• Naujienlaiškis
  • VDA Tekstilės meno ir dizaino katedra savo organizuojamą parodą „Skambanti tekstilė“ dedikuoja Lietuvos nepriklausomybės 100 – mečiui paminėti. Todėl čia pateikiamos katedros dėstytojų bei studentų kūriniuose įvaizdintos ir įgarsintos tautinio identiteto tapatumo paieškos, šiuolaikinėmis meno formomis įdabartinusios mūsų prigimtinėje lietuvių kultūroje užgimusius, tautos mentalinės erdvės laiko persmelktus pavidalus.

    Tautodailė, tradiciniai amatai ir audimo būdai, liaudies audinių koloritas ir ornamentai Lietuvos meninės tekstilės profesionalams visad buvo svarbus kūrybos atspirties taškas. Vienas ryškiausių pavyzdžių kaip tradiciniai audimo būdai stilizuojami, interpretuojami, kad sukelti tautiško audimo įspūdį yra prof. Žydrutės Ridulytės kūrybos pavyzdys. Ji semiasi įkvėpimo iš liaudies audinių palikimo, tačiau kartu stengiasi praplėsti kūrinio suvokimo ribas, savo kūrinyje „Lada ir Leda“ naudodama naujas, tradiciniams audiniams nebūdingas medžiagas. Panašiai audinyje lietuviškumą interpretuoja ir studentė Teklė Ūla Pužauskaitė, tik jos kūrinyje „Persikūnijimas“ audinio naujumas pabrėžiamas, ne pasitelkiant neįprastas medžiagas, o permąstant pačią jo funkciją, bei savaip sureikšminant pasaulio kultūros akivaizdoje. Jelenos Škulienės kūryba skleidžiasi per apgalvotą rankų darbo įprasminimą ir dėmesingumą reiškinių ištakoms bei tradicijai, kaip didesniam žinojimui. Jelena magistrantūros studijų baigiamajame darbe „Nėr laiko“ juostą interpretuoja kaip gyvenimo kelio su savo autentiškais įrašais simbolį, čia įvaizdindama jai pačiai svarbų ir rūpimą turinį, taip sušiuolaikindama ją per aktualų tekstą. Prof. Eglės Gandos Bogdanienės šešių kūrinių cikle „Etno interpretacija“ atskleidžiami ir permąstomi skirtingi Lietuvos regionai, interpretuojant juos simbolizuojančius raštus, spalvas, drabužių konstrukcijas, išryškinant jų skirtumus bei pabrėžiant jų harmoningą visumą ir dermę. Tai simboliškas Lietuvos vaizdinys per tekstilę, tačiau vietoj tradicinių etnografinių technologijų, pasitelkiant šiuolaikines, skaitmenines.

    Žinoma, individualios kultūrinės etninės tapatybės paieškos šiuolaikinėje tekstilėje susijusios ne vien su pačios tekstilės tradicijų tąsa ir interpretavimu, bet ir su gimtosios vietos branginimu, jos išskirtinumu, nulemtu ir kraštovaizdžio, ir kalbos (kalbėjimo ir dainavimo) ypatumų, bei jų pagrindu susiformavusio prigimtinio harmonijos jausmo puoselėjimu. Doc. Lauros Pavilonytės-Ežerskienės kūrinyje „Kaip tapti laimingu“ meno formomis kuriamas pasaulio „atbūrimas“ – romantiškas siekis atsigręžti į mitologinį pasaulio pradžios laiką, ieškant pirmapradės pasaulio tobulybės ir harmonijos, visų pirma reiškiančios žmogaus ir gamtos vienovę. Dabar magistrantūroje studijuojanti Raminta Beržanskytė savo bakalauro diplominiu darbu stengiasi suvokti ir kitiems  perteikti, kur slypi tautos šaknys ir dvasinės jėgos. Pasitelkdama piliakalnius kaip įkvėpimo ir interpretacijos šaltinį, kūrinyje „Kultūrinės atminties sergėtojai“ ji atkartoja konkretaus piliakalnio siluetą ir savo toje vietovėje išgyventas emocijas, sugulusias į augaliniais dažais išgautą spalvinę skalę. Šis autorės rankomis išaustas simbolinis rūbas sukurtas vadovaujantis archajiškiausiais gamybos principais – be jokių siūlių, be atliekų, tačiau naudojant šiuolaikines skaitmenines audimo stakles, dvisluoksnį audimą. Bakalauro programos studentų Severijos Žukauskytės ir Luko Tomaševičiaus kūrybinio dueto kūriniuose „Ritmas tarp ataudų“ ir „Su signatarais“ domėjimasis tautos istorija taip pat akivaizdus, o noras apie ją pasakoti „garsiai“ ir „skambiai“ pasireiškia dviejų medijų – vaizdo ir garso sinteze, pasitelkiant pačias inovatyviausias šiuolaikines technologijas.  

    Taigi visuose šioje parodoje eksponuojamuose kūriniuose galima užčiuopti  lietuviško mentaliteto turinį,  iš kurio galima suprasti, kaip bendruomenė gyvena, tvarkosi, nueidama kelią nuo genties iki tautos: kaip suvokia šventumą, gamtą, laiką ir erdvę, savą istoriją ir esmines vertybes –  šeimą ir meilę, gyvybę ir mirtį, valią ir laisvę, per kurias, lyg gaires, Lietuva atpažįstama iki šiandien.

    Šiuolaikinės meninės tekstilės projektų, derinančių tradicijas su inovacijomis, gausa kalba apie etninių tradicijų gyvybingumą ir atvirumą permainom. Džiugu, jog vidiniai lietuviškumo resursai gali būti ir yra pakankami svarbūs kūrybos šaltiniai ne tik brandiems meninės tekstilės kūrėjams, bet ir jaunajai kartai.

    Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino kat. vedėja
    Doc. Laura Pavilonytė-Ežerskienė