Kaip mūsų šalyje atsirado dailės terapija?
Atsakymo turinys priklauso nuo to, kurią klausimo pusę pabrėšime atsakydami: gydomąjį meno efektą, turintį labai gilias istorines tradicijas ar šiuolaikinę dailės terapiją konkrečiu medicinos disciplinos pavidalu?
Neabejotinai žinote, kad tradicinio, pirmiausia religinio meno kontekste tam tikriems kūriniams buvo priskirta galia gydyti. Meno kūrinys buvo suvoktas kaip žmogų viršijančių galių ruporas, padovanotas išskirtiniu poveikiu žiūrovui. Būtent jis paaiškino piligrimų kelionių fenomeną ir išgijimus pasimeldus prie vieno ar kito „stebuklingo“ paveikslo. Trumpai tariant, toks kūrinys buvo žmogų viršijančios malonės retransliatorius.
Akivaizdu, gydymo galia nesieta su autoriaus pastangomis, būtinomis, žinoma, kad meninė forma atsirastų. Taip pat gydymas netapatintas su medicina ar bet kurio kito žmogaus poveikiu. Gydė su autoriumi nesusijusios galios, nors autorius joms ir padėjo atsirasti meniniais pavidalais, metaforiškai kalbant, skolino savo balsą. Iš tiesų kalbame ne apie meno kūrinio gydomąsias galias, bet apie kulto objektą, su konkrečia konfesija susijusias kulto praktikas. Tokiu pavidalu gydantis menas mūsų šalyje atsirado kartu su „šventų paveikslų“ kulto užuomazgomis. Kas šiandieną nėra girdėjęs apie Aušros vartų, Šiluvos ar Trakų Dievo Motinos atvaizdus, kuriems priskiriamas gydomasis poveikis? Tai aptariamų tikėjimo praktikų atgarsiai, dar nenuslopę mūsų sekuliarioje epochoje. Suprantama, su medicina šios praktikos nieko bendra neturi.
Kai maždaug nuo XIX amžiaus pradžios meno kūrinys tapo individualių, su autoriumi siejamų turinių ruporu, terapinio efekto prielaidos pasikeitė iš esmės. Poveikiu žiūrovui grįstas gydymas, - jei tik dievišką malonę galima vadinti gydymu - virto, ne iškart, suprantama, autoriaus savigyda, atsiveriant ir viešinant vidų nuodijančius turinius. Kitaip tariant, vietoj žmogui išorinių/nepavaldžių galių kūrinyje buvo sureikšminti autoriaus vidiniai resursai; būtent jų atvertis ir komunikavimas meno priemonėmis netrukus tapo būtina terapinio poveikio sąlyga.
Tai pamatinio pokyčio apibūdinimas, nusakantis kokybiškai naujus meninės ir terapinės pastangos santykius, be kurių nūdienos dailės terapija būtų tiesiog neįmanoma. Romantizmo, taip pat vėlesnio klasikinio modernizmo menininkai Lietuvoje ne kartą yra pabrėžę, kad meninė pastanga jiems padėjo gydyti vienokias ar kitokias sielos piktžaizdes. Suprantama, menininkų savigyda su medicina vis dar neturėjo tiesioginio ryšio, nors kai kurie XIX a. Vakarų psichiatrai naudojosi meno kūriniais diagnozuojant atskirų individų ar jų grupių „išsigimimą“.
Šiuolaikiniu, medicinos poreikius tenkinančiu pavidalu dailės terapiją Lietuvoje aptinkame tik po devyniasdešimtųjų. Tiesa, tam tikrų dėmesį nukreipiančios, užimtumo ar dailės priemones naudojančios terapijos elementų medicinos įstaigose būta ir sovietiniais laikais, nors niekas jų taip nevadino ir, žinoma, sistemingai netaikė. Nūdienos dailės terapijos pradžia sietina su fizinių ir informacinių sienų pašalinimu po antrosios nepriklausomybės, kai milžiniški naujų idėjų srautai subrandino pirmąją dailės terapijos entuziastų mėgėjų kartą, bandžiusią naujas žinias taikyti praktiškai.
