybiniame procese tekstilės objektams sąmoningai naudoju perdarymo technologiją, kas dar mano močiutei buvo ne savitos estetikos išraiška, bet išgyvenimo būdas skurdžiais pokario laikais. Šiandien pasitelkiant bei interpretuojant šeimoje matytą tekstilės kūrimo strategiją, iš taupumo kūrybiškai jungti kiekvieną siūlo galelį ir audinio skiautelę, ją renkuosi kaip gamtą ir pasaulį tausojančią technologiją, tikėdama, kad kūrybiškumas gali padėti išspręsti civilizacijos užaugintas ekologines problemas.

 

Tekstilę kūryboje pasitelkiu ne tik kaip išraiškos priemonę bet ir kaip meninio tyrimo objektą. Ieškodama jos tapatybės, kontempliuoju į vieną iš esminių tekstilės vaidmenų – įvairių technologijų pagalba kažką sujungti, susiūti, supinti ir gebėjimą pataisyti, užadyti, pritaikyti iš naujo, pratęsti laike daikto naudojimą, buvimą. Kūrinių cikle „Tekstilės tapatybė“ užfiksuota žmogaus įtakoje sužalota ar deformuota gamtinė aplinka, kuri ritualiniais meninės tekstilės judesiais metaforiškai užadyta, tokiu būdu lyg ir sustabdyta, užkonservuota. Žinoma šių akcijų tikslas ne pratęsti šios aplinkos panaudojimą, o veikiau atvirkščiai ironizuoti vartotojišką žmonijos santykį su gamta ir žeme. Kontrastuojančio kūrinių ciklo „Buities daiktai“ objektai atvirkščiai nėra sąmoningai kurti, o tiesiog išsaugoti, kartu su savo šeimininkų meile tekstilei, gyvenimo istorijomis. Todėl šie objektai pateikiami ne ironizuojant, o išaukštinant meilę daiktams, ilgaamžį jų naudojimą ir be abejonės taip pat kalba apie tekstilės identitetą, pirmaprades jos funkcijas – mus sušildyti, sutvirtinti, sujungti ar net išlaikyti atmintį.

Kūriniuose neatsitiktinai atsikartoja archajiniai geometriniai ženklai – susikirsdamos gijos sudaro kryžiaus, rombo, spiralės arba tinklo ornamentus. Visi jie man svarbūs kaip žinia iš praeities apie laiko patirtis, apie gebėjimą jausti laiko cikliškumą ir atpažinti amžinybės ženklus dabartiniame pasaulyje. Net ir kūrinys „Tiksėjimas (UBV 76)“, nors labiau vizualizuoja atkarpomis matuojamą šių laikų pasaulio stebėjimą ir tiksi lyg Žemės rutulio širdis, tam tikra prasme yra amžinas, nuolat atsikartojantis signalas.

Apibendrinant parodoje eksponuojamus kūrinius galėčiau teigti, jog tekstilė man yra jungtis tarp buities ir būties, ir tą sąsają aš įžvelgiu tiek fizinėje tiek metafizinėje plotmėje. Parodos ekspoziciją traktuoju kaip vientisą tekstilės instaliaciją, kurioje kūriniai tarsi diskutuoja vieni su kitais, išryškindami tų pačių temų skirtingus aspektus, išskleisdami galimus atsakymus į kūryboje iškeltus klausimus apie mūsų santykį su tekstile, lydinčia mus gyvenime, nuo lopšio iki kapo, apie tiksintį laiką ir laike kintančias meno kūrinio definicijas.“

Projektas „Tik(s)ėjimas“ paremtas LKT individualia valstybės stipendija meno kūrėjui.

 
TIK(s)ĖJIMAS
Gaono g. 1, galerija „Artifex“
Gaono g. 1, galerija „Artifex“, Vilnius