Mokslo muziejus
Kučkuriškių popieriaus fabriko konversijos į technologijų ir mokslo edukacijos centrą projektas, architektūrinis maketas, 70x115x180 cm, 2016 m.
1823 m. Kučkuriškėse gamtos suformuota situacija – greta tekanti Vilnios upė – panaudota kaip jėga fabriko funkcionavimui užtikrinti. Jo kūrimosi procesas gamtinėje aplinkoje – to laikmečio industrinio mąstymo atspindys. Šios vietos panaudojimo istoriją pratęsia muziejaus naujoji struktūra – galerija. Ji prisitaiko ne tik prie gamtos, bet ir prie jos išprovokuoto darinio – fabriko. Galerija „įrėmina“ senuosius fabriko komplekso pastatus, įvyksta esamos situacijos fiksacija laiko atžvilgiu. Muziejus išsaugo nuolat atsinaujinantį dabarties ir „nebejudančios“ praeities kontrastą. Jo galerija veikia kaip pagrindas, ant kurio ir per kurį vyksta kaita.
Galerija idėjiškai įprasmina žmogaus tikėjimo pagrindą moksle – vieningumą. Francis Baconas įžvėlgė, kad mūsų žmogiškosios prigimties samprata vaizduoja egzistenciją pasaulyje tvarkingesne ir racionalesne, negu ji iš tikrųjų yra.“ Esama fabriko situacija – tai aliuzija į mokslinį mąstymą, kuris atsižvelgia ne į gamtos dėsnius, bet į nukrypimus, kad jie būtų paaiškinti ir taptų mokslo žiniomis. Iracionalumas, neatitikimas, nukrypimas nuo normos – visa tai skatina naujos hipotezės gimimą. Mokslui būdingas tikėjimas hipoteze, bet kartu ir nežinojimas, kada ji pasikeis. Muziejus perteikia mokslo ir žmogaus santykį su gamta: prisitaikymą, pasipriešinimą, ir galiausiai priklausymą nuo jos.
