• Naujienlaiškis
  • VDA Nidos meno kolonijoje iki vasaros pabaigos veiks paroda „JŪROS VEIDRODIS (Žalčio pasaka)“

    Liepos 16 d. VDA Nidos meno kolonijoje (E.A. Jonušo g. 3, Nida) atidaroma paroda JŪROS VEIDRODIS (Žalčio pasaka), veikianti kaip intervencija, pranašystė ir radijo žurnalas. Iki vasaros pabaigos truksiančioje parodoje eksponuojami lietuvių ir užsienio menininkų darbai atsigręš į jūrą ir tarpkultūrinę mitologiją, gretindami juos su šiandienos aktualijomis.


    Coolturistes

    Atidarymo programa liepos 16 d.

    12:00 – 13:30
    Performatyvi menininkių kolektyvo Cooltūristės ekskursija su virtualiais elementais Mis(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė
    Pradžia prie įėjimo į VDA Nidos meno kolonijos parodų salę.

    18:00 – 20:00
    Parodos atidarymas, poetas Daniel Falb skaitys savo eilėraštį Chicxulub Paem

    Uždarymo programa rugpjūčio 26 d.

    17:30 – 19:00
    Bryndís Björnsdóttir performansas Landráð II: atkasinėjimas
    Pradžia prie įėjimo į VDA Nidos meno kolonijos parodų salę

    19:00 – 20:30
    Golden Diskó Ship ir The Many Headed Hydra radijo žurnalas Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)

    Tiesioginė transliacija parodoje ir per Neringa FM

    Dalyviai: Bryndis Björnsdottír, Cooltūristės, Ieva Epnere, Daniel Falb, Sonja Gerdes, Ulrike Gerhardt, Golden Diskó Ship, Emma Haugh, Suza Husse, Almagul Menlibayeva, Sondra Perry, Virgilijus Šonta, Elsa Westreicher


    Sonta


    Apie parodą

    JŪROS VEIDRODIS (Žalčio pasaka) yra polifoninė parodos pavidalo pranašystė, intervencijų serija ir radijo žurnalas, kuruojamas The Many Headed Hydra (Daugiagalvės hidros) kolektyvo. Atsigręždama į jūrą kaip į veidrodį, o į žaltį kaip į apgaviką, daugiagalvė hidra šįkart išnyra Nidos meno kolonijoje, kad iš kraštovaizdžio, kūno ir galios susikirtimų supintų naują pasaką.

    Jūros veidrodis (vok. Meeresspiegel) meta iššūkį įsitikinimui, kad jūra yra tik paviršius, kuriuo žvilgsnis pasiekia horizontą. Atsigręžti į jūros veidrodį reiškia judėti gilyn ir pripažinti egzistuojant skirtingus laiko ir erdvės matavimus: parodoje JŪROS VEIDRODIS (Žalčio pasaka) orakulai byloja, kad Pietų ir Šiaurės dykumų peizažus – džiūstančią Aralo jūrą ir Kuršių nerijos Mirusias kopas – sieja anaiptol ne vien kolonijinio žemės naudojimo sukelti ekologiniai modernybės sukrėtimai. Šie orakulai šnabžda apie žvejus iš Kazachstano ir kitų Sovietų Sąjungos vietų, po Antrojo pasaulinio karo perkeltus į Kuršių neriją tam, kad atkurtų žvejybos pramonę ir atliktų karo tarnybą. Pasitekdami žinomą lietuvių liaudies pasaką apie Eglę žalčių karalienę – istoriją, kuri amžiams bėgant migravo iš Indijos per Kazachstaną į Lietuvą, Turkiją ir Vokietiją – jie pasakoja apie kūno transformacijas, apie diasporas, paribių kultūras ir apie (post)militaristinį vyriškumą.


    The Many Headed Hydra

    „Grąžinkite man jūrą“, – šaukia kupranugaris Almagul Menlibayevos videofilme Transoksianos sapnai. Kupranugaris gyvena žvejų kaimelyje, kuris buvo ant Aralo jūros kranto prieš šiai tampant dykuma dėl sovietų vykdyto agrarinio projekto. Savo sapnuose jis regi, kaip tolimų Aralo vandenų link paskui savo tėvą į ilgą kelionę leidžiasi žvejo duktė. Ji mato lapėmis virstančias keturkojes moteris, kurios ryja surūdijusias žvejybos laivų nuolaužas, tįsančias dykumoje, kuri kadaise buvo jūros dugnas.

