• Naujienlaiškis
  • Vilniaus dailės akademijos dizainerės-tyrėjos Karolina Petraitytė ir Gražina Bočkutė ką tik grįžo iš didžiausio Viduriniųjų Rytų kūrybos festivalio „Dubai Design Week“. Jaunojo dizainerio konkurso laureačių projektai (mokomoji priemonė chemijos pamokoms „Chem Tokens“ ir neregiams skirtas prietaisas „Sensus) į ateitį formuosiančių išradimųekspoziciją „Global Grand Show“ atrinkti iš daugiau nei 1 000 pretendentų. Kalbamės apie dar karštus įspūdžius ir įdomiausius ekspozicijos projektus.

    Kokią jautėte Dubajaus atmosferą? Ar lankytojai entuziastingai domisi naujovėmis? 

    „Pačioje parodoje atmosfera labai skirtinga negu pačiame Dubajuje. Gerokai artimesnė, žmonės atviri ir nuoširdžiai besidomintys. Labai džiaugiausi atsivežusi veikiantį prototipą – galėjau parodyti veikimo principą ir koks jis paprastas, ne vien tik papasakoti apie infraraudonųjų spindulių sensorius ir vibraciją. Tuomet labai lengvai užsimegzdavo pokalbis. Keli studentai suprato daugiau apie naudojamą technologiją, tad net padiskutavome, kaip kitaip būtų galima išnaudoti šiuos sensorius, kokiu būdu būtų galima padidinti jų galingumą, kiek pakeisti elektroninius komponentus“, - apie savo išradimą neregiams „Sensus“ pasakoja Gražina Bočkutė.

    „Sensus“ padeda išvengti įvairių kliūčių (ypač aukščiau juosmens lygio), skirtas nešioti kartu su baltąja lazdele. Įvairios prietaiso komplektą įeinančios jungtys leidžia aksesuarą tvirtinti skirtingose vietose: ant rankos, piršto, baltosios lazdelės, drabužių. Prietaiso dizainas ne tik padeda neregiams kasdieniuose veiksmuose, bet ir palengvina jų integraciją į visuomenę, mažina socialinę atskirtį. 

    Parodoje – įvairių kultūrų ir šalių mozaika

    Kartu su jaunosiomis dizainerėmis-tyrėjomis į Jungtinius Arabų Emyratus išvyko ir dėstytojas Deividas Juozulynas. Anot jo, įdomiausia tai, kad „Global Grand Show“ buvo eksponuojami studentų darbai iš viso pasaulio. „Įprastai matome tik Europos dizaino projektus, o čia susirinko gabiausi dizaino mokyklų absolventai iš Amerikos, Azijos ir senojo kontinento. Džiugino galimybė pamatyti darbų, kurie buvo pritaikyti įvairioms kultūroms pagal juose vyraujančias tradicijas, pavyzdžiui, tolygiai svorį paskirstanti kuprinė patinkanti indams - jie savo kultūroje įpratę daiktus nešioti ant galvos. Parodoje taip pat buvo galima išbandyti žaidimų, kurie itin domino arabus. Buvo projektų, kurie padeda spręsti pabėgėlių problemas“. 

    Pasak VDA Dizaino katedros vedėjo, dėstytojo Juozo Brundzos „Global Grad Show“ pristatomi išties puikūs darbai iš geriausių pasaulio dizaino mokyklų. „Buvo labai naudinga vietoje palyginti skirtingų mokyklų dizaino projektus bei padiskutuoti gyvai su jų autoriais. Projektuose nagrinėjamos aktualios ekologijos, tvarumo, socialinės atskirties, sveikatos, švietimo, dirbtinio intelekto ir kitos problemos. Galiu pasidžiaugti, kad atrinkti į parodą VDA studenčių projektai pasauliniame kontekste tikrai nenusileidžia nei nagrinėjama problematika, nei dizaino idėjomis, nei atlikimo kokybe“. Parodos metu taip pat vyko konferencija „Belief in AI“, kurios metu buvo aptariamos aktualios etinės, socialinės, technologinės problemos, susijusios su dirbtinio intelekto plėtra ir diegimu įvairiose sistemose.

    Kurie darbai labiausia įsiminė?

    Gražinai Boškutei buvo įdomūs įvairūs darbai, pirmiausia tie, kuriuos jau anksčiau matė internete arba buvo eksponuojami kitose parodose, pavyzdžiui, intraveninė lašelinė-liemenė, leidžianti pacientams laisvai judėti ligoninėje. „Galbūt mums visiems labiausiai „įstrigo“ skalbimo mašina tolimųjų reisų vairuotojams, įmontuota vilkiko rate. Atrodo, gera idėja išnaudoti energiją, tačiau pati koncepcija ir scenarijus gana keisti“, - mano Gražina.