Ne taip svarbu, kokiu mastu pirmieji bandymai buvo sėkmingi ir metodiškai pagrįsti; suprantama, pirmiausia tai buvo savamokslių pastangos. Svarbu, kad dalis šių mėgėjų suvokė savo žinių nepakankamumą ir užsiėmė tiek sisteminga savišvieta, tiek ir bandymais tiesiogiai perimti patirtį/žinias iš užsienio kolegų. Būtent ši entuziastų dalis labai greitai evoliucionavo į savo srities profesionalus, tapusius dailės terapijos pirmeiviais. Mūsų kolegė Audra Brazauskaitė – tipiškas tokios evoliucijos pavyzdys, derinęs vidinį pašaukimą su blaiviai motyvuotu žinių perėmimu iš britų dailės terapijos konteksto, turinčio bene giliausias šios profesijos tradicijas Europoje.
Galima būtų vardinti sunkumus, kuriuos paskutinius kelis dešimtmečius turėjo įveikti naujosios profesijos entuziastai propaguojant savo profesiją. Kita vertus, tai natūralios problemos inicijuojant bet kurią naują terapinę discipliną, ir nederėtų jų pervertinti. Nepalyginamai akivaizdesnė pozityvioji poslinkių pusė. Per gana trumpą laiką atsirado profesijos pirmeiviai, būtinas kompetencijas įgiję savarankiškai ir padedami užsienio specialistų, įsikūrė ir sėkmingai funkcionuoja visuomeninės organizacijos, buriančios meno ar dailės terapijos metodus taikančius specialistus.
Svarbiausia, sėkmingai veikia naujos srities profesionalus ruošianti magistro studijų programa, vienijanti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto specialistų pastangas. Taip pat inicijuotos naujų meno terapijos specialybių studijos kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Šiuo požiūriu mūsų studijų programų pozicijos nuteikia optimistiškai: mes ne tik stojome į vieną gretą su šalimis, turinčiomis gilesnes dailės terapijos taikymo tradicijas, bet ir lenkiame daugelį Europos šalių, pažįstančių ir pripažįstančių dailės terapiją tik atskirų metodų pavidalu.
Apibendrinkime. Dailės terapijos atsiradimas Lietuvoje, taip pat kitose krikščioniškos Europos šalyse sietinas su keliomis pamatinėmis slinktimis: nuo konfesinius poreikius atliepiančio meno prie medicinai subordinuotos saviraiškos; arba tiesiog nuo gydančio meno prie dailės terapijos. Chronologiniu požiūriu dailės terapija Lietuvoje įsitvirtino vėliau nei Vakarų Europoje; tai lėmė visiems žinomos geopolitinės priežastys.
Dailės terapijos atsiradimą lėmė žvilgsnis į užsienio praktikas ar vidiniai sveikatinimo sistemos poreikiai?
Atsakymas į abi klausimo dalis yra – taip; kitaip tariant, atsakant negalime priešpriešinti idėjų perimamo iš užsienio specialistų su augančiu mūsų konteksto dėmesiu pacientų gerovės didinimui pasitelkiant dailės terapiją ar kitas, kol kas „netradicines“, medicinos prieigas. Performuluokime atsakymą: realus dailės terapijos poreikis Lietuvoje buvo visada, tik ne visada jis buvo aiškiai suvokiamas, be to, nebuvo specialistų, galinčių tą poreikį tenkinti. O specialistai negalėjo atsirasti be jau sukauptų žinių perėmimo, ir čia pasitarnavo kitų šalių kontekstai, turintys funkcionuojančias dailės terapijos institucijas.
Kodėl dailės terapija svarbi menui?
Atsakyti į šį klausimą nelengva, nes tiesioginis dailės terapijos poveikis menui nelabai reflektuojamas; paprastai apsiribojama pabrėžiant jų keliamų tikslų prieštaringumą. Kita vertus, dailės terapija ir meninė pastanga - neabejotinai susisiekiantys indai; ir nors akivaizdų priežastinį ryšį įžvelgsime ne visada, tačiau tam tikros koreliacijos pastebimos. Tiesa, jos veikia ne tik nurodyta kryptimi, iš medicinos į meną, bet ir iš meno į mediciną. Būtent medicinos mokslo galių išaugimą atspindi dailės terapijos įsitvirtinimas - medicina subordinavo menines priemones ir meninę logiką savo reikmėms. Meninės kūrybos kontekste (maždaug XIX amžiaus pirmoje pusėje) išrasta vidujybės ir išorybės apykaita, tarp jų vykstantys komunikaciniai procesai suteikė medicinai galimybę atpažinti ir kontroliuoti vidujybės procesus kreipiant juos pageidaujama linkme.
