• Naujienlaiškis
  • Projektinė veikla

    Atminties problema Kristinos Inčiūraitės videofilme "Susitikimas" (2012), taikant Brachos Lichtenberg Ettinger psichoanalitinę Matricos teoriją

    Projekto kodas 09.3.3-LMT-K-712-10-0023
    Projekto būsena Įgyvendinama
    Skirtas finansavimas 2 024,40 
    Mokslinio darbo vykdytoja Diana Romanskaitė
    Mokslinio darbo vadovė Agnė Narušytė
    Projekto veiklų įgyvendinimo trukmė 2018-10-01 - 2019-04-30

    Projekto tikslas - ištirti atminties veikimo mechanizmus Kristinos Inčiūraitės videofilme „Susitikimas" (2012), taikant psichoanalitinę Brachos Lichtenberg Ettinger Matricos teoriją.

    Tyrimas aktualizuoja Brachos Lichtenberg Ettinger psichoanalizės menotyrinį potencialą. Pirmame etape atliekama lyginamoji Lacano ir Ettinger teorijų struktūrinių dėmenų - fališko ir matricinio žvilgsnio, subjekto konstitucijos etapų ir jo struktūros, subjekto ryšio su Kitu, geismo ekonomijos - analizė. Antrajame, aptartieji dėmenys instrumentalizuojami menotyros lauke. Operuojant Ettinger sąvokomis metramorfozė, ribų susijungimas, subjektyvumas kaip susitikimas, ko-poezė ir kt. konceptualizuojama Matricos teorinės paradigmos vieta simbolinės tvarkos struktūroje, jos ryšys su tikrove ir įsivaizduojama plotme, pliuralumo logika, dekonstruojanti edipinę vyriškumo-moteriškumo opoziciją. Kvestionuojant lakaniškojo objekto mažoji a neutralumą lyčių atžvilgiu, atskleidžiama pirminio moters seksualinio skirtumo įtaka naujam jusles integruojančio vizualumo supratimui. Išaiškinama, kaip matricinis objektas mažoji a formuoja intensyvumų ir tėkmių geismo ekonomiją, kuri remiasi archajiško motinos-vaiko prenatalinio ryšio modeliu. Parodoma, kaip Matricos psichikos registre atliepiant šiuos santykius suprantama Kito trauma ir skausmingi išgyvenimai, kaip bendra represuotos tikrovės ir Daikto patirtis atveria vienas kito pažeidžiamumą, išardo ir peržengia tapatybių ribas (lyties - egzistenciniais aspektais), apjungia ir iškelia į sąmonės paviršių kolektyvinės atminties fragmentus. Siekiama įrodyti, kad falocentriškas kastracijos modelis pasmerkia veikėjas gedėjimui ir koncentracijai į netektis, o matricinis modelis leidžia kurti naujus ryšius su Kitu ir tampa saugia erdve savo ir Kito traumos priėmimui. Trečiame etape atskleidžiama, kaip filme funkcionuoja tikrovė, įsivaizduojama ir simbolinė plotmė. Tiriama, kokiais būdais fališkas žvilgsnis, kaip prarastas fantasmo objektas, sukelia susvetimėjimą tarp subjekto ir Kito, o matricinis kuria abipusiai etiškus santykius. Ginama tezė, kad atminties veikimo mechanizmas yra priklausomas nuo seksualinio skirtumo.