„Laidojimo tradicijų ir naujosios/šiuolaikinės architektūros sąveikos“
Darbo vadovas: prof. Jonas Audėjaitis
Mirtis ir mirties apeigos neatsiejamos nuo tradicijų, o tradicijos įvardinamos kaip pasikartojanti panašių įsitikinimų, veiklų, institucijų ir darbų nuosekli ritmika. Tokį pasikartojimą lemia sociumo siekis susieti mirusiųjų ir gyvųjų kartas. Palaikų laidojimo vietos šiame kontekste tampa sakraliomis miesto erdvėmis, heterotopijomis, atminties ir prisiminimų saugyklomis. Kapinės - neatsiejama gyvojo miesto organizmo dalis, įprasminanti ne tik funkciją, kaip mirusiųjų amžinojo poilsio vietą, tačiau tai ir viešoji erdvė, turinti architektūrinės semantikos paveldą, o kartu tai miesto sodai ir parkai, tyliosios prisiminimų salos urbanistiniame audinyje, gyvieji lauko muziejai.