O būtent to ir siekia dailės terapeutas – teikti emocinei paciento būklei pozityvią dinamiką. Taip pat galime tai vadinti vadinti „sužeistos vidujybės“ arba psichinės ligos objektyvacijos problema ir jos sprendimo paieškomis. Dailės terapija nuolat ieško būdų, kaip bet kuriuos meninės kūrybos/tyrimo instrumentus subordinuoti medicinos poreikius atliepiančiai objektyvacijai: meninė saviraiška paverčiama vidujybės suišorinimo ekranu, o į jį nukreipti meninio tyrimo instrumentai – medicinai pritaikytomis priemonėmis, indikuojančiomis vidujybėje paslėptą problemą/ligą, jos kaitą. Nenuostabu, kad nūdienos meninių praktikų kontekste atsiradusios naujos priemonės netrukus nusavinamos dailės terapijos reikmėms.
Bene ryškiausiai nūdienos meninių praktikų ir dailės terapijos koreliacijas atspindi jų orientacijos į socialiai angažuotas veiklas ar bendriausius tos veiklos siekius. Taikomąjį dailės terapijos pobūdį atliepia vakarietiškos meninės pastangos slinktis nuo abstrakčių, į universalijas orientuotų turinių vizualizacijos prie apibrėžtų, konkretų individą ar jų grupę kamuojančių problemų indikacijos/sprendimo. Arba tiesiog slinktis nuo universalijas atspindinčio meno prie taikomojo pobūdžio socialinio, ideologinio ar medicininio angažuotumo. Paprastai kalbant, menas ir medicina susitinka spręsdami labai konkrečias problemas, kamuojančias labai konkrečius žmones; medicina tokia buvo visą laiką, tačiau meninė pastanga neusinteresuotumo principo atsisakė visai neseniai, tik maždaug antroje XX amžiaus pusėje.
Kodėl dailės terapija naudinga medicinai?
Į šį klausimą atsakyti lengviausia, nes dailės terapijos specialistai tiesiog užkimo kartodami atsakymą. Pateikdamas savo atsakymo versiją, galiu rinktis teisingą, emociškai neutralų teiginį: dailės terapijos taikymas neabejotinai praturtina medicinos galimybes gerinant pacientų gyvenimo kokybę visuose gydymo/reabilitacijos etapuose. Arba galiu pasiremti paciento perspektyva. Nuo ilgų, neretai skausmingų procedūrų kenčiančiam žmogui nesvarbu, kas pagerino jo emocinę savijautą; jam svarbu, kad ji pagerėjo, kad jis bent kartais pamiršdavo baisų klausimą, ar tos procedūros bus veiksmingos.
Tebūnie tai placebas ar šiuolaikinis šamanizmas, nors daugybė autoritetingų tyrimų įrodė priešingai, pacientui svarbu tik viena, kad jis jaučiasi geriau,- o šį geriau jam gali dovanoti būtent dailės terapija, viena priemonė kompleksinėje tokio paciento gydymo programoje. Suprantama, tai tik konkretus pavyzdys, dailės terapijos taikymo sričių yra be galo daug, tačiau šis pavyzdys iliustruoja pačią pagalbos idėją, kurios neretai stokoja tik kūną gydanti medicina: psichoemocinės būklės gerinimas yra galingas ramstis gydant somatines ligas. Arba tiksliau: ligos niekada nėra tik somatinės; neatsižvelgdami į psichoemocinį somatinių procesų aspektą, mes atsisakome galingo pagalbinio instrumento, kurį gali pasiūlyti dailės terapija.
VDA Kauno fakulteto doc. dr. Stasys Mostauskis
