Maloniai kviečiame į Martyno Pekarsko tapybos darbų parodos "Limbo"
atidarymą VDA galerijoje "Akademija" š.m. spalio 15 dieną 18 valandą.
Atsiveria durys. Durys, kurios ragina pabėgti nuo dvidešimt pirmo amžiaus realybės. Erdvė, kurioje sustoja laikas, mainosi dėsniai, žingsniai nutyla prabilus protui ir sielai. Tai - dvidešimt pirmojo amžiaus galerija. Pro šias duris įžengia nelauktas svečias, nešinas plėvele apvyniotu kroviniu. Visų akys įsminga į šį nelabąjį, ištapytais rūbais, su drobe rankose, įžengiantį į šią amžinybe alsuojančią vietą. Tapytojas yra iliuzionistas alchemikas, arba šiaip šarlatanas, kuriuo mes linkę nebepasitikėti. Ne tik dėl pasenusių ritualų propagavimo, bet ir dėl kategoriško ir teisiančio žvilgsnio, kuris slysta ekspozicijoje. Visi sustingsta, laukia: jis tuoj apsuks ratą ir prabils.
Tapytojas greitu žingsniu apsuko ratą ir nieko netaręs nėrė pro duris.
Niekas nežino, kodėl žmonės tapo. Ar tapyba iš tiesų yra kažkas, stimuliuojančio mūsų regą? Kažkas panašaus į muziką? Tai, kas yra įgimta žmogiška savybė? Žmonės tapo nuo neatmenamų laikų, tačiau mūsų amžius į šią archajišką veiklą žvelgia skeptiškai. Dvidešimtas amžius discipliną išgryninęs iki savi-susinaikinimo lygio, tapybą paliko neapibrėžtoje Limbo būsenoje. Vaizdiniai kartu su kūrybiniu aktu savaime neteko prasmės. Ratas apsisuko ir tapybą pastatė akistaton su savo egzistencija. Taip ši ir esti. Dažu nebeįgali pasakoti istorijos, kurti iliuzijos apie neregėtą, kabo, guli ar stovi prieš prasmę č i a būti.
O aš visai kaip ta drobė. Stoviu galerijoje, tyliu. Gyvenimas kaip Limbo. Neapibrėžtas. Nežinia, ką mes čia veikiame ir kas mūsų laukia. Tarpinė civilizacijos istorijos stotelė tarp dviejų amžinybių. Todėl tyliu. Kartu su savo drobėmis, kurios guli, stovi, kabo. Jose sustingę veikėjai, sustingę dažai, sustingę atsakymai. O klausimas vienas, aplenkiantis istorijas, potėpius, ekspoziciją, šviesas. Ką reiškia, čia būti?
Martynas Pekarskas