    Atsigręžti į jūros veidrodį nuo Kuršių nerijos, reiškia regėti kaip miškas tampa smėlio kopa ir kaip mediniai burlaiviai su imperijos vėliava leidžiasi į kelionę per Atlantą. Besitęsiančios rungtynės tarp smėlio kopų dykumos ir miško tebeliudija susipynusias istorijas apie Prūsijos kolonijinės laivybos ir prekybos ekspansiją, egzotizuojamų „mirusių“ kopų ir žvejų kaimelių turizmo bei meno ekonomiką, ir kelių moterų kartų atliktą miškų atsodinimo darbą. Tuo tarpu jūra ir nerija kaip buvo taip ir liko paribio zona, į kurią du šimtmečius pretenzijas reiškė net keturios skirtingos valstybės.

    Vietinių, atvykusių ir čia įsivietinusių dalyvių kūriniai parodoje JŪROS VEIDRODIS (Žalčio pasaka) įgarsina užgniaužtus poimperinių ekologijų paliestų veikėjų balsus. Žalčio pasaka yra nuoroda į geriausiai žinomą Eglės žalčių karalienės legendos versiją – 1940 metais poetės Salomėjos Nėries parašytą poemą apie namų praradimą, susidūrimą su nepažįstamaisiais, meilę, išdavystę ir mirtį. Reaguodamos į poemoje aprašytą  žmogaus-roplio ir žmogaus-medžio pavidalų kismą bei istorinį kūrinio ryšį su nacionalizuota kultūra ir migracija, Vilniuje kuriančios Cooltūristės ir performansą atliksianti islandų menininkė Bryndis Björnsdottír siūlo subversyvias mito perskaitymo versijas. Kartu su Sondros Perry vaizdo projekcija Juoda mergina kaip kraštovaizdis jos kvestionuoja ir griauna patriarchalinį kraštovaizdžio kaip eksploatuojamo ir apžiūrinėjamo, įvertinamo ir nacionalizuojamo kūno reprezentacijos modelį. Virgilijaus Šontos Kuršių nerijoje aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje darytose fotografijose tyrinėjamos paribio kopos, kuriose, kaip ilgesio ženklai, įkurdinti veidrodiniai paviršiai, objektai ir plunksnos: „Tikriausiai esu atėjęs į pasaulį ne toje šalyje, ne toje socialinėje aplinkoje. Aš vis dėlto tikiu, kad yra tokia šalis, kuri atitiktų mano vidinę būseną.“ (Virgilijus Šonta).


    Amalgul Menlibayeva

    Sekdama vingiuojančia ateities, praeities ir dabarties jūros kranto linija, JŪROS VEIDRODIS (Žalčio pasaka) viešais skaitymais, performansais ir radijo transliacija išsilieja į parodos erdvę supantį kraštovaizdį. Kopų šokiai, kompostinio pokerio lošimai, kibernetinių orakulų pranašystės, sąmoningas sapnavimas ir gilaus laiko mitologinė programėlė pasakoja daugiaprasmes istorijas, slystančias nuo dvišako žalčio liežuvio. Pasitelkdama vaizduotę, atmintį, verbalinę ir vizualinę komunikaciją paroda žvelgia į pasaulio vandenis kaip į istorinių topografijų ir politinių bendrysčių talpyklas. Po pasirodymo VDA Nidos meno kolonijoje JŪROS VEIDRODIS (Žalčio pasaka) vėl „išnirs“ meno erdvėje District Berlin 2017 m. rudenį.

    The Many Headed Hydra yra pavidalus keičiantis kolektyvas, besidomintis iš vandenų kylančiais mitais ir reiškiniais. 2016 m. meno erdvėje District Berlin Emmos Haugh ir Suzos Husse įkurtas kolektyvas jungia žmones iš įvairių salų, žemynų ir pusiasalių. The Many Headed Hydra yra queer, hidrofeministinis, postkolonijinis meno projektas. Bendradarbiaudamas ir rinkdamas pasakojimus (storytelling) kolektyvas užsiima tyrimais, menine kūryba ir leidyba, savo leidinius supranta kaip performatyvius reiškinius ir pasirodo žurnalų, parodų ir pranašysčių pavidalu.


    Paroda veikia 2017 m. liepos 16 – rugpjūčio 27 d., kasdien nuo 12:00 iki 20:00, išskyrus pirmadienį.

    Projektą organizuoja: Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos ir District Berlin
    Projektą remi:a Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija, Goethe’s institutas Lietuvoje, Airijos meno taryba ir Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa