• Naujienlaiškis
  • Erasmus+ studentės pasakoja apie studijas VDA Kauno fakultete

    Rudens semestro metu VDA Kauno fakultete, Grafikos katedroje studijavo dvi studentės iš Portugalijos, Lisabonos universiteto, atvykusios pagal mainų programą „Erasmus+“. Prieš išvykdamos atgal į gimtinę, jos sutiko pasidalinti savo mintimis apie laiką, praleistą Kaune, meno studijas Lietuvoje ir Portugalijoje, netikėtumus bei atradimus, patirtus studijuojant taikomąją grafiką VDA Kauno fakultete.

    Kokios priežastys atvedė Jus į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą?

    Ines: Buvo keletas priežasčių, kodėl pasirinkome atvykti būtent čia. Pirmiausia, tai turėjo būti vieta, galinti priimti mus abi, taip pat norėjome studijuoti anglų kalba. Be to, galvojome vykti į centrinę Europą, pavyzdžiui, į Belgiją, Briuselį, bet pastaruoju metu didėjant teroristinėms išpuoliams pabijojome rinktis tokią šalį.
    Ana: Apie Lietuvą nieko iki tol nežinojome, neturėjome išankstinės nuomonės, todėl buvo labai įdomu sužinoti, ką čia atrasime. Žinojome Vilnių, o apie Kauną išgirdome pirmą kartą, bet prieš išvažiuojant pradėjome domėtis ir sužinojusios, jog tai studentiškas miestas, labai apsidžiaugėme. Iš tiesų atvykusios įsitikinome, kiek daug jaunų žmonių gatvėse, miestas nuolat gyvas.

    Kaip vyko integracijos procesas studijuojant Kaune, ar buvo sunku įsilieti į čionykštę bendruomenę?

    Ana: Prieš atvykstant į Kauną žinojome, jog  Erasmus bendruomenė bus maža, manėme, jog bus dar keletas studentų, o kai atvykome, supratome, jog būsime vienintelės studentėms iš užsienio, bet tokiu būdu, manau, geriau susipažinome su lietuviais ir lietuvių kultūra, nei kiti Erasmus studentai.
    Ines: Buvo labai šaunu, jog visi stengėsi mums padėti, nors buvome vienintelės Erasmus studentės kurse.  Visi , tiek studentai, tiek dėsytojai kalbėdavo angliškai, tad buvo nesunku įsitraukti į mokymosi procesą. Apskritai iš visų fakulteto atstovų nuolat juotėme palaikymą ir norą padėti visais įmanomais klausimais.

    Kalbant apie studijas, ar pavyko pasisemti naujos patirties, įgūdžių, galbūt mokėtės to, ko savo universitete Lisabonoje anksčiau nenagrinėjote?

    Ines: Tai buvo visiškai nauja patirtis. Visų pirma, studijuodamos VDA Kauno fakultete mokėmės ne savo specialybės, t.y. mūsų specialybė yra komunikacijos dizainas (angl. Communication design), o čia papuolėmė į taikomąją grafiką, kas ženkliai skiriasi nuo dizaino studijų Lisabonos universitete.
    Ana: Čia daug daugiau iliustracijos meno, fotografijos, prie ko nebuvome pratę, tačiau Kauno fakultete gavome išskirtinai daug kūrybinės laisvės. Savo universtete buvome įpratę gauti gana tikslias užduotis, iš esmės mus ruošia darbui su klientais, tai yra gauni užduotį, jos aprašymą ir gilindamasis į ją turi paisyti temos, tam tikrų taisyklių , kliento norų ir pan. Kaune atėjus į paskaitą gali daryti ką nori pats, kas atrodytų yra teigiamas dalykas, bet prie to nebuvome pratę, todėl reikėjo išmokti pačiam reguliuoti savo darbą.
    Ines: Dėl suteiktos laisvės tai buvo puiki galimybė nevaržomai vystyti savo kūrybinį potencialą, ieškoti savo sprendimų. Iš kitos pusės, pastebėjau tai, jog kuomet darai tai, kas tau patinka pačiam, dėstytojams yra gana sunku tau padėti, nes darbas tampa gana asmeniškas. Taip pat sudėtingiau tampa  tai pristatyti  ir  kitiems, dalyvauti peržiūrose ir pan.

