R. Paniulaičio paroda „Žym žymas“

Kviečiame į konceptualisto R. Paniulaičio parodą „Žym žymas“* 


Lapkričio 25 d. 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centras (Malūnų g. 8) pristato vieno pirmųjų Lietuvoje konceptualisto Ramūno Paniulaičio (1957−1982) kūrybos retrospektyvą.

Tai yra antroji Paniulaičio kūrybos paroda. Pirmoji įvyko 1981 metais Vilniaus vakarinėje suaugusiųjų dailės mokykloje, kartu su Česlovu Lukensku. Po menininko mirties, beveik keturioms dešimtims metų jo kūryba buvo išnykusi iš regos lauko.

Išliko virš šimto Paniulaičio kurtų koliažų ir keletas piešinių tušu. Paniulaitis išvystė „karpymo“ (buvo baigęs kirpėjų kursus) ir koliažų klijavimo kaip savitos performatyvios ideologijos koncepciją. Neretai menininkas netgi „komponuodavo“ atsitiktiniu būdu arba siūlydavo kokias nors detales komponuoti, klijuoti ar nubraižyti draugams, pažįstamiems. Menininkas sąmoningai pradėjo dirbti su „antrine“ medžiaga – iškarpomis, reprodukcijomis ir neretai jo „invazijos“ į šią medžiagą būdavo minimalios – koks nors nedidelis brūkšnelis, apskritimas ar kokios detalės apvedžiojimas raudonu tušinuku. Kartais užtekdavo tik kokio meno šedevro (reprodukcijos) pasisavinimo fakto – tikrojo autoriaus pavardės užbraukimo ir savo parašo. Galop, menininkas taip radikalizavo pasisavinimo strategiją, jog galėjo priskirti savo autorystę bet kokiems objektams, socialiniams ir kultūriniams reiškiniams – bet kam.

Paniulaitis beveik intuityviai, turėdamas tik trupinius informacijos apie aktualius meno procesus už geležinės uždangos išvystė tokias kūrybos formas, kurios tapo „konceptualaus lūžio“ Vilniaus mene XX a. 9-jo dešimtmečio pradžioje, dalimi. Galima sakyti, jog šis lūžis buvo globalesnių avangardo procesų, vykusių Vakarų ir Rytų Europos (taip pat ir pogrindiniame Sovietų sąjungos) mene XX a. 7-8 dešimtmečiais, atgarsis. Tačiau toks, iš kurio vėliau įsižiebė Sąjūdžio epochos meninio avangardo banga.

Šia prasme, Paniulaičio koliažai ir tik atsiminimuose išlikęs „akcionizmas“, kartu su keletu to meto menininkų eksperimentais, „socialinio peizažo“ fotografijoje atstovų idėjomis, nors ir retrospektyviai, tačiau vis dėlto, turėtų užimti svarbią vietą mūsų meno „konceptualaus posūkio“ istorijoje.

Parodą lydi knyga apie Ramūną Paniulaitį, kurioje surinkti draugų ir menininko sesers atsiminimai, taip pat reprodukuojami išlikę koliažai.


Projekto kuratoriai: Česlovas Lukenskas ir Kęstutis Šapoka

Projekto partneris: Vilniaus dailės akademija.

Dėkojame: Violetai Pospielovai, Gintarui Zinkevičiui, Gabrieliui Lukošiui, Algimantui J. Kurui, Česlovui ir Rūtai Lukenskams už nuotraukas ir atsiminimus.


* tai buvo mėgstamas Ramūno Paniulaičio posakis, norint išreikšti susirūpinimą, depresyvumą, „užsiparinimą“.