    Šių metų „Global Grand show” Progreso Prizo nugalėtojas - Mirjam de Bruijn projektas „Twenty“. Dehidratuotos kosmetikos kolekcija, kurios koncepcija paremta faktu, kad 80% kosmetikos ir buitinės chemijos priemonių tūrio sudaro vanduo. Jį pridėjus tik galutinėje produkto vartojimo fazėje, reikšmingai mažėja įvairūs kaštai, o kartu ir anglies dioksido emisija. 

    Nustebino ateities pasimatymų įrenginys „Ripple“, padedantis kambaryje atrasti tau patinkantį žmogų. Kai prietaisas atranda jums tinkantį asmenį, jis siunčia impulsus į jį dėvinčio asmens stuburą. Jeigu potraukis abipusis, jis padeda sugauti potencialaus mylimojo žvilgsnį ir galbūt prasidės malonus meilės nuotykis. 

    „Gražus projektas buvo lova su „visu tavo gyvenimu joje“, padedantis spręsti mažų patalpų problemas. Pats objektas labai gerai atrodė - gražiai sukurtas baldas su lentynomis daiktams, laikomais po čiužiniu, malonios tekstūros. Ši lova ypač aktuali studentams, gyvenantiems mažose erdvėse“, - pasakoja dizainerė-tyrėja Gražina. 

    Smagu buvo išbandyti ir „Aux Synesthesia“ fizinės ir virtualios realybės sąsajos prototipą. Vienas iš darbo autorių paklaustas, kaip gimė šis projektas, atvirai pasakė: „universitetas sumetė kelis dizainerius ir programuotojus į vieną kambarį ir sakė padaryti kažką su virtualia realybe. Tai ėmėme ir padarėme“. Projektas naudoja virtualios realybės technologijų derinį, kad imituotų patirtį, pagrįstą garso sujungimu su papildyta realybe. Tai abstraktus tikro pasaulio atspindys, susiaurintas iki būtiniausių detalių. Prietaisas yra spekuliatyvus, bet buvo labai įdomu jį išbandyti: kuo daugiau garso skleidi, rėki, kalbi, tuo labiau viską aplink save matai. O jeigu tyli, matai juodą vaizdą“, - savo patirtimi dalinasi VDA absolventė.

    Kokių atsiliepimų išgirdote apie savo produktus? Ko klausė lankytojai, kas juos labiausiai domino?

    Džiaugiausi, kad turiu veikiantį prototipą „Sensus“, tad visi iškart suprato, ką aš čia sukūriau ir kodėl. Lankytojai, kuriuos domino mano prietaisas neregiams, klausė, kiek žmonių jį išbandė, kaip vystysiu šį projektą. Dauguma tiesiog maloniai žavėjosi ir palinkėjo sėkmės.

    Karolina Petraitytė mini, kad jai įdomu, kaip įgyvendintos tam tikrų produktų idėjos, apie kuriuos kažkada mąstė ir ji pati. Kokie tie projektai? Gal pastebėjote panašių idėjų? 

    K. Petraitytė parodoje džiaugėsi didžiuliu mokinių dėmesiu - jie įsitikinę, kad jos sukurta interaktyvi chemijos mokymo priemonė „Chem Tokens“ (liet. „Chem žetonai“) jau šiandien turėtų būti mokyklose. Pasak dizainerės-tyrėjos, nors keli kolegų studentų pristatomi darbai taip pat yra iš edukacijos srities (pavyzdžiui, siekia pagelbėti disleksikams, išmoko brailio rašto ar net padeda išvengti priverstinių vedybų), chemijos pamokų inovacijos idėja bendrame kontekste atrodo unikali. 

    Dizainerės sumanymu periodinės lentelės elementai pateikiami kaip specialaus dizaino žetonai, padedantys mokiniams suvokti lentelės struktūrą, kiekvieno elemento unikalumą, juos galima fiziškai sujungti ir kurti molekules. Nuskenavus žetonus specialia programa, jie įgyja virtualų įvaizdį, kuris moko spręsti chemines lygtis, kaupti molekulių kolekciją, vykdyti virtualius eksperimentus. 