    Vis dėlto baigus universitetą teks pristatinėti darbus tiek visuomenei, tiek klientams. Kritika yra neišvengiama, tad greičiausiai tokią patirtį laikote naudinga?

    Ana: Nesu tikra, ar dauguma studentų yra pasiruošę priimti kritiką dėl savo darbų, nes kuomet turi daug laisvės kūryboje, darai tai, ką pats nori ir supranti, bet kiti to gali ir nesuprasti, tad reikia mokėti paaiškinti. Svarbu išmokti ne tik kurti, bet ir mokėti pristatyti bei apginti savo kūrybą.

    Papasakokite, ką reiškia studijuoti menus Portugalijoje, Lisabonoje? Ar meno studijos yra populiarios, ar yra vyraujančių stereotipų?

    Ines: Taip, iš tiesų mūsų aplinkoje kuomet kalbame apie meno pakraipos studijas, tėvai dažniausiai nori, jog jų vaikai studijuotų bent jau architektūrą, nes tai visuomenei atrodo kaip patraukliausia specialybė.
    Ana: Kai žmonėms pasakojame, ką studijuojame, dažnai pasigirsta komentarų, kad meno studijos yra nieko neveikimas. Kita vertus, dabar tokia specialybė kaip grafinis dizainas sparčiai populiarėja, atsiranda vis daugiau norinčių užsiimti šia veikla, todėl reikia būti tikrai geru šios srities atstovu, kad sėkmingai įsilietum į darbo rinką.

    Kaip jūs rinkotės ką studijuoti? Ar buvo sunku apsispręsti?

    Ines: Aš visuomet žinojau, kad norėsiu studijuoti kažką susijusio su menais. Iš pradžių svarsčiau apie architektūrą, nes kaip ir minėjau, visuomenei tai atrodo labiau priimtina specialybė, bet galiausiai nusprendžiau rinktis tai, ką iš tikrųjų noriu – grafinį dizainą. Džiaugiuosi, kad mano šeima palaikė mane dėl tokio sprendimo.

    Kokie jūsų ateities karjeros lūkesčiai? Kaip įsivaizduojate savo svajonių darbą?

    Ines: Kol kas didelių planų neturime, reikia pabaigti bei apsiginti magistrinį darbą. Man labai patinka dirbti su leidinių dizainu, taip pat mėgstu istoriją, galbūt kurį laiką turėsiu galimybę padirbėti universitete, tuomet ja ir pasinaudosiu.
    Ana: Man visada patiko menai, bet taip pat džiaugiuosi, kai galiu padėti kitiems. Mano baigiamasis darbas yra apie kalbos sutrikimą turinčius žmones ir įvairius terapinius žaidimus, kurie galėtų būti naudingi, norėčiau likti šioje srityje.

    Kokius kultūrinius skirtumus ar panašumus atradote tarp lietuvių ir portugalų , kol studijavote Kaune?

    Ines: Tiesą sakant nepatyrėme didelių kultūrinių skirtumų. Aišku, skiriasi sveikinimosi manieros ir pan., bet žmonės mums buvo tikrai labai svetingi. Kartais vis pagalvoju, jog esame taip toli, bet to visai nesijaučia, nesame labai skirtingi.
    Ana: Man susidarė įspūdis, kad lietuviai galbūt ne tiek daug šypsosi ir neprisileidžia prie savęs labai greitai, bet kai tik šiek tiek daugiau pabendrauji, iškart aišku, kad tai šilti bei svetingi žmonės.
    Ines: Net maistas per daug nesiskiria, mes taip pat naudojame daug bulvių (šypsosi), mėgstame sriubas ir pan.
    Ana: Aš bijojau ragauti rožinę sriubą, nes nemėgstu neįprasto maisto, bet buvo gana skanu ir tai (juokiasi).
    Ines: Visi klausinėja, kaip susitvarkome su klimato pasikeitimais, juk Portugalijoje nebūna taip šalta kaip čia, Lietuvoje. Iš pradžių bijojome, kad bus labai šalta, bet galiausiai pasirodė ne taip šalta, kaip tikėjomis.  Be to, matėme sniegą pirmą kartą gyvenime, dėl ko labai džiūgavome kaip maži vaikai, darėmės nuotraukas (šypsosi).