Šiais metais Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Architektūros katedros absolventė Gabrielė Griušytė laimėjo Baltijos šalių architektūros studentų baigiamųjų darbų geriausio bakalauro baigiamojo darbo apdovanojimą, įsteigtą Baltijos architektų sąjungų asociacijos. Gabrielė pasakoja apie dalyvavimą konkurse, savo karjeros pradžią, pasirinkimus bei meilę profesijai.
Gabriele, papasakok plačiau apie Baltijos šalių architektūros studentų baigiamųjų darbų konkursą ir kaip sugalvojai dalyvauti jame?
Šis konkursas kiekvienais metais vyksta vis kitoje Baltijos šalyje, prieš 2 metus vyko ir Lietuvoje. Bakalaurantai ir magistrantai pristato savo darbus, dalyvauja visos aukštosios mokyklos, rengiančios architekus, todėl lietuvių būna daugiausiai, nes dalyvauja ir KTU, VGTU, VDA. Į konkursą mane ir delegavo VDA Kauno fakultetas.
Ką tau pačiai reiškia šis laimėjimas?
Man pačiai tai svarbus pasiekimas, nes mokantis aukštojoje mokykloje, ypač VDA Kauno fakultete, kur bendruomenė yra nedidelė, visi vieni kitus pažįsta ir susidarę tam tikrą nuomonę apie tave, tad kartais būna sunku suvokti, ar aš tikrai viską gerai darau, o gal čia tik kitiems taip atrodo, todėl šis konkursas buvo svarbus dėl nešališko žvilgsnio, kuomet tave vertina žmonės niekada apie tave ir tavo darbus nežinoję. Ir aišku smagu tai, jog dabar, kuomet architektūros studentų mažėja , galiu didžiuotis baigusi mokyklą, kuri gali paruošti tvirtą architektą, gaunantį ir tarptautinį įvertinimą.
Ar tikėjaisi laimėti?
Aišku, kai dalyvauji visada yra maža viltis, kad galbūt laimėsi ,bet konkurse dalyvavo tikrai stiprūs darbai, todėl laimėjimas tapo maloniu siurprizu.
.jpg)
Papasakok, kuo išsiskyrė tavo darbas?
Mano darbas išsiskyrė savo laisvumu, jame buvo tam tikrų „crazy“ faktorių, neįrėmintų taisyklių. Mano bakalauro darbas - „Berlyno universiteto rezidencijos“. Aš priėmiau gana drąsių sprendimų, kuriuos man padėjo priimti mano bakalauro darbo vadovas Linas Tuleikis. Kūriau ne tik pastatus, bandžiau prikelti kvartalą naujam gyvenimui, pažvelgiau į jį ne tik kaip į dizaino objektą, bet giliau, skyriau dėmesio aplinkos konteksui, tad kontekstualumo ir netikėtumo faktorius ir buvo lemiami faktoriai, kurie padėjo laimėti konkursą. Kadangi kūriau Berlyno universiteto rezidencijas, ši erdvė turi būti šiuolaikiška, studentiška, laisva, nes čia gyventų ir kurtų studentai. Manau, jog laisvumo dvasią pajuto ir komisijos nariai. Tas darbas man pačiai labai patiko, kas yra labai svarbu, nes jeigu reikia kurti kažką , kas tau pačiam nėra prie širdies, tai ne tas pats kas kurti sau artimą projektą, o šis darbas man patiko, ir matyt sugebėjau tai išspinduliuoti ir komisijos nariams, kadangi pati tikėjau savo darbu, nebuvo sunku įtikinti tuo ir kitus.
Papasakok apie savo karjeros pradžią, kodėl rinkaisi architektūros kelią pradėti VDA Kauno fakultete?
Nuo vaikystės tikrai nesvajojau projektuoti namus, tačiau pati augau su menu susijusioje šeimoje, menas nori nenori buvo šalia, sunku buvo pagalvoti, kad galėčiau dirbti su menu nesusijusioje srityje. Mokykloje gana neblogai mokiausi, patiko ir matematika, todėl suvedžiau tiksliuosius mokslus su menais ir mano mintyse gimė architektūra .
Sunku buvo mokytis?
Visiems atrodo, kad meninėms specialybėms reikia tik gabumų, arba moki piešti arba ne, arba moki projektuoti arba ne, bet iš tiesų taip nėra, reikia labai daug darbo, pastangų, svarbiausia, jog tau patiktų tai daryti. Kai tau smagu piešti, projektuoti, eskizuoti, tuomet tas darbas, kurio taip daug reikia įdėti, tampa malonus.
Ką vertingiausio išsinešei iš studijų metų, praleistų Akademijoj?
Daug svarbaus čia atradau, visų pirma - suvokimą, kas yra architektūra, architekto profesija. Rinkdamasi šią specialybę neturėjau nei pažįstamų, nei giminių savo tarpe , kurie būtų pasirinkę šį kelią ir galėtų papasakoti, kas tai yra, todėl neturėjau suvokimo kas iš tiesų yra architektūra. Ryšys su dėstytojais, studentais buvo itin svarbus, sakyčiau svarbiausios buvo ne techninės žinios – kaip braižyti, ką braižyti, bet pati architektūros filosofija, suvokimas, kas yra ta tikroji architektūra.
Ką patartum svarstantiems, ar rinktis architekto profesiją?
Sunku pasakyti, svarbiausia žmogui atsakyti sau pačiam, ar man to reikia, ar aš tai noriu daryti ar ne. Aš savęs jokioje kitoje specialybėje neįsivaizduoju, nors aplanko mintys, kad nelengva, per sunku, nusibodo ir pan. Man architektūra buvo pats geriausias sprendimas, kurį aš galėjau priimti. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad siekiantiems lengvo kelio architektūra - ne išeitis. Nevaikščioti į paskaitas, mokytis tik prieš sesiją ir pan. tokiu atveju tikrai neišeis. Turi norėti projektuoti, kurti mus supančią aplinką.
Papasakok apie savo dabartinę veiklą.
Pradėjau praktikuotis pas Architektūros katedros dėstytoją R. Giedraitį trečiame kurse, iš tiesų kai atėjau dirbti į biurą, pamačiau kitą architektūros pusę, kitokius brėžinius, dokumentus ir supratau, kad architektūra nėra vien gražus eskizavimas, išpildymas, kaip kad yra mokantis Akademijoje, kad yra kitų etapų architektūroje. Architektūra susideda iš labai daugelio dalykų – reikia išmanyti įstatymus, dokumentus, meniniai aspektai taip pat labai svarbūs. Pradėjus praktikuotis vėliau pasilikau ir darbui, kuriuo tikrai esu patenkinta, darbe išmokstu labai daug praktinių dalykų. Smagu tai, jog tokioje artimoje bendruomenėje kaip VDA KF, dirbantys ir praktikuojantys dėstytojai gali tiesiog auginti savo komandos narius.
Kokie tavo ateities planai?
Iš tikrųjų tikslių planų neturiu, kol kas dirbu, o kadangi mokytis man patinka, tai magistrą netgi „taupausi“, galbūt kitais metais, o galbūt dar vėliau. Norisi sau duoti tolimesnių iššūkių, nesirenkant lengviausio kelio.
Dėkojame Gabrielei už pasidalintus įspūdžius ir linkime sėkmės ateityje!