    „Galbūt buvo artimų panašių temų, bet ne konkrečios idėjos. Panašiausias projektas - lenkės sukurtas drabužis (pakinktai) šunims, kurie parengti būti neregio vedliais. Seniai sukosi nemažai idėjų kurti objektus šunų tema, šunims, šunų mylėtojų rinkai (specialūs žaislai, įrankiai, reikalingi jų judrumui ar apskritai susiję su šunų sveikata). Todėl ši idėja labai sužavėjo - jos gilumas, prototipo ištobulinimas, pačios studentės didžiausiais užsidegimas veiklą tęsti ir net konkretūs ateities planai“, - pasakoja Gražina Bočkutė.

    Nurodykite penkis inovatyviausius projektus, kurie pasirodė įdomiausi/nustebino? Ar iš jų galėtumėte išskirti vieną patį pačiausią? Kodėl?

    Su „Sentic“ darbo autore taip pat nemažai diskutavome. Labiausiai apie tai, kiek turime produktų, gerinančių mūsų fizinį gyvenimą, mūsų protą ir panašiai. Vis dėlto, kiek mažai yra tokių produktų kurie skirti gerinti emocinę žmogaus būklę, ją suprasti ir gilintis į emocijas. Dabar tokie produktai, atrodo, įvardijami kaip spekuliatyvūs. Šis projektas labai įdomus ir jautrus - jį išbandė nemažai senatvine demencija sergančių žmonių, ir, kai jie suprasdavo, kad iš tiesų gali valdyti šį daiktą, visų jų akyse pasirodydavo ašaros.

    „Maži stebuklai“ - be galo jautrus darbas, kurį vos per 6 savaites (nuo idėjos iki atlikimo) sukūrė mergina iš Naujosios Zelandijos. Pati autorė labai žaviai pristatė savo idėją. Tai prisiminimų kolekcija, skirta tėvams, susilaukusiems ankstuko. Projektas paverčia trauminę ankstukų tėvų patirtį svarbiausių naujagimio atsiminimų saugykla. Užfiksuojamas pirmasis mažylio prisilietimas prie tėvų rankos, pirmasis mamos pieno paragavimas, pirmasis kūdikio kvapas ir pan. 

    „MasSpec Pen“ - rankinis prietaisas, kuris chirurgams padeda greitai nustatyti vėžį. Dabartinis vėžio ląstelių nustatymo metodas operacijos metu reikalauja iš paciento paimti mėginį ir ištirti jį mikroskopu. Šis procesas trunka ilgiau nei 30 minučių, per kurį pacientas susiduria su padidėjusia infekcijos rizika. „MasSpec Pen“ priešingai - reikalauja tik dešimt sekundžių. Tušinukas užvarvina ant audinio tik nedidelį vandens lašelį,ir cheminės medžiagos nurodo gydytojui, ar jis tiria sveiką audinį, ar vėžines ląsteles.

    Neįprastas projektas – „Biokarstas“. Iš lapų pagamintas tvarus karstas skirtas suderinti palaidojimą su gamtos pasauliu. Dabartinės Vakarų šalių laidojimo tradicijos daro žalą aplinkai. Lapai siūlo alternatyvų požiūrį, kuris mirtį pripažįsta natūralia gyvenimo ciklo pabaiga. Pagamintosiš biologiškai skaidomų ir regeneruotų medžiagų šio karsto virvės padengiamos dažais, turinčiais mikroskopinių grybų sporų. Kai kūnas palaidojamas, grybelis auga,  dauginasi ir sparčiai naikina kūno toksinus. Tuomet virš kapo pasodinamas medis, kad kapinės taptų naujo gyvenimo švyturiu.

    Ar stebino tai, kad moterims ir vaikams  - atskiras praėjimas? Gal pastebėjote daugiau kultūrinių skirtumų, kurie įstrigo atmintin?

    Taip, Dubajuje kiek kitokios kultūrinės normos. Keistas buvo tas traukinio atskyrimas. Piko metu mes, kelios merginos, laisvai stovime ar sėdime toje didelėje zonoje, o visi vyrai susispaudę vienas prie kito kitoje. Nejauku ir nemalonu. 

    Neįprasta buvo matyti ženklus, nukreipiančius į „maldos kambarėlį" prie tualetų ar kitose viešose vietose. Taip pat tam tikru metu per garsiakalbius pradeda transliuoti maldas, ir tai trunka apie pusvalandį. 

    Paplūdimyje yra ženklai, kur negalima vaikščioti su maudymosi kostiumėliu, būtina apsirengti. Skaičiau internete, kad nevalia fotografuoti vietinių, nes galima susilaukti jų pasipiktinimo, klausimų, kodėl juos nufotografavai. Vis dėlto, kad ir turiu keletą nuotraukų su Dubajaus praeiviais, laimei, į jokius konfliktus nepatekau... 

    Dizainerių-tyrėjų vizitą Dubajuje organizavo Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centras